Prieš aštuonerius metus prie Dovinės upės netoli Marijampolės įvykusi drama Tomą pavertė angelu sargu.
Vieną 2014-ųjų liepos mėnesio naktį vaikinas kėlėsi apie 3 valandą, nes reikėjo iš Vilniaus oro uosto pasiimti iš Airijos parskridusią motiną Jolantą.
„Parvažiavome į Marijampolę, kurioje nebuvau metus, ir į pavakarę pradėjau prašytis į mamos sodą prie Dovinės upės. Man jame būdavo labai gera. Nuvažiavome. Aš priguliau ant žolės, o Tomas užmigo namelyje. Mama triūsė sode.
Upė ir tiltelis – prie pat mūsų sodo. Staiga išgirdau mergaitės riksmą: „Berniukas nuskendo!“ Prieš tai mačiau, kaip keli vaikai ėjo prie tiltelio. Jokių suaugusiųjų su jais nebuvo“, – prieš aštuonerius metus korespondentei pasakojo Jolanta.
Po išsigandusios paauglės šauksmo moteris skubiai pašoko ir pažadino Tomą. Jis akimirksniu čiupo telefoną, surinko pagalbos numerį 112, bėgdamas upės link padavė motinai aparatą ir liepė kviesti medikus. Po akimirkos Tomas nėrė į drumzliną Dovinę.
„Bėgdamas dar spėjau pagalvoti, ar nebijosiu prisiliesti prie ant dugno gulinčio vaiko. Nėriau užsimerkęs, nes vandenyje ir taip nieko nematyti. Iš pradžių ieškojau apgraibomis, tačiau nieko neužčiuopiau. Iškilau į paviršių, įkvėpiau kiek tik pajėgiau oro ir vėl nėriau. Nuskendusio berniuko sesuo spėjo man parodyti, kurioje vietoje ji paskutinį kartą matė brolį.
Galų gale aš jį radau. Ištraukiau vaiką virš vandens, pasiguldžiau ant rankos ir plaukiau kranto link“, – kitą dieną po įvykio vis dar jaudindamasis pasakojo Tomas.
Jolanta puolė ant tiltelio ir padėjo sūnui ištraukti skenduolį. 12-metis vaikas buvo be gyvybės ženklų – visiškai baltas, pamėlusiomis lūpomis, tačiau vaikinas neabejojo, kad pavyks jį atgaivinti.
Tomo močiutė Albina, visą gyvenimą dirbusi medicinos seserimi, anuomet prisipažino, kad buvo daug visko mačiusi, tačiau nuo šio vaizdo jai ėmė linkti kojos.
Tomas visiškai nesutriko ir visiems nurodinėjo, ką daryti. Skenduolį gaivino ir Tomas, ir jo močiutė, ir paauglė nelaimėlio sesuo.
Po kiek laiko vaikas bandė keltis, pradėjo kažką nerišliai kalbėti.
Greitoji pagalba iš mirties nagų išplėštą dvylikametį iš pradžių nugabeno į Marijampolės, o paskui reanimobiliu į Kauno klinikas.
„Aš būtinai su juo susitiksiu. Tikrai nebarsiu jo, tik apkabinsiu“, – anuomet prisipažino Tomas, nerimavęs dėl mažojo skenduolio būklės.
Kai medikai išsivežė vaiką, Tomas atsisėdo ant suolo prie namelio, užsidengė rankomis veidą ir pravirko.
Ir Marijampolės, ir Kauno medikai tąsyk vienu balsu tvirtino, kad pirmoji pagalba skenduoliui buvo suteikta labai kvalifikuotai ir efektyviai.
„Lankiau ne vienus kursus, kuriuose buvo mokoma suteikti pagalbą, bet iki šiol neteko to atlikti praktiškai“, – tuomet pasakojo Tomas, ne tik ištraukęs vaiką iš trijų metrų gylio, bet ir sugebėjęs reikliai bei dalykiškai suorganizuoti visus aplinkinius, kad kuo greičiau nuo skendusio vaiko pasitrauktų mirties šešėlis.
Kai prie upės atvažiavo skendusio Edvino motina Vitalija Mereckienė (42 m.), jos sūnaus kūnas buvo nebe melsvai baltas, o atgavęs įdegio atspalvį.
„Kai man pranešė, kas atsitiko, nepamenu, kaip nuvažiavau prie upės. Ant kranto jau buvo greitosios pagalbos mašina, – pasakojo V.Mereckienė apie nelaimę. – Vaikų niekas neleido vienų prie upės. Tą dieną laukiau iš darbo grįžtančio vyro, šildžiau maistą. Buvome sutarę, kad visi važiuosime prie Žaltyčio ežero.“
Edvinas, jo 13-metė sesė Edita ir jos bendraamžė draugė buvo kieme prie namų. Po kiek laiko atbėgo mergaitė ir pasakė, kas atsitiko Edvinui.
Šoko ištikta moteris važiavo paskui greitosios pagalbos automobilį, vėliau, kai Edvinas buvo Kauno klinikose, vykdavo ten kasdien.
„Jam gal tris ar keturias dienas buvo sukelta dirbtinė koma. Klinikose nakvoti neleido, tai važinėdavau rytą vakarą. Po tos nelaimės daugiau nė karto nebuvau nuėjusi prie upės.
Laimė, kad tada mergaitės buvo su Edvinu ir šaukėsi pagalbos. Edita po nelaimės jautėsi labai blogai, ilgai bijojo vandens. Visi prastai miegojome.
Edvinas pasveiko ir nuo to laiko niekuo rimtai nesirgo“, – pasakojo V.Mereckienė, su vyru auginanti keturias dukras ir tris sūnus nuo pusantrų iki 24 metų. Sutuoktiniai turi ir trejų metų anūką.
Moteris pasakojo, kad Edvinas nuo mažens buvo labai judrus vaikas.
„Jis baigė 10 klasių, toliau nesimokė, su tėvu pradėjo dirbti autošaltkalviu. Tėvas jį visko išmokė. Dabar abu važinėja dirbti į Prancūziją“, – sakė V.Mereckienė.
Iš karto po vos tragedija nesibaigusios nelaimės Tomas labai norėjo susitikti su išgelbėtu berniuku.
Jis skambino Edvino motinai, ketino atvykti į Kauno klinikas, tačiau V.Mereckienė jį patikino, kad negaištų laiko, nes į reanimacijos skyrių lankytojai neįleidžiami.
Vėliau Tomas išgelbėtą berniuką matydavo pastarojo tėvų kieme, kai važiuodavo į sodą.
„Tas vaikas man tapo labai artimas, nors nebendraujame“, – prieš kurį laiką sakė vaikinas.
V.Mereckienė prisiminė, kad Tomas su motina buvo kartą pas juos užsukęs, bet tuo metu Edvino nebuvo namuose.
Neseniai 20-metį Edviną suradau ką tik dviem savaitėms grįžusį iš Prancūzijos. Vaikinas pokalbio metu nedaugžodžiavo, patirtos nelaimės, atrodė, nesureikšmino.
„Beveik nieko neatsimenu. Paslydau. Ir viskas. Po to tik ligoninėje atsigavau.
Vandens baimė neatsirado, prie upės buvau ne vieną kartą. Su Tomu niekada nebuvau susitikęs. Girdėjau, kad jis susirgo“, – taupiai kalbėjo Edvinas.
Tomas už išgelbėtą gyvybę 2014-aisiais buvo apdovanotas Šv.Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu, o po metų prezidentė Dalia Grybauskaitė jam įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žūvančiuosius.
Tomas kelerius paauglystės metus su motina praleido Airijoje, tačiau sulaukęs pilnametystės grįžo į Marijampolę, gyveno pas močiutę.
Prieš aštuonerius metus vaikinas atviravo, kad jam nepatiko Airijoje nei švietimo sistema, nei airių gyvenimo būdas.
Jokių žalingų įpročių neturėjęs Tomas buvo pradėjęs nedidelį verslą Marijampolėje, nuolat sportavo klube.
Iš pradžių nekilnojamojo turto nuomos verslas sekėsi gana gerai, tačiau maždaug po penkerių metų atslūgo paklausa.
Vaikinas ieškojosi darbo, išsiuntinėjo į įvairias įmones bene tris dešimtis savo gyvenimo aprašymų. Nesulaukė nė vieno pasiūlymo, tačiau į užsienį nesiveržė. Nors ir nebuvo lengva, jam buvo gera Lietuvoje.
„Tomas turėjo visokių veiklų, bet pastaruoju metu daugiau keliavo. Jis dažnai sakydavo: „Ilgai negyvensiu, reikia mėgautis gyvenimu.“
Liga jį įveikė maždaug per metus.
„Staiga jam ėmė skaudėti galvą, pradėjo silpniau matyti, pykindavo“, – pasakojo muzikos pasaulyje žinomas, Vilniuje reklamos įmonę turintis 29 metų Paulius Šaparnis, Tomo brolis. Jie – to paties tėvo, bet skirtingų motinų vaikai.
Gydytojai ilgai nerado ligos. Iš pradžių net įtarė depresiją.
„Kai Tomui padarė tyrimus, mums visiems buvo šokas. Nugaros ir galvos smegenyse rado onkologinę ligą. Tomą operavo. Jis atlaikė kelis chemoterapijos kursus, tačiau po švitinimo labai nusilpo. Po Tomo mirties pasitikrinau sveikatą, bet man viskas gerai“, – sakė Paulius.
Susitaikyti su širdį plėšiančia netektimi sunku ne tik artimiesiems. Tomą pažinoję žmonės apie jį pasakojo pačius gražiausius prisiminimus. Ir ne todėl, kad mirusį dera minėti tik geru žodžiu.
Tomas toks ir buvo – kultūringas, puikiai išauklėtas, visiems skubantis į pagalbą.
„Aš jį pažįstu nuo mažų dienų, jis buvo mano nuolatinis pacientas, – prisiminė odontologė Aušra Skripkienė. – Tomas labai rūpinosi sveikata ir visus draugus agitavo.
Jis buvo atviras ir nuoširdus. Pasakodavo, kur važiuos, kokiems draugams padės. Visada būdavo geros nuotaikos. Praėjusią vasarą pablogėjo jo sveikata. Rudenį jis pas mane apsilankė po antros operacijos. Buvo su kepuraite. Padrąsinau jį, palinkėjau sveikti.“
Tačiau liga buvo stipresnė už Tomą. Vaikinas prieš mėnesį buvo palaidotas Marijampolės senosiose kapinėse.
„Kaimynė man pranešė apie jo mirtį. Sunku buvo patikėti. Žiauru – savo motinai jis buvo vienturtis sūnus, – kalbėjo septynių vaikų motina V.Mereckienė. – Laidotuvėse dalyvauti negalėjau, nes sirgo mažiausia dukra. Žadame su Edvinu aplankyti Tomo kapą.“
