Kai šiltą pavakarę įsukau į Vytauto ir Jolantos Grigaravičių sodybą Alytaus priemiestyje, kieme pasitiko šeimininkas. Sportiškai atrodantis, nepriaugęs svorio ir besišypsantis.
Šypsenos išvysti tikrai nesitikėjau. Maniau išvysiantį susirūpinusį sveikata, šiek tiek negaluojantį žmogų, kurio ramybę drumsčia žurnalistė.
Bet ligos požymių – nė ženklo. Apie namus plytintis idealiai prižiūrimas 76 arų sodas plyšo gyvybe – spalvomis mirgėjo gėlynai, žiedais apsipylę krūmai, medžiai ir vaismedžiai. Veją pjovė pukšintis robotukas.
„Ne, ne, tas grožis – ne mano rūpestis, čia Jolantos karalystė, – iškart prisipažino 65 metų V.Grigaravičius. – Šioje vietoje kažkada stovėjo dvaro sodyba, iš kurios buvo likęs tik apgriuvęs namas ir arklidės. Arklides pardavėme kaimynui, o patys pasistatėme šį namą. Sklypą iš pradžių buvo nusipirkę žmonos tėvai, jie nenorėjo gyventi mieste, Alytuje.
Vėliau persikėlėme ir mes. Buvusio namelio vietoje įsirengėme tik sandėliuką, bet po juo buvęs senovinis rūsys puikiai dabar pasitarnautų kaip slėptuvė.“
Prie namo durų vos neužminu ant šaligatvyje spausdintomis raidėmis kreida išvedžioto užrašo: „Deduli, aš tave myliu.“
„Čia mūsų šešiamečių dvynių anūkų darbas. Gyvename visu būriu – sūnus, marti, trys anūkai ir mes, tad mums čia visada linksma. Tiesa, neseniai mažasis iš darželio buvo parsinešęs koronavirusą“, – aiškino metais už sutuoktinį jaunesnė J.Grigaravičienė.
„O kaip vyro sveikata, juk jį ypač reikia saugoti nuo infekcijų, imunitetas dar silpnas, svetima širdis gali būti atmesta, vaistus reikia nuolat gerti?“ – bėriau iš anksto pasisemtas žinias.
Tačiau Grigaravičiai tik numojo ranka – viskas čia gerai.
45 dienas – koma
Kai pasikalbėti įsitaisėme namų šeimininko darbo kambaryje, akys užkliuvo už knygų, sukrautų lentynose iki lubų.
„Daugiausia skaitau istorines knygas. Neseniai perskaičiau profesoriaus Alfonso Eidinto „Lietuvos istoriją“, labai patiko“, – ištarė V.Grigaravičius. Bet pokalbis iškart pakrypo apie sveikatą.
– Jūsų širdies problemos prasidėjo 2020 metų rugsėjo 15 dieną, kai sukniubote prie savo automobilio Kaune, prekybos centro „Lidl“ automobilių aikštelėje. Turbūt nedaug ką prisimenate?
– Beveik nieko. Nešiau krepšį įdėti į bagažinę ir pasidarė silpna. Dar žmonai pasakiau: „Man silpna.“ Suklupau prie mašinos.
Žmonės gaivino, atvažiavo greitoji, ilgai gaivino su vadinamąja kriauše, kuria mušama į krūtinės ląstą. Gydytojai sakė, kad neva atsigavau, pradėjau su jais bendrauti, bet to neprisimenu.
Prabudau po 45 dienų. Profesorius Rimantas Benetis ir gydytojų komanda, kovoję dėl mano gyvybės, sakė, kad mane išgelbėjo ir medicinos pagalbos greitis.
Trombas buvo užkimšęs kraujagyslę. Ištiko infarktas.
Kai atsibudau, raumenys buvo visai atrofavęsi. Seselė maitino su šaukštu. Nemokėjau nei atsisėsti, nei vaikščioti. Tas laiko tarpas visai iškritęs iš gyvenimo. Buvo ištikusi klinikinė mirtis.
– Sakoma, kad ištiktas komos žmogus vis dėlto gyvena kažkokį gyvenimą. Jūs kažkur gyvenote, ką nors jautėte?
– Ne. Buvo visiška tamsa. Bet esu į komą nugramzdintas ir anksčiau, kai gydytojai gelbėjo mano gyvybę Santaros klinikose dėl abipusio plaučių uždegimo.
Štai tuomet mačiau, kad pakylu iš lovos, sklendžiu net už palatos ribų, žiūriu iš aukštai.
– Kodėl taip ilgai po infarkto išbuvote komoje, vis negrįžote į gyvenimą? Net keletą kartų tuo metu žiniasklaidoje pasirodė pranešimų: „Grigaravičius mirė.“
– Todėl, kad patyriau daug komplikacijų. Inkstai, kepenys atsisakė dirbti.
Vienu metu gydytojams net buvo kilusi mintis – gal atjungti nuo aparatūros? Matyt, dėl to ir išplaukė informacija apie mano mirtį.
Medikai vėl išgelbėjo. Labai padėjo ir Saulius Skvernelis, ir Antanas Vinkus.
– Jums buvo prijungtas dirbtinis skilvelis, nes širdis nebepajėgė plakti. Kaip sekėsi gyventi su dirbtine širdimi?
– Buvau lyg elektrinė mašina, įkraunama iš tinklo. Vakare, kai eini miegoti, vieną bateriją padedi įkrauti, kita lieka prijungta. Visą laiką esi pririštas prie laido, akumuliatorius laidu pritvirtintas prie pilvo ir kairiojo skilvelio.
– Turbūt naktį žmona baimindavosi tų jūsų laidų?
– Tikrai taip, nes elektra gali ir nutrenkti. Buvo didelis iššūkis maudytis.
Akumuliatorius likdavo ant kūno, bet tekdavo jį perdėti į vandeniui atsparų krepšiuką. Vis tiek reikėdavo saugotis nesušlapinti, nes irgi gali nutrenkti.
Silpna vieta – ta laido prijungimo vieta supūliuoja, nors žaizdą tekdavo perrišti kas antrą dieną. Žmona perrišdavo. Nepatogu buvo su ta dirbtine širdimi.
Sportas – nuo jaunystės
– Atrodo, kad širdies problemos trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Negi niekuomet anksčiau nesate jautęs širdies negalavimų? Juk pareigūnų sveikata reguliariai tikrinama.
– Taip, sveikatą nuolat tikrinausi, prisižiūrėdavau, gėriau vaistus nuo kraujospūdžio.
Cholesterolio tyrimai būdavo normalūs. Visada sportuodavau. Kiekvieną rytą mano darbo diena prasidėdavo nuo sporto salės, kurią įsirengiau namie, – elipsinio treniruoklio, bėgimo takelio. Valandą, pusantros.
Sportuoju nuo paauglystės. Iš pradžių sunkioji atletika, vėliau karatė. Diržo neturėjau, nes sovietiniais laikais šis sportas buvo uždraustas.
Man patiko, kad tai ne agresyvus sportas, o labiau gyvenimo filosofija. Ir dabar savo treniruotes pradedu nuo karatė pratimų – jie sušildo visą kūną.
Nuo sunkiosios atletikos būdavau labai sukaustytas, vaikščiodavau lyg robotas. Kai susipažinau su Jolanta, ji man pasakė: „Arba aš, arba štanga.“
Pamilo jauną pareigūną
„Aišku, jis pasirinko mane, – nusijuokė su kavos puodeliais į kambarį įėjusi ponia Jolanta. – Vaikščiojo kaip robotas, toks keistas buvo, į šokius nėjo.“
O netrukus šviesiaplaukė moteris su šypsena paaiškino, kad tuomet nebuvo blondinė: „Blondine tapau gal nuo 33 metų, kai supratau, kad tokio amžiaus vyrams jau gali imti patikti šviesiaplaukės.“
Grigaravičiai, užauginę du sūnus Egidijų ir Rolandą, kartu jau 46 metus. Nuo tos dienos, kai 18-metė Jolanta su drauge atvažiavo į Kauno milicijos mokyklą pasiimti į vakarėlį 20-mečio studento Vytauto.
„Buvo mano 18-asis gimtadienis, vaikino neturėjau. Mano draugės vaikinas ir sako: „Turiu tokį draugą Grigutį Kaune, parsivežam jį!“ Ir visas būrys nuvažiavome pas jį. Nors pavalgys tas studenčiokas. Ir parsivežėme“, – prisiminė moteris.
„Įdomi detalė – šiaip mūsų iš bendrabučio neišleisdavo, kariška drausmė buvo. Kai Jolanta pasirodė, paprašiau kurso viršininko, kad išleistų. Ir išleido iki vidurnakčio! Stebuklas. Taip, mūsų pirmas susitikimas ir tapo lemtingas“, – patvirtino V.Grigaravičius.
– Tokie jauni tuokėtės? – nusistebėjau.
– Labai norėjom! – prisipažino ekskomisaras. – Sunkiausia užduotis per vestuves man buvo rasti puokštę, Jolanta užsimanė gerberų puokštės.
Mat tik gerberos neva tiko prie jos suknelės. Kiek aš vargau, aplaksčiau visą Kauną, bet radau!
Kad jauni tuokėmės, irgi gerai, nes sūnūs užaugę.
– Tad kuris buvo tokios ankstyvos santuokos iniciatorius?
– Nežinau... Mes vaikščiojom, vaikščiojom, ir aš pasakiau: „Tu ruošiesi mane imti į žmonas, ar ne?“ Jis buvo toks nelabai drąsus.
„Tai gerai, nešam pareiškimus“, – sutiko, – nusikvatojo J.Grigaravičienė.
– Ištekėjote už milicininko, „mento“. Nelabai kokia partija?
– Kaune tokia priešprieša tikrai jautėsi. Bet aš nekreipiau į tai dėmesio, – tvirtino moteris, nutylėdama išgyvenimus, kuriuos šeimai teko patirti dėl vyro darbo.
„Mūsų gyvenimas tikrai nebuvo lengvas. Teko skaičiuoti kiekvieną kapeiką.
Nesinorėjo gyventi pas uošvius. Kaune buvau atsakingas už automobilių vagystes. Kai tik išeiginės, ir skambina budėtojas – pavogė, reikia važiuoti. Uošvė nepatenkinta – koks čia darbas? Norėjosi gyventi savarankiškai.
Tad iš Kauno grįžau į Alytų, gavau čia butą. Ir žmoną įkalbėjau. Ji vis atsisakydavo – ką aš veiksiu tavo kaime? Vėliau teko kraustytis į Vilnių, bet žmona likdavo čia, namie.
Jolantai nebuvo lengva net darbo rasti. Jei darbe vykdavo kokie nors finansiniai patikrinimai, tuoj ją kaltindavo – esą jos darbas, ji įskundusi.
Ne vieną darbą teko jai keisti, kol pagaliau teko ją įdarbinti vidaus reikalų tarnyboje. Per mane ji tikrai ne kartą yra nukentėjusi“, – kalbėjo buvęs policijos generalinis komisaras.
Stresas – nuolatinis
– Jums gal ir romantiška atrodė anuomet milicininko profesija, bet juk buvo pats nusikaltėlių gaujų siautėjimas. Teko dirbti tiriant rezonansines Tulpinių, Daktarų bylas.
Ar ne tas darbas jums ir sugraužė širdį? Pakišdavote po liežuviu validolio, ir vėl pirmyn?
– Taip, širdies permušimų jau būdavo. Nekreipiau dėmesio. Nuolatinis stresas tas gyvenimas...
Kai Alytuje 1990 metais tapau policijos vadu, pradėjo kurtis grupuotės, verslą smaugti.
Man būdavo ir gėda, ir pikta, kad aš, alytiškis, ir nieko negaliu padaryti. Kalbindavau verslininkus – žinau, kad jus reketuoja, rašykit pareiškimus, duokit parodymus, aš jums padėsiu. Ne! Žmonės bijojo.
– Turbūt gaujos puolė ir jus asmeniškai?
– Taip, mano namo laiptinėje buvo padėtas trotilo užtaisas, padegtas, bet nesprogo.
Teko kariniame dalinyje įsigyti vaikams dviejų aukštų geležinę lovą. Pastačiau ją kuo toliau nuo durų, kad sprogimo banga nesužalotų vaikų. Sūnūs taip ir užaugo tose lovose.
Vienos grupuotės narys mane net įspėjo, kad kiti ruošiasi pasikėsinti. Informavau tuometinį generalinį komisarą Petrą Liubertą, man paskyrė „Aro“ apsaugą kelis mėnesius, saugojo ir namie, ir kelionėse.
Man šis darbas patiko, stengiausi dirbti sąžiningai. Alytus – mažas miestas, tame pačiame name gali gyventi ir banditai, ir pareigūnai – kelių policininkai, kriminalistai.
Kai kam gal ir nepatogu būdavo bausti kaimyną, užsimerkdavo. Sumaniau burti mišrius ekipažus iš įvairių sričių pareigūnų, tad jie būdavo priversti fiksuoti visus pažeidimus, nes šalia – kitas kolega.
Alytuje buvo 3 grupuotės: Baublių, Plikių ir Tamošių. Reketuodavo ne tik kioskelius, bet ir įmonių direktorius.
Tuometis mėsos kombinato direktorius atvažiavo pas mane į namus prašyti pagalbos, parašė pareiškimą.
Po kurio laiko į prokuratūrą atkeliavo jo skundas – neva psichologiniu smurtu privertėme jį parašyti šį pareiškimą. Tokia buvo baimė.
Ir Henrikas Daktaras buvo čia atvažiavęs, norėjo perimti „Alitą“. Net atsivežė sutarties projektą „Alitos“ vadovams. Teko jiems padėti to išvengti.
Alytuje pasisekė susitvarkyti. Gaujos nariai buvo sulaikyti su įkalčiais, nuteisti. Po to jų grasinimų nesu sulaukęs. Kai dirbi sąžiningai, dauguma tai supranta.
– Jūs tikrai norėjote tapti milicininku? Juk ši profesija niekada nebuvo prestižinė. Daug streso ir mažas uždarbis. Ir pagarbos visuomenėje niekada nebuvo daug.
– Taip, norėjau. Mano tėvas buvo milicininkas. Aš augau tokioje aplinkoje, ir tai turėjo įtakos.
Gyvenome Alytaus senamiestyje, aplink vagystės, pilna kalėjime sėdėjusių. Daug neteisybės mačiau. Norėjosi, gal ir romantiškai, nuveikti ką nors gero.
Buvau 12-os metų, kai tėtis mirė. Nuo ligos. Didelė trauma man buvo.
Ir mokslus užmečiau, net į knygas nebežiūrėjau, nors iki tol buvau kaip ir klasės pažiba.
Tapau toks gatvės vaikas. Matai, kaip kiti vaikai žaidžia su tėvais, o aš vienas.
Buvo ir jaunesnis brolis, bet jo gyvenimo būdas nelabai koks buvo. Taip pat mirė labai jaunas, 30-ies. Mama dar užaugino dvi seseris ir du brolius iš pirmosios tėčio santuokos.
Mūsų šeimos istorija spalvinga.
Nualino ir mero darbas
– Kas priversdavo jūsų širdį smarkiai plakti? Esate patyręs tokių sukrėtimų, kad širdis vis dėlto sustreikuodavo?
– Taip, keletą kartų yra buvę. Dėl emocinio susijaudinimo. Nors ir keista, sudėtingiausia buvo dirbti Alytaus meru.
Policijoje sudėtinga, bet yra instrukcijos, įsakymai, veikianti sistema. O merui...
Kažkokia klampi masė tas darbas. Atrodo, viską sutarei, bet po nakties viskas apsivertė, tave išdavė, susitarė už nugaros.
Būdavo ir skaudu, ir pikta. Atrodė, juk dirbu miestui. Daug buvo ketinimų pakenkti.
Bet iš to darbo išėjau švarus. O kiek merų su antrankiais išveda! O vėliau paaiškėja – nekaltas. Buvau pasakęs, kad dirbsiu tik vieną kadenciją, taip ir padariau.
– Buvote milicininkas, policininkas, generalinis komisaras, meras. Bet likote be korupcijos šešėlio. Kaip išsilaikėte tokiame pagarbumo olimpe?
– Manau, reikia tiesiog būti savimi, nepiktnaudžiauti, nebūti arogantiškam. Netgi su nusikaltėliais bendraudavau kaip su lygiais. Nesiekdavau pažeminti, paniekinti. Būdavau tiesiog stipresnis ir laimėdavau.
Apie donorą žino mažai
– Ar žinote, kieno širdis plaka jūsų krūtinėje?
– Ne. Tiktai žinau, kad jauno žmogaus, 20 metų. Gydytojai neatskleidžia tos informacijos.
– Net jums? Jūs juk ekskomisaras, tikrai galėtumėte sužinoti, kam esate dėkingas. Norėtumėte?
– Ir taip, ir ne. Norėtųsi susitikti su jo artimaisiais, padėkoti. Bet jei tokia tvarka, turbūt taip reikia. Nesistengiu sužinoti.
– Prieš širdies persodinimo operaciją jums gydytojai pasakė, kad tik 50 procentų tikimybė, jog išgyvensite?
– Ne, aš pats tai supratau. Jie mane ramino, kad tos operacijos jau įprastos.
– Buvo nerimo tą naktį prieš operaciją? Neužmigote?
– Tikrai buvo neramu. Ar atsibusiu? Bet nebuvo kur trauktis.
Anksčiau gydytojai manė, kad širdis gal pati atsigaus. Padarė ligoninėje eksperimentą. Perkėlė į reanimacijos palatą, atjungė nuo dirbtinio skilvelio ir 6 valandas leido mano širdžiai dirbti pačiai.
Kol gulėjau, viskas buvo gerai. Bet kai išėjau į koridorių, pajutau, kad trūksta oro, širdis daužosi.
Atėjo profesorius R.Benetis aplankyti ir patvirtino – nieko nebus, reikia keisti širdį, ji per silpna, savo atgyveno.
Bet vis abejojau. Man davė paskaityti knygutę „Prisijaukinti širdį“, kurią parašė žmogus, pats patyręs širdies operaciją. Sužinojau, kad tektų gerti daug vaistų. Liekamųjų reiškinių lieka, problemos dėl inkstų, kepenų. Gal neverta? Liksiu su tuo aparatu.
Tada gydytojai į palatą man atsiuntė žmogų po širdies persodinimo. Pasikalbėjome, kad jam viskas gerai. Padrąsėjau.
Dar paskambino teisėjas Vytas Milius, mano draugas. Jis taip pat paskatino, esą jo kaimynas gyvena su persodinta širdimi, kaip šešiolikametis bėgioja. Na, nutariau – darau!
– Bet liko kita problema – reikėjo sulaukti donoro širdies.
– Taip. Užrašė į eilę, ir laukiau. Taip sutapo, kad vėl teko atvykti į Kauno klinikas pas gydytoją Eglę Rubinaitę, nes supūliavo vieta, kur buvo prijungta dirbtinė širdis.
Atvykau, o tuo metu profesorius Povilas Jakuška pranešė, kad atsirado man tinkanti donoro širdis. Tinka kraujo grupė, svoris. Operuojam. Iškart į operacinę.
– Prabudote reanimacijoje. Ir koks pirmas pojūtis?
– Gyvas! Širdis dirbo pati. Atsisėdau, atsistojau. Baimės buvo, prašiau, kad seselė prilaikytų, mat žmona negalėjo būti šalia. Ilgai nemačiau šeimos.
– Ar anksčiau domėjotės donoryste?
– Taip, būdamas Alytaus meras reklamuodavau donorystę. Bet nežinau, ar galėčiau būti donoras dėl persodintos širdies.
– Medikai sako, kad širdis – kitų organų variklis. Bet įprasta sakyti, kad širdyje telpa žmogaus jausmų pasaulis. „Jis ėmė į širdį“, „ji krito jam į širdį“.
Ar turint svetimą širdį pasikeitė jūsų mąstymas, jausmai? Juk 20-mečio donoro širdis dabar tapo kitų, jau kiek pavargusių, organų varikliu. Kai susijaudinate, jaudulys priverčia svetimo žmogaus širdį plakti smarkiau? Nejaučiate to?
– Aš to nepastebėjau. Nors seselė ligoninėje yra pasakojusi, kad žmogus gali jausti buvusio širdies savininko išgyvenimus.
Man atrodo, kad plaka mano širdis, tik pulsas dažnesnis. Gydytojai sakė, kad tai įprasta. Ateina laikas, kai širdis susiranda savo vietą. Maniškė gal jau rado.
Vaistai – visą gyvenimą
– Mačiau pilną dėžutę kasdienių jūsų vaistų. Vartojate juos pareigingai?
– Taip, turėsiu gerti visą gyvenimą. Vaistai silpnina imuninę sistemą.
Organizmas visą laiką vis tiek mato svetimkūnį ir širdį puola.
Dėl maisto, gyvenimo būdo apribojimų nėra. Išgeriu ir kavos, ir taurę vyno, alaus. Nieko, toleruoja.
– Rodėte savo puikią pirtį. Pabandote ir išsimaudyti?
– Taip, maudžiausi jau net penkis kartus! Žmona neina, tai aš vienas. Labai mėgstu.
Seniau, kai neturėjome savo, eidavau pas draugus. Pirtis man kažkoks stebuklas. Periuosi su beržinėmis vantomis, turiu ir specialią šiaudinių šluotelių vantą.
– Bet gal į šalia esantį tvenkinį nešokate?
– Ne. O anksčiau mėgdavau, žiemą net eketę kirsdavausi, pirtis tokio karščio, kad ausys raitosi, dar ir alučio. Dabar tik arbata ir +65C karščio.
– Kokia dabar jūsų diena?
– Rytą – mankšta. Kasdien vaikštau apie namus takeliais, kartais – keliu. Nueinu 8000 žingsnių.
Po to kompiuteris, žinios. Sportuoju.
Kai iš darželio grįžta anūkai, su jais draugauju, yra reikalų. Daug skaitau. Nuo jaunystės mėgstu skaityti. Aplanko draugai. Nenuobodžiauju.
– Ar patirta operacija, tas stebuklingas grįžimas į gyvenimą davė jums kokių naujų pamokų?
– Taip. Supranti, kad svarbiausia gyvenime yra šeima.
Iki tol visada svarbiausia būdavo darbas. Ne kiekvienam žmogui lemta gauti dovanų antrą gyvenimą. Aš gavau.
Rūpinasi ir žmona
„Ar tikrai jūsų vyras taip gerai jaučiasi?“ – paklausiau V.Grigaravičiaus sutuoktinės, kai prieš atsisveikinant ji rodė savo puoselėjamą sodą.
„Tikrai gerai. Net medikai per daug nebekontroliuoja. Bet negalima pamiršti, kad geriant tiek daug vaistų gali atsirasti šalutinių reiškinių. Ypač kenčia inkstai, kepenys.
Verdu šlamučių arbatą, ją vyras geria 2 savaites, po to – mėnesio pertrauka. Reikia stiprinti širdį, verdu bananų, cinamono lazdelės nuovirą. Geria preparatą ZOE, kuriame daug gerųjų raugintų bakterijų. Aišku, auginu ir ekologiškų daržovių ne tik Vytautui, bet visai mūsų didelei šeimai.
Labai norisi tikėti, kad didžiosios bėdos praeityje“, – ištarė J.Grigaravičienė.
