Budzinauskų bute Vilniuje šviesu ir vis dar skamba juokas. Sunki elektra valdoma lova, kurioje Mindaugas pusiaugula žiūrėdavo krepšinį, bendraudavo ir daug juokdavosi, buvo grąžinta į hospisą ir namuose jau niekas neprimena ligoninės. Iš vienintelės įrėmintos šeimos nuotraukos miegamajame žvelgia visi: Mindaugas, Laima ir jųdviejų dukros Milda bei Guoda.
„Kažkurią dieną su dukterimis tvarkėme po lova sukištus daiktus ir radome šūsnį vaikiškų piešinių. Vartėme juos ir krykštavome. Tuose piešiniuose – mes visi: tėtis, mama, vaikai.
Mergaitės – 18-metė Milda ir 13-metė Guoda – sakyčiau, blaiviai reaguoja į Mindaugo išėjimą. Bet aš kartais susimąstau, kaip neteisinga, kad vaikai nebeturi tėčio. Aš pati tėvą praradau, kai buvau 28-erių, bet vis jį prisimenu – pagalvoju, kaip apmaudu, kad jis ko nors nemato, nes labai didžiuotųsi. Milda ir Guoda, neabejoju, irgi dažnai pagalvos apie Mindaugą“, – sakė L.Budzinauskienė.
Tuose namuose, kur visą laiką – net tuomet, kai Mindaugas jau sunkiai pakildavo iš lovos, – skambėjo juokas, virė aistros, kai visa šeima įnikdavo į proto mūšius ar stalo žaidimus, valandų valandas liejosi nuoširdūs pokalbiai, šeimininkauti jos liko trise. Tai bus pirmoji Tėvo diena be Mindaugo. Sakytum, mažai kas pasikeitė, nes krepšiniu alsavęs M.Budzinauskas dažniau buvo ten, kur bumbsėjo oranžinis kamuolys.
„Aš niekada neatsisakiau savo karjeros, tad taip ir derinomės vienas prie kito: Mindaugas su savo darbais, o aš – su savo. Mūsų gyvenimas buvo dviejų vienas kitą gerbiančių žmonių sąjunga“, – patikino L.Budzinauskienė.
Tačiau perversmas įvyko jų galvoje. Ne neviltis dėl netekties užgulė visu savo svoriu – jos visos stiprios, ir Mindaugui būtų nepatikę matyti savo moteris ašarojančias. Ne savigaila dėl neišsakytų žodžių – išsikalbėti buvo pakankamai laiko. Tas vidines permainas net Laimai sunku paaiškinti.
„Mindaugui krepšinis buvo labai svarbus – žiūrėdavo visas rungtynes. Ir aš su juo žiūrėdavau. Ne viską suprantu, bet kartais vis tiek pasakydavau savo nuomonę, diskutuodavome. Žiūriu krepšinį ir dabar, tačiau apima toks keistas jausmas, kurį sunku nupasakoti: vis pagaunu save mąstant, o ką Mindaugas pasakytų, kaip jam atrodytų ta ar kita situacija. Ir salėje būti be Mindaugo keista. Ne taip, kaip būdavo“, – prisipažino L.Budzinauskienė.
Gąsdinančią diagnozę – osteosarkoma – M.Budzinauskas išgirdo 2018 metų rugsėjo 7-ąją, per savo gimtadienį. Tądien tarp artimųjų ir draugų sveikinimų Mindaugas sulaukė ir kitokio skambučio. Tuomečiam Ščecino „King Wilki Morskie“ (Lenkija) vyrų krepšinio komandos treneriui pranešta, kad biopsija parodė piktybinį auglį blauzdikaulyje.
Savo kūną pažįstantis buvęs krepšininkas į medikus kreipėsi dėl neįprastų, nors ir nedidelių, skausmų kelyje. Bičiulis sporto medikas ortopedas-traumatologas Tomas Vorobjovas nusiuntė M.Budzinauską pasidaryti kompiuterinės tomografijos, o ji parodė auglį.
„Kai sužinojau, kad auglys piktybinis, paskambinau žmonai Laimai ir ilgai bei sunkiai kalbėjomės. Tačiau nepuoliau į neviltį – ėmiau mąstyti, ką daryti toliau ir kaip sau padėti. Nebuvo laiko liūdėti, nes turėjau susidėlioti planą“, – kai kalbėjomės paskutinįkart, pasakojo M.Budzinauskas.
Diagnozę jis išgirdo dar iki sezono, todėl nevilkino laiko: atsisakė darbo Ščecino komandoje ir išvyko gydytis į Vilnių. Nebuvo lengva viską staiga mesti, bet sveikata buvo pagrindinis M.Budzinausko tikslas.
Jis perėjo ilgą ir sudėtingą chemoterapijos kursą, jam įpusėjus buvo atlikta auglio šalinimo operacija. Mindaugui nuslinko plaukai, jis jausdavosi itin prastai, o kartais net prarasdavo sąmonę. Bet kovingas krepšininkas niekada nebuvo suabejojęs, kad tai – laikina.
Jo savijauta išties gerėjo ir atrodė, kad liga atsitraukė. M.Budzinauskas net grįžo į Ščeciną ir 2019–2020 metų sezoną vėl pradėjo kaip „King Wilki Morskie“ treneris. Tačiau sezonui įsibėgėjant Mindaugas vėl pajuto skausmus kojoje.
Lenkijoje lietuvį prižiūrėjęs medikas atliko biopsiją, kuri patvirtino, kad navikas atsinaujino. O atsinaujinimas – jau sudėtingesnė ligos forma. Juolab kad atsirado metastazių plaučiuose.
Pirmame gydymo etape Mindaugui buvo skirtas stipriausios chemoterapijos kursas, tad navikui atsinaujinus teko ieškoti kitų gydymo būdų, nes antrą kartą tokios stiprios chemoterapijos organizmas nebūtų atlaikęs.
Kitokia chemoterapija nedavė norimų rezultatų, tad Mindaugas ėmė vartoti antinavikinius vaistus, kurių kursas mėnesiui kainuoja beveik 4 tūkstančius eurų, tad jų parūpinant svariai prisidėjo Rimanto Kaukėno paramos grupė ir apskritai visa krepšinio bendruomenė.
Tačiau dėl išvešėjusio agresyvaus auglio 2020 metų rugsėjį M.Budzinauskui teko amputuoti dešinę koją. Ta koja kartą jau buvo operuota. Po osteosarkomos diagnozės 2018 metų rugsėjį buvo išpjautas ant blauzdikaulio ties keliu išvešėjęs auglys ir įdėtas dirbtinis kelio sąnarys.
Tačiau kai piktybinis navikas atsinaujino, jį teko švitinti.
Didelis ir agresyvus auglys pradėjo irti, bet kojoje atsivėrė gilios negyjančios žaizdos, kurios vis didėjo.
„Tą koją nuolat skaudėjo, joje išsiskirdavo toksinai, ja negalėjau remtis – tik nešiojau su savimi. Tad net palengvėjo, kai ją nupjovė, – po operacijos pasakojo M.Budzinauskas. – Džiaugiausi, kad nebematau to auglio, ir viskas turėtų tik gerėti. Tikrai nebuvo panikos ar streso, kad nėra kojos, nes buvau susitaikęs su šia mintimi.“
Buvusiam krepšininkui net neprireikė psichologo pagalbos – nei tuomet, kai išgirdo baisią diagnozę, nei tada, kai buvo amputuota koja. Aikštėje kovoti įpratęs puolėjas ir į klastingą ligą visuomet žiūrėjo kaip į didelį iššūkį. Net matavosi protezą ir tikėjo, kad ateityje vėl vaikščios abiem kojomis, tačiau klastingas vėžys vis dėlto jį įveikė.
„Pačioje pabaigoje Mindaugas, matyt, jau pats jautė, kad netrukus išeis. Jis buvo labai stiprus psichologiškai, juokavau, kad buvo labai geras ligonis: nezirzė, savo ligą priėmė ramiai. Lūdniausia buvo, kai koks pusmetis iki mirties mums buvo pasakyta, kad jau viskas – nebėra galimybių padėti. Mindaugas jau buvo pririštas prie namų.
Susidraugavome su hospiso sesutėmis, kurios ateidavo į namus. Kol dar turėjo jėgų, Mindaugas pasirengdavo jų atėjimui: pasigražindavo, pasikvepindavo ir gerai nusiteikęs laukdavo tų dviejų nuostabių moterų. Per jų susitikimus visada tvyrojo labai gera nuotaika. Labiausiai jos Mindaugui padėjo psichologiškai. Fizinį skausmą numalšindavo vaistai, bet svarbiausia buvo tikėjimas, kad dar esi reikalingas“, – sakė L.Budzinauskienė.
Tačiau buvo akivaizdžiai matyti, kad Mindaugo būklė prastėja. Slaugės jau įkalbinėjo buvusį krepšininką važiuoti slaugai į hospisą, bet jis vis purtėsi, kol maždaug savaitė iki mirties pats pasiprašė ten perkeliamas.
„Matyt, tada jis jau pasidavė. Skausmas vaistais lyg ir buvo numalšintas, bet organizmas vis tiek nusilpsta ir nebeatlaiko“, – teigė L.Budzinauskienė.
2021 metų lapkričio 26-ąją Mindaugas išėjo – prarado sąmonę, o paskui ramiai užgeso. M.Budzinauskui buvo 48-eri. Laima neslepia vis susimąstanti, kodėl tai įvyko ne namuose. Tačiau nors smegenys sako, kad taip ir turėjo būti, nes vyras pats pasirinko vykti į hospisą, kuriame jam buvo teikiama geriausia įmanoma pagalba, širdis dėl tokio sprendimo vis papriekaištauja.
„Drįsčiau patarti, nes tu dar gyvensi. Jei iš tiesų nori ir gali padėti, tai tiesiog imk ir padėk, be jokių kontrolinių klausimų: kuo tau galėčiau padėti? Kaip galėčiau? Ar galėčiau? Jei tik tu leistum.
Tiesiog imk ir padėk: pabūk, išvirk, paskambink, parašyk, išklausyk, nušluostyk, nupirk, pagirdyk, paskaityk, pamaitink, aprenk, palydėk, patylėk.
Nereikia patarinėti, raginti, auklėti, moralizuoti, mokyti, gailėti... Nes tai nėra pagalba. Jei tik taip pavyksta suvokti pagalbą, geriau dar kartą permąstyk savo misiją Žemėje. O intervenciją į kito žmogaus gyvenimą reikia vadinti kokiu kitu žodžiu.
Ačiū tiems keliems nuostabiems, kurie visą laiką buvo šalia. Jūs žinote, kas jūs. Mes dar sužaisime.
Metaxa, 2021 m. spalis“, – paskutiniame laiške rašė M.Budzinauskas.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
