Žaneta – viena iš labdaros ir paramos fondo „Long Live Kharkiv“ įkūrėjų. Ji pasakojo, kad po to, kai prasidėjo karas, neturėjo noro dirbti – atrodė, kur čia rūpinsis gražiais portretais, kai netoliese žūsta žmonės.
Tuomet socialiniuose tinkluose ji pamatė, kad jos kolegė iš Ukrainos Veronika Orlova, kurią ji sekė instagrame (tai – ganėtinai žinoma Ukrainos fotografė) rašo, kad buria savanorių komandą. Žaneta jai parašė ir paklausė, ar nereikia kokios pagalbos.
Taip viskas ir prasidėjo – Ž. Paunksnė Lietuvoje renka iš žmonių ir įmonių paramą, ją rūšiuoja, krauna, organizuoja jos išvežimą į Ukrainą, o ten prie sienos ją perima Veronikos kuruojami savanoriai ir paskirsto tiems, kam labiausiai reikia.
„Suprantama, šalyje situacija sudėtinga ir paramos reikia daug kam, bet mes su Veronika sutarėme, kad apsiribojame Charkovu (nes ji pati iš ten) ir jo apylinkėmis bei pačiais pažeidžiamiausiais žmonėmis – seneliais, neįgaliaisiais, mamomis su mažais vaikais. Kiek galime remiame ir Charkovo teritorinės gynybos karius bei vietines ligonines“, – pasakojo Žaneta.
Iš viso Ukrainą pasiekė jau 20 jos organizuotų reisų su labdara iš Lietuvos. Paprastai automobilius iki šalies sienos nuvairuoja savanoriai lietuviai, kurie neretai patys ir sumoka už kurą. Žaneta kartu vyko kelis kartus, kai turėjo organizacinių reikalų.
„Vežame 2–3 ar dar daugiau tonų labdaros. Be to, esame ukrainiečiams dovanoję 4 transporto priemones – dvi kariams ir dvi savanoriams. Taip, lietuviai panorėję geba daryti stebuklus!“ – sakė pašnekovė.
O kokie dalykai, kuriuos girdėjo iš savanorių ukrainiečių, ją labiausiai sujaudino? „Jaudinančių dalykų daug, liūdina ir pačių savanorių istorijos – tai jauni protingi žmonės, turėję savo darbus, verslus, o dabar jie atsidūrę spąstuose. Tomis dienomis, kai nevežioja labdaros (nes nėra ko vežti), jų gyvenimas tarsi sustoja – matau tai iš susirašinėjimų“, – pasakojo ji.
Dar labiau jaudina senolių istorijos – nemažai tokių, kurie nuo karo pradžios įstrigę savo daugiabučiuose, nes gyvena 9 ar 12 aukšte, o liftai neveikia. Taigi jie negali išeiti ir į parduotuvę (o ir tos dažniausiai nedirba) ir išgyvena tik savanorių dėka. Šie stengiasi tokiuose namuose (neretai laiptinėje likę kokie dešimt gyventojų) suburti grupeles, kuriose vienas aktyvesnis žmogus sužiūrėtų, kam ko trūksta, ir praneštų savanoriams apie paramos poreikį.
Savanoriai Charkove ir apylinkėse ne kartą buvo ir apšaudyti. Kas kartą važiuodami į objektą jie nežino, ką ten ras. „Kartą pakeliui užsuko į kaimą, kuriame nebuvo likę nei vieno namo. Tik tarp griuvėsių vieno namo rūsyje – tokiame, kuris buvo tvirtesnis – buvo apsistoję 7 žmonės, kurie valgė vien rūsyje likusius marinuotus produktus. Seniau tai nebuvo koks suvargęs kaimas – tai buvo privačių namų priemiestis, kokių netrūksta aplink Vilnių“, – pasakojo Žaneta.
Pridūrė, kad nors mes nemažai domimės Ukrainos įvykiais ir norime žmonėms padėti, visgi gyvenant patogiuose namuose, taikoje, ramybėje mums sunku suvokti, kaip viskas vyksta realybėje. Pavyzdžiui, organizacijos savanoriai yra vežę miškuose kovojantiems kariams apatinių drabužių ir kojinių siuntą – nesusimąstome apie tai, kad jie nė neturi kur išsiskalbti drabužių.
Bet pašnekovei tenka susidurti ir su gražiais nutikimais. „Viena feisbuko sekėja man parašė, kad niekaip negali susisiekti su Charkove likusia 97 metų giminaite, tik lyg girdėjo, kad ji pakliuvo į ligoninę. Aš apie tai parašiau mūsų savanoriams, jie pasidomėjo situacija – ir jau po 2 valandų rado senolę ligoninėje, nuvežė jai lauktuvių, o giminėms nusiuntėme jos nuotrauką“, – pasakojo fotografė.
Žmonės jau pavargo
Pradžioje parama Ukrainai Žaneta rūpinosi tiesiog kaip pavienis asmuo, paskui įkūrė labdaros ir paramos fondą. Pervedant lėšų į privataus asmens sąskaitą žmonėms gali kilti abejonių, be to, įmonėms patogiau bendrauti su fondu.
Organizaciją remia ir privatūs asmenys, ir įmonės. Yra rėmėjų, kurie kas porą savaičių perveda tam tikrą pinigų sumą ar nuperka reikiamų produktų, kai kurie gamintojai vis skiria savo produkcijos. Moteris rengė akcijas keliose mokyklose, kur mokiniai su mokytojais surinko ne vieną dėžę muilo ir dantų pastos. Ukrainiečiai labai džiaugiasi gavę kavos ar šokolado – tai pas juos jau prabangos prekės.
Viską koordinuojanti Žaneta nesijaučia vieniša – yra jai padedančių savanorių, ją labai palaiko sutuoktinis ir jo bičiulių buriuotojų bendruomenė.
Visgi pašnekovė pripažino, kad lietuvių entuziazmas slopsta ir dabar daiktų bei piniginių aukų sulaukia gerokai mažiau nei pirmaisiais karo mėnesiais. „Būna, kad gauname tik vieną dvi pinigines aukas per dieną, o gamintojai tiesiog nebeatsako į užklausas apie renkamą paramą. Natūralu, kad žmonės pavargo, gal ir lėšų tam nebeliko. Be to, gal kai kuriems smagiau „susimesti“ kokiam moderniam orlaiviui ar tankui, o ne pirkti kruopas ir sauskelnes suaugusiems“, – svarstė Žaneta.
O ar jos pačios kartais neapima bejėgiškumas, kai, rodos, jau tiek nuveikta, tiek labdaros išsiųsta, bet situacija Ukrainoje niekaip negerėja? „Ne, bejėgė tikrai nesijaučiu, mes su savanoriais nuolat keičiamės nuotraukomis (tai padeda kontroliuoti situaciją). Aš iš nuotraukų aiškiai matau, kaip, tarkim, tos „Augos“ sriubos, kurias prieš 4 dienas krovėme į automobilį Širvintose, šiandien išdalytos senukams Ukrainoje. Žodžiu, tikrai matau, kad mano veikla turi prasmę“, – sakė labdaros organizatorė.
Daugiau informacijos apie tai, kaip prisidėti prie paramos Charkovo gyventojams, galite rasti Žanetos Paunksnės feisbuko paskyroje.
