Siūlome paskaityti prieš 11 metų „Lietuvos ryte“ publikuotą žurnalistės Laimos Lavaste interviu su L. Tapinu apie jaunystę, santuoką, karjerą ir žurnalistiką.
Žurnalistas ir rašytojas Laimonas Tapinas iš prancūzų kalbos baigė versti Aidano White’o, 24 metus buvusio Tarptautinės žurnalistų federacijos generaliniu sekretoriumi, knygą apie žurnalistų darbą „Sakyti tiesą“. Neseniai iš infarkto gniaužtų ištrūkęs L. Tapinas, kalbėdamasis su „Lietuvos rytu“, prisiekė apie savo gyvenimą taip pat sakęs visą tiesą.
Sukasi diktofono kasetė, ir protarpiais girdžiu tik vėją ir jūros bangų ošimą, užtrenkiantį L. Tapino žodžius.
Kai ankstyvą pavasarį atvažiavau į Kunigiškius, žvejų kaimelį už Palangos, įsivaizdavau rasianti bejėgį, iš insulto gniaužtų pakilusį, bet kitos pasalūnės ligos vėl užkluptą žurnalistą ir rašytoją.
Bet prie balta staltiese užkloto arbatos stalelio, neseniai pastatyto rąstinio namo verandoje, pušų paūksmėje, manęs laukė saviironija, žavesiu ir neblėstančiu humoru spinduliuojantis vyriškis. Jis plėšė cigaretę po cigaretės, pro lengvą dūmų debesėlį ironiškai stebėdamas aplink kilusią maišatį. – Vilyte, o kur mano kava, mano vynas? – pareikalauja pastebėjęs, kad žmona nestato jam vyno taurės.
Saldinamės kavą, ir į paviršių išplaukia baltos kruopos.
– Pasiutėliai anūkai manų kruopų į cukrų pribėrė. Oi, jiems įkrėsiu, – pašoka nuo stalo Violeta.
Po minutės ji atneša naują cukrinę. Išpilame senąją kavą, vėl saldinamės, bet ir šįkart tarp iškilusių manų kruopų – nė kruopelės cukraus.
– Vilyte, iki viešnios išvykimo gal gausime cukraus? – ramiai klausia Laimonas, ir kilusi juoko banga nusineša mūsų pirmojo susitikimo jaudulį. Virš galvų klega paukščiai, grįždami iš tolimos kelionės per Baltiją.
– Skrido gal per Gotlandą. Salą, kur aš turėjau gimti, – rankoje smilkstančia cigarete nubrėžia puslankį rašytojas, o aš tyliai paspaudžiu diktofono mygtuką. 1944-ųjų birželis. Kunigiškių kaimelį užplūsta Kauno grietinėlė, siūlo žvejams didelius pinigus – tik nuplukdykite į Švediją.
– Proseneliai, seneliai, tėvai čia gyveno. Bet tėvas sako – motin, reikia bėgti. Sėdome į valtį mes trys – tėtis, mama ir aš jos pilve. Iki Gotlando, iki laisvės, liko gal 3 valandos. Pakilo vėjas, mėto valtį. Mama beveik gimdo. „Tėvai, suk atgal“, – šaukia.
Tėvas – tikras milžinas – paklūsta, tylėdamas apsuka valtį. Atplaukėme štai čia į krantą, ir mama greitai pagimdė mane.
Netrukus atbildėjo rusai. Taip prasidėjo mano gyvenimas. Štai aname sename name, kuriame vėliau parašiau savo knygas, kur prieš dešimt metų, ilgai dirbant prie knygos apie Jurgį Baltrušaitį, atsėlino insultas“, – gurkšteli raudonojo vyno Laimonas. Skanaudamas, o gal norėdamas nuplauti prasiveržusį liūdesį.
Čia, kur kambariuose primėtyta anūkų žaislų, dar neįsikėlė senieji prisiminimai. Jie liko tėvų name, paaugusiose per 60 metų pakrantės pušyse ir nuolatiniame jūros ošime.
– Ar niekada nepasigailėjote, kad negimėte Švedijoje, Gotlande? – klausiu L.Tapino, nulydinčio akimis praskrendančius paukščius.
– Velniai žino. Nebūtų Vilytės, sūnaus Andriaus, abiejų anūkų. Būti emigrantu – nelinksma. Kai pirmą kartą, prieš 15 metų, keltu atplaukiau į Gotlandą, atrodė, širdis išlėks. Bet aš juk kuršis, o kuršiai niekada neverkė.
– Tiktai valgė varnas, puldinėjo kaimynus, ir tuos pačius švedus? – tikslinuosi.
– Varnas valgė tiktai neringiškiai kuršiai. O mes – otus, ungurius, – išpučia krūtinę Laimonas. – Kai dirbau Lietuvos televizijos direktoriumi, svečiavausi pas Danijos kolegą Bornholmo saloje. Mane visureigiu vežiojo danas milžinas.
Prie vienos bažnyčios pamačiau užrašą ant apsamanojusio akmens: „Dieve, saugok mus nuo kuršių.“ Sakau vairuotojui – aš irgi kuršis! Milžinas net pabalo, nes iš senelių buvo girdėjęs baisių istorijų apie kuršius.
Parodžiau jam dokumentą, kad esu LTV direktorius, iškart nusiramino, – kas supras, ar pokštauja L. Tapinas, ar kalba rimtai?
– Kokie buvo jūsų, pamario žvejų vaikų, žaidimai? – suku pokalbį į taikesnę vagą.
– Saulė, kopos, jūra, idilė... – Vogdavau žuvis, – nukerta Laimonas. Susižvalgom su Violeta – ar jos vyrą ištiko tiesos sakymo priepuolis? – Kaimo gale buvo laukas, kur žvejai kabindavo tinklus.
Atvažiuodavau dviračiu, prisirinkdavau maišiuką žuvų. Veždavau parduoti į Kretingą. Brigadininkas vydavosi – „Stok, rupūže, šausiu!“ Iš ko tu šausi, nebent iš pimpalo?
Už 1 kg strimelių artelė žvejams mokėdavo 30 kapeikų. O aš parduodavau už rublį. Ir parsiveždavau namo 4 rublius.
– O tėvas kaip – ar nekaršdavo kailio?
– Karšė vienintelį kartą, kai pavogiau 5 rublius iš jo piniginės, – įsilinguoja Laimonas.
– Tai vogėte ir iš valstybės, ir iš tėvo?
– Taip. Panos gimtadienis buvo Palangoje, norėjau dovaną nupirkti.
– Buvo verta tų 5 rublių? Jei būtų buvusi vietinė, gal 3 rublių būtų užtekę?
– Būtent. „Sūnau, čia buvo 5 rubliai. Kur dingo?“ – klausė tėvas.
„Nežinau“. „Užtat aš žinau“. Ir ėmė lupti.
– Kuo lupo? Kaip žvejys – gal tinklais?
– Savo baisiuoju žvejo diržu.
– Tad anksti pajutot, kad per moteris – vienos bėdos?
– Taip, taip. Raitausi kaip žaltys. O tėvas sako: „Durniau, mušu ne todėl, kad pavogei...“
– Turbūt todėl, kad blogai paslėpėte?
– Ne todėl, kad „tu, vagis, sėsi kada į kalėjimą, o aš to neištversiu“. Man tada buvo 11 metų, panai – 10. Nuo to karto nebevogiau.
– Bet lupimu juk meilės neuždrausi? Ar pirmoji meilė – taip pat iš Palangos mokyklos?
– Taip. Abu buvome pirmūnai. Bet prie jos prisiplakė toks Kubilius...
– Andrius? – Ne, kitas. Tam Kubiliui ir trejetas buvo per geras pažymys. Ir ji pasirinko tą trejetukininką vietoj pirmūno, dainininko, šokėjo! Nors, prisipažinsiu, man yra tekę patirti ir tragiškų valandų.
Per šokių repeticiją visi kvatojosi nežinia iš ko. Ir aš taip pat, galvą užrietęs. Kol man pasakė: „Tau klynukas atsisegęs“... Tuo ir baigėsi mano, šokėjo, karjera.
Guodžiausi, kad turiu tą meilę, kurios vardas Gerutė. Bet per abitūros egzaminą ji taisė klaidas tam Kubiliui ir pati susimovė. Viskas todėl, kad pasirinko tą Kubilių, o ne Tapiną.
– Po tos Gerutės, kuri pasirodė tikra Blogutė, jūs, kuršis, atvažiavote į Vilniaus universitetą ir sutikote miesto panelę Violetą?
– Taip prasidėjo mano naujasis gyvenimas, bet prieš pasakojant Violetos akivaizdoje visą teisybę reikia dar truktelėti vyno, – nusprendžia L.Tapinas ir smagiai pokšteli kamštį.
– „Prarasto laiko nebūna“, – jūsų knyga, parašyta jau po patirto insulto, sukrečia geliančiu tikroviškumu. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio studentai, jų svajonės, iliuzijos, skurdas, draugystė, idealai, neviltis. Su rubliu kišenėje, dažnai pusalkaniai, bet galintys diskutuoti iki užkimimo ir išmalti marmūzę dėl savo tiesos. Vieni išliko, kiti nusižudė. Bet mokėjote ir linksmintis. Ar ne pagal vokiečių maršo „Rosemunde“ melodiją sukūrėte šį žurnalistų himną?
„Išgerki, išgerki, išgerki, žurnaliste,
Į kapą nenuneši tu savo jaunystės,
Nuo mokslo taip toli kaip lyg dangaus
Mus smuklė pakely visad priglaus
Štai vynas, žėrintis rusvai
Ir užkandos puikios kalnai...“
– Parašiau jį aname tėvų namelyje prie jūros. Skurdūs, bet puikūs buvo tie studentavimo metai. O Violetą, savo bendrakursę, iš tiesų įsimylėjau kaip veršis jau pirmame kurse. Sugebėjau įveikti būrį gerbėjų. Ji buvo gražuolė. Ir yra, – pasitaiso Laimonas, pastebėjęs Violetos žvilgsnį.
– Ir ji iškart pasidavė?
– Kur ten. Jai mama buvo įkalusi, kad vyrai – baisūs kiaulės. Jeigu jiems paduodi ranką, gali užsikrėsti venerine liga, o jeigu pasibučiuoji – iškart nėščia.
Buvome net dvejus metus išsiskyrę, susipykę. Dėl ko? Vieną vasarą neatsakė į mano laiškus, buvo Palangoje, manęs neaplankė. Tikra ožka. Taip supykau, kad perėjau į neakivaizdinį skyrių.
Tiktai kokiais 1967 ar 1968 metais, jau baigęs universitetą, sutikau ją prie Vilniaus centrinio knygyno. Pasiūliau pasivaikščioti. Nusivedžiau ant Trijų kryžių kalno ir vakarėjant pabučiavau. Ji nutirpo visa...
– Nes jau tapo nėščia?
– Taip. Tada palydėjau namo, prispaudžiau prie tvoros ir dukart pabučiavau. Pagrasinau – bus labai negražu, jei ji, netekėjusi mergaitė, pagimdys vaiką. O po tų dviejų bučinių – gal net dvynukus.
– Jai teliko už jūsų tekėti?
– Taip ir atsitiko. Violeta pasitarti nuvažiavo pas 90-metę močiutę į Kauną. O ši pasakė: „Vijūne, laikykis Tapino. Dievas tau davė ir drėbtelėjo“, – pučiasi Laimonas, pilstydamas vyną.
– Ar tik nebuvo atvirkščiai? – neiškentusi įsiterpia Violeta. Jau pamiršusi, kad buvo dvigubai nėščia ir kitos išeities nebeturėjo. Bet leiskime ir jai papasakoti savąją vestuvių versiją.
– Nedaviau anuomet Laimonui daug vilčių. Sakiau – tu norėsi bučiuotis, o aš dar neapsisprendusi. Jis tik čiupt už rankos: „Ačiū, Vile!“ Ir baigta. Net nesisveikindavo universiteto kieme susitikęs. Tiesiog nepastebėdavo manęs, tokios niekingos asmenybės, – prunkšdama juokais atsikerta vyrui Violeta.
– O kodėl sutikote tekėti? – klausiu moters. Juokiuosi iš Laimono ir Violetos pokštavimų ir suprantu, kad pokštai šiandien – iššūkis už nugaros stovinčiai negandai.
– Iki šiol nežinau. Gal todėl, kad kas rytą prie mokyklos, kurioje dirbau, stovėdavo su rože. Būdavo net nepatogu prieš kolegas. Ir tų jo pinigų buvo gaila.
Kita vertus, viena kolegė vis sakė – ko tu susidėjai su tuo Tapinu? Jis turi daugybę panų ir geria! O man, kaip azartiškam žmogui, pasidarė įdomu – kas ką? Na, pabučiavo mane prie tos tvoros. Aišku, nebijojau, kad dėl to tapsiu nėščia. Bet man atrodė – tas, kuris mane pabučiuos, ir turi būti mano vyras. Taip mane auklėjo.
– Ir ar tikrai Laimonas girtuokliavo?
– Girtą per 42 santuokos metus mačiau tik kartą, kai mano dėdės širvintiškiai jį nugirdė. Stovi toks kaip Jeseninas, su kostiumu, apkabinęs žydinčią obelį kaip draugo žmoną, ir linguoja.
– Ji visada giriasi ištraukusi mane iš alkoholizmo liūno. Išgėriau tuomet gal butelį samanės. Ir neatlaikiau, – prisipažįsta kuršis nuo Palangos.
– Laimonai, jūs studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą, bet tapote žurnalistu. Žurnalistu neilgai dirbote, bet ilgai vadovavote Žurnalistikos institutui, rengėte žurnalistus. O galiausiai tapote rašytoju, parašėte 10 knygų. Kodėl taip vingiavo jūsų kelias?
– Aš labai norėjau tapti sporto žurnalistu. Svajonė – „Sporto“ laikraštis. Parašiau straipsnį „Apmąstymai kelyje“ apie pažįstamą dviratininką iš Šventosios Praną Kniežą. Man atrodė – labai modernų, pagrįstą vidiniu monologu. Visiškos nesąmonės!
Šaltą 1964 metų žiemos rytą nusiperku „Sportą“ kioske prie Operos ir baleto teatro, atsiverčiu... Žibintų šviesoje pamatau savo apybraižą, o apačioje šviečia parašas: „Laimonas Tapinas“! Taip buvau priimtas į darbą.
– Ar prisimenate pirmąją savo komandiruotę?
– Puikiai. Išsiuntė kažkur į Balbieriškį rašyti reportažo, kaip kultūros namai gerai organizuoja sportą. Tų namų direktorė Diana pasiūlė: „Pernakvokite pas mane.“ Sutinku.
Ateinu, vakarienė paruošta. Jos mama sako – jei blogai parašysite, dukterį iš darbo išmes.
Atsakau – negaliu meluoti. Bet tikro žurnalisto principai nesutrukdė sudoroti kepsnio.
Šilta birželio naktis. Mane paguldė plačioje lovoje. Bar bar – įeina gražioji direktorė: „Čia laikrodį palikau.“ Jau snaudžiu, ir vėl ji įeina. Klausia...
– Turbūt: „Ar jums nešalta?“
– Iš kur jūs žinote? Bet aš asilas. Man nešalta. O ji tik su apatinuku. Istorija baigėsi tuo, kad parašiau blogą straipsnį, todėl redaktorius išmetė į šiukšliadėžę.
– Palaukite, neskubėkite, o kaip su tuo apatinuku baigėsi?
– Man nebuvo šalta, ir ji išėjo. Mano pirmoji komandiruotė baigėsi vienais minusais. Redaktorius straipsnį atmetė, praradau vyro šlovę, negavau honoraro, o panelė Diana liko sušalusi.
Matai, Violeta, koks aš doras. O tada net vedęs dar nebuvau, – kažkodėl atsidūsta L.Tapinas, po savo pirmosios komandiruotės likęs žurnalistikoje 40 metų. Bet tuoj jo akyse vėl velniūkščiai.
– Bet mokėjome ir pasilinksminti, nors žurnalistams tas metas buvo pilkas. Prisimenu, dirbau „Švyturio“ žurnale. Nusprendėme pamaustyti kolegas iš „Jaunimo gretų“.
Skambiname jiems: „Mes iš sanepidemstoties. Aštuntą valandą ryto visi žurnalistai privalo atnešti analizes, mieste epidemija.“
Kitą rytą iš už kampo stebime – atžingsniuoja visi „jaunimiečiai“. O mes klausiame: „Ar daug pridėjote analizių?“ – kvatojasi Laimonas, o Violeta kultūringai – su knyga taikosi jam vožtelėti už blevyzgas.
– Laimonai, ir dabar jūsų stalas nuklotas šūsnimis laikraščių. Ką galvojate apie šiandienos žurnalistiką?
– Atvirai? Labai blogai. Mes, Lietuvos žiniasklaida, nebeapimame mąstančių žmonių sluoksnio, nors jis gal ir labai plonas. Mano viltys – visuomenė. Jei ji taps brandesnė, pradės keistis ir žiniasklaida.
Dar viena bėda – 1991–1993 metais buvo iššluota senoji žurnalistų karta, į laikraščius plūstelėjo jaunimėlio iš gatvės, šiek tiek pažįstančio raides, bet neturinčio supratimo, kas yra žurnalistika. Tai plito kaip vėžys.
– Bet jūs pats vadovavote jų kalvei – Žurnalistikos institutui. Ar nematote ir savo kaltės?
– O jūs būtumėte atėjusi dėstyti už kelias dešimtis litų? Kalbinau, meldžiau dešimtis žurnalistų – padėkite. Mačiau, kad ir mūsų dėstytojai nebuvo intelektualiai pajėgūs. Be to, gaudavome klaikų kontingentą. Jie nežinodavo, kas yra Lietuvos kaimynai, o apie kokią Žečpospolitą nė neklausk!
– Priminsiu citatą iš jūsų knygos apie režisierių Vytautą Žalakevičių, kur kalbate apie „pašėlusiai gabią menininkų kartą – tiek daug galėjusią ir tiek – negalėjusią“. Gal ši skaudi tiesa – ir apie jus? Ar manote gyvenime padaręs maksimumą? Jei ne, kodėl?
– Tikrai maksimaliai nepadariau to, apie ką svajojau. Sutrukdė ir laikas, kuriuo gyvenau, ir sovietinė cenzūra, kuri sudarkė pačią pirmąją mano knygą – „Iliuzijų mugė“. Į mano pasąmonę tuomet įsikraustė baimė, ir niekas negalėjo jos išvyti – negaliu rašyti to, nepraleis, knygą įšaldys. Taip jaučiausi keliolika metų.
Tuomet žalodavau savo kūrinius – straipsnius ar knygas, bijodamas dar drastiškesnės cenzūros. Jaunoji karta, kuri dabar kaltina mus drąsos ar pilietiškumo stoka, to nesupras. Bet prisipažinsiu, kad ir man pačiam pristigdavo ir talento, ir valios, ir darbštumo.
– Dešimt knygų, ypač apie mūsų menininkus, kuriose begalė autentiškos medžiagos, verčia tik stebėtis jūsų darbštumu. Po patirto insulto parašėte monografijas apie J. Baltrušaitį, V. Žalakevičių, sukūrėte gyvenamojo laikotarpio drobę romane „Prarasto laiko nebūna“. Kaip fiziškai pajėgėte atlikti tokį milžinišką darbą?
– Kuršių genai čia kalti – juokauja Laimonas. – Ir žmona. Nors ji dažnai vydavo – marš nuo stalo! Bet be jos nebūtų tų knygų. Norėjau, kad ir jos pavardė būtų knygų viršeliuose. Bet ji, ožka, užsispyrė!
– Taip, aš užsispyrusi! Jeigu nebūčiau ožka, ir mūsų gyvenimas būtų kitoks, – atremia Violeta, nepanorusi vyro šlovės.
Nes užsitarnavo ne menkesnę savo pačios šlovę – literatūros mokytojos, tapusios visai jaunuolių kartai „laiškanešiu, padėjusiu nepasiklysti dykumoje“, anot knygos apie V. Žalakevičių pavadinimo.
– Laimonai, pašaliniams visada atrodėte fortūnos numylėtinis. Ar slėpė paslapčių tas jūsų įvaizdis? Šiandien turbūt susimąstote ir apie tragiškiausius, ir šviesiausius savo gyvenimo įvykius?
– Likimas man padovanojo antrą gyvenimą. Patyrus insultą 1998-ųjų rugpjūtį, medikai davė ne daugiau kaip 10 procentų vilties, kad gyvensiu.
Bet kai po kelių mėnesių atvykau čia, į tėvų namą prie jūros, mane labai pralinksmino 15-metė kaimynė. Apžiūrėjo mane ir žemaitiškai konstatavo: „Snokis parkreipts, bet dar rėplioji...“
Patys šviesiausi įvykiai – vedybos su Violeta, sūnaus Andriaus gimimas. Po kelerių metų jis švepluodamas pasakė: „Kai aš gimiau, tėvas vos neišsiklaustė iš ploto.“ Atėjo į pasaulį anūkai Vasara ir Vakaris.
Tragiškiausios dienos? Tai trijų negimusių mūsų vaikų netektys. Tėvo ir mamos mirtis, slegianti kaltė, kad mažai jiems rasdavau laiko.
Kraupiausias prisiminimas – iš vaikystės. Kai 1950-ųjų rytą skendo mano tėtis, žvejys nuo 13 metų. Nulėkę su mama prie jūros išvydome, kaip milžiniškos bangos ritasi per tėvo dorę, o jis šoka į vandenį ir ima plaukti į krantą. Dieve, kaip ilgai jis kapstėsi!
– Ir vėl pacituosiu jūsų knygą apie V. Žalakevičių – „Žmogus, kurio pralaimėjimai – pergalės, o pergalės – pralaimėjimai“. Ką laikote savo pergalėmis, o ką – pralaimėjimais?
– Pergalėmis laikau tegu ir kuklią savo pagalbą į bėdą patekusiam žmogui. Pralaimėjimais vadinčiau savo netektis, kaip jas suprato V. Žalakevičius. Kai netektis yra ne tai, ką turėjai ir praradai, o tai, ko neturi, tačiau galėjai turėti. Parašyti, nufilmuoti, nutapyti...
Mano pralaimėjimai – neparašytos knygos. Kompromisai su sąžine, kurių sovietiniais laikais buvo sunku išvengti. Laimė, kad likimas manęs neįmetė į politinę žurnalistiką.
Tačiau didžiausiu savo pralaimėjimu ir kompromisu laikau įstojimą į Komunistų partiją. Jau baigiantis tikrinimų maratonui, prieš išvykdamas studijuoti į Paryžių sužinojau, kad tai įmanoma tik esant partijos nariu. Ėmiau save įtikinėti, kad niekam nepakenksiu, kad sandėris su sąžine ne toks jau ir baisus dalykas, gali prie to priprasti. Bet pakenkiau sau pačiam.
Jau 1989-aisiais iš partijos išstojau, stengiausi tai pamiršti. Deja...
– Jūsų gyvenime ryškus brūkšnys – insultas. Dažnai pasakote: „Tai buvo dar prieš insultą.“ Kas buvo prieš jį, o kas – po jo? Gal ne tik kitokia savijauta, bet ir nauja gyvenimo samprata?
– Insultas, parodęs galimybę atsidurti aname pasaulyje, išmokė suprasti, kad gyvenime svarbiausia ne karjera, o mokėjimas džiaugtis mažais kasdieniais dalykais. Liga visiškai sujaukė per 50 metų susikurtą vertybių sistemą. Supratau, kad visi postai – tik keista reikšmingumo iliuzija.
Išėjau iš paties sukurto Lietuvos žurnalistikos centro, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, atsisakiau darbo Europos Tarybos Žiniasklaidos komitete, skaudama širdimi palikau darbą Vilniaus universitete.
Atsisakyti rašyti knygas neužteko ryžto. Tą pačią dieną, kai mane parvežė iš ligoninės, paėmiau parkeriuką ir pradėjau keverzoti prieš insultą pradėtą 500 puslapių knygą apie J. Baltrušaitį.
– Jūs galite didžiuotis savo valia. Tiesa, juk jūs kuršis...
– Gyvenime neturiu daug kuo didžiuotis, bet po insulto kankindamasis su savo knygomis aiškiai pajutau, kaip mano kūnas prisipildo oro, aš darausi panašus į oro balioną, kuris tuoj nuskris į mėlyną dangų.
Laimė, šalia visada būdavo Violeta, kuri mano didybę paversdavo nieku, pradurdavo tą balioną ir nuvarydavo nuo rašomojo stalo prie televizoriaus. Sic transit gloria mundi... Taip praeina pasaulio šlovė.
– Jūs dinozauras, dar rašantis plunksna?
– Taip, kompiuteris mane gąsdina kaip šaltas metalinis žirgas, kuriuo parašyti žodžiai neturi nei kvapo, nei spalvos.
– Vieni jūsų knygas vadino dokumentiniais romanais, o jus – biografu, žurnalistu, rašytoju... Kaip man jus vadinti?
– Žodis „biografas“ man nelabai limpa prie širdies. Taip ir prisimenu sovietinių laikų kadrų skyrių vedėjas, rašiusias charakteristikas ir kurpusias sovietines biografijas. Manau, kad mano knygos stovi ant ribos tarp žurnalistikos ir grožinės literatūros.
– Jūsų monografijos – gilios įžvalgos apie amžinybėn išėjusius menininkus. Kaip jūs, vieną kartą jau įveikęs likimą, jaučiatės prieš Amžinybę? Jei žinotumėte savo išėjimo valandą, kokią žinią apie save norėtumėte palikti? Spėsiu – ne pačią rimčiausią?
– Sūnui Andriui norėčiau pasakyti žodį, kurį jam sakydavau tik vaikystėje, nes vėliau maniau, kad vyrai suaugusiems sūnums neturi to sakyti. Tas žodis – „myliu“.
Sūnaus šeimai palinkėčiau niekada nepilti į cukrų nei manų, nei akmenukų, tik kita, ne buitine prasme.
O Violetai pasakyčiau: „Vilyte, buvai mylima, gera žmona. Norėčiau, kad po mano mirties tavo gyvenimas būtų lengvas ir geras. Todėl pažadėk, kad net nelaukdama gedulo pabaigos ištekėsi už doro, geros širdies, bet netvarkingo bachūro, kuris visur kambariuose išmėtys savo kojines. Taip tu galėtum jį pielavoti ir kartu pagerbtum mano šviesų atminimą.“
Paskutinius Laimono žodžius užtrenkė skardus Violetos juokas. Springdamas nuo traukiamos cigaretės dūmų užsikvatojo ir Laimonas. Nuo juoko man ištryško ašaros.
Kvatojomės visi trys, beveik permušdami parskrendančių paukščių klyksmą, jūros bangų mūšą, beveik dusdami nuo veidus gildančio jūros vėjo, lyg maži vaikai, įminę tik jiems vieniems žinomą ir suprantamą paslaptį.
