Vilija Gražulytė (61 m.), advokatė, sako: „Mano gyvenimo siekiamybė – nuo nieko nepriklausyti finansiškai, kad galėčiau būti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską su kaupu.“
– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Naujausių pirkinių yra ne vienas, bet iš visų jų pirmenybę teikiu elektroninio rašalo planšetiniam kompiuteriui. Mano darbe reikia fiksuoti informaciją apie kiekvieną klientą labai greitai, o kilus minčiai ją kaipmat užsirašyti, tad tai patogiau, negu nešiotis kompiuterį.
Galima formuoti failus atskiriems klientams, ranka rašytus užrašus paversti spausdintiniu tekstu, išsiųsti elektroniniu paštu, įkelti knygas, daryti komentarus reikiamo formato dokumentuose. Taigi nereikia nešiotis daugybės popierinių dokumentų ar užrašų, nes viskas yra vienoje vietoje.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Esu labai emocingas žmogus, bet, kalbant apie pirkinius, juos skirstyčiau į ilgalaikiam vartojimui (pavyzdžiui, nekilnojamasis turtas, automobiliai, kai kurios buities prekės) ir trumpalaikiam vartojimui (pirkiniai kasdieniams poreikiams).
Pirmu atveju įsijungia racionalus mąstymas ir stengiuosi keletą kartų apsvarstyti to daikto būtinumą, tikslingumą, mėgstu išklausyti kitų nuomonę ir tik tada priimti sprendimą. Daiktus, skirtus trumpalaikiam naudojimui, dažnai perku pagauta emocijos, nes tuo metu atrodo, kad būtinai reikia juos turėti, nors vėliau dažnai paaiškėja, kad tai buvo tik pinigų išmetimas.
Metams bėgant pradedi suprasti, kad vartojimas nėra svarbiausia, todėl pirkiniuose daugiau noriu matyti grožį, patogumą, racionalumą – tai ir suteikia to malonumo.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?
– Kadangi mėgstu keliauti, niekada negaliu atsispirti nenusipirkusi tos šalies tradicinių meno dirbinių, dažniausiai tai būna piešiniai ar dirbiniai, kuriuos galiu įrėminti.
Kiekvieną kartą pasižiūrėjusi į juos prisimenu tą šalį ir tai suteikia šiltų emocijų.
Tas potraukis menui turbūt atėjo iš vaikystės, nes labai mėgdavau piešti, o vėliau ir piešinius perkeldavau ant mezgamų drabužių sau ir savo vaikams. Pagal kinų kalendorių esu Žiurkė, todėl labai mėgstu kaupti meniškus, širdžiai malonius daiktus, kurie vėliau suteikia malonų ilgesio jausmą.
Dar turiu silpnybę kvepalams. Kiekvienas aromatas kuria savo nuotaiką, todėl stengiuosi kvepėti taip, kad man tai teiktų malonumą ir pasitikėjimą savimi.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Ne. Tokia buvo mano gyvenimo siekiamybė.
Niekada nepriklausyti nuo nieko finansiškai, kad galėčiau būti savimi iki galo ir pasiimti iš gyvenimo viską su kaupu. Juk gyvename vieną kartą.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Kartą pas mane atėjo klientas ir sako: „Noriu skirtis su žmona taikiai – duočiau jai kokį milijoną ar du, ar užtektų?“
Aš tuo metu dar negalėjau pasakyti, ar užtektų, nes turto balanso santuokiniam turtui mes nesudarinėjome. Bet paaiškėjo, kad jis su draugu turi labai gerą verslą, uždirba milijonus eurų, bet nežino, ką su jais daryti.
Filosofija yra labai paprasta: kam tau pinigai, jeigu nežinai, ką su jais daryti? Ir ar visada laimingas tas žmogus, kuris turi daug pinigų, bet neturi fantazijos?
Kitoje skyrybų byloje buvo vyras, kuris valdė šeimos verslą, o vaikus auginanti žmona net nenutuokė, kokį pelną tas verslas duoda.
Ėmęs gyventi laisvą gyvenimą tas vyras visiškai nekreipė dėmesio į šeimos moralės normas. Jis buvo geras ir pareigingas vyras ir sutuoktinis, kol pinigai nepradėjo byrėti kaip iš kibiro.
Ir kokia gi čia pinigų filosofija? Manau, kad šiuo atveju pinigai šeimai nesuteikė laimės, tik skausmą.
Kadaise turėjau jauną kolegą, perspektyvų teisininką, kuris daug dirbo, nesirūpino savo sveikata, blogai maitinosi.
Vis neturėdavo tam laiko, nes labai norėjo greitai uždirbti daug pinigų. Visada sakydavo: „Baigsiu mokėti kreditus, tada ir pradėsiu gyventi.“ Mirė jaunas, sulaukęs vos 24 metų.
Filosofija labai paprasta – pinigai laimės neatnešė, reikėjo gyventi ramiai, tausojant save, pagal galimybes.
Pinigai turi turėti savo paskirtį ir jeigu jie tinkamai panaudojami, galima suteikti daug laimės ir džiaugsmo ne tik sau, bet ir kitiems.
Iš daugelio istorijų visada būtų galima pasimokyti, bet svarbiausia – turėti savo pinigų filosofiją.
Mano filosofija yra paprasta: reikia uždirbti tiek, kad neskaičiuotum, kiek jų išleidi.
– Kas turėjo daugiausia įtakos jūsų požiūriui į pinigus?
– Prisimenu vaikystę, kai mama liepdavo ravėti bulves ar nurinkti kolorado vabalus nuo lapų.
Visos lysvės buvo aplaistytos mano ašaromis, nes man tai būdavo nuobodžiausi ir sunkiausi ūkio darbai, kokius tekdavo dirbti.
Kiekvieną kartą, kai tik tai darydavau, sau prisiekdavau, kad mokysiuosi taip gerai, kad įstočiau į universitetą, gaučiau gerą darbą, uždirbčiau daug pinigų ir niekada gyvenime nebereikėtų grįžti į kaimą ir taip sunkiai fiziškai dirbti negaunant iš to didelės naudos.
Savo svajonę įgyvendinau – mokyklą baigiau aukso medaliu (sovietiniais laikais taip apdovanodavo geriausiai baigusius mokinius), įstojau į universitetą, jį baigusi dirbau prokuratūroje ir, kaip visi tuo metu, gaudavau daugmaž vienodą atlygį.
Dabar turiu gerą ir mėgstamą darbą, bet tėviškės ilgesio niekas negalėjo atstoti. Būtent tėviškė – gimtasis Senosios Varėnos kaimas tapo mano antraisiais namais. Aš atnaujinau savo vaikystės kiemą, pastačiau naujus pastatus ir su malonumu čia grįžtu. Tik dabar – ne rinkti kolorado vabalų ar ravėti bulvių, bet leisti laisvo laiko su savo šeima, tai yra užsiimu tuo, kas man teikia malonumą.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Gyvenau tradicinėje inteligentiškoje šeimoje, kokia tuo metu galėjo būti okupacijos metais. Mama buvo mokytoja, tėtis – buhalteris. Niekada nejaučiau jokio nepritekliaus, nors tik dabar suprantu, kad tėvai dėdavo visas pastangas, kad to nepajusčiau.
Mama buvo labai reikli, mokė atsakingai elgtis su pinigais ir mane matė siekiančią gero išsilavinimo. Dabar, prisiminusi jaunystę, suprantu, kad mama buvo tas šviesulys, kuris rodė teisingą kelią į savarankiškumą.
Todėl savo vaikams visada kartoju, kad kelias į finansinę nepriklausomybę ateina tik per gerą išsilavinimą ir per kruopštų darbą.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Visiškai pritariu tokiam požiūriui. Lengvai gauti pinigai dažniausiai leidžia žmogui nieko nemąstyti ar netgi degraduoti.
Žinau ne vieną atvejį iš savo darbo praktikos, kai vaikai, be apribojimų remiami savo tėvų, sukūrę šeimas turi daug psichologinių problemų, nes juos lydi neatsakingumas, nenoras užsidirbti. Nors lietuviams dar toli iki pasaulinių turtuolių, vis dėlto manau, kad ir vieni, ir kiti, kurie taip pasielgia, savo vaikams linki tik gero.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Manau, kad pinigai yra žmogaus moralinių ir visokių kitokių vertybių išbandymas. Dar labai svarbu, kokiame gyvenimo etape ir kokio mąstymo žmogui tie pinigai (turiu omeny gausūs) atkeliauja, nes nuo to priklauso ir požiūris į juos.
Jeigu jie patenka į jauno ir nesubrendusio žmogaus rankas ar žmogaus, kuris niekada didelių pinigų neturėjo (pvz., išlošė loterijoje), didelė tikimybė, kad šie pinigai bus panaudoti ne patiems geriausiems tikslams, o gal netrukus ir prarasti.
Jeigu jie pateks į išsilavinusio, turinčio aukštas moralines vertybes žmogaus rankas, tikėtina, kad suteiks daug džiaugsmo ir pasitenkinimo ne tik tam žmogui, bet ir kitiems, kurie jį supa, ar netgi svetimiems.
Taigi tiesmukai pasakyti, kad pinigai gadina žmones, negalima.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Žinau, kad savo pirmąją algą gavau rubliais dirbdama prokuratūroje.
Tuo metu jau turėjau šeimą, dukrą, todėl tikėtina, kad ją ir išleidau šeimai, nes kitaip ir negalėjo būti.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Niekada nebuvau pinigų vergė ir niekada jų nesuabsoliutinau. Juos vertinu kaip finansinės nepriklausomybės priemonę, o tada atsiveria įvairios beribės galimybės.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Kartais pervesdavau pinigų į labdaros fondus daug negalvodama, bet paskui supratau, kad man tai nėra visai priimtina, nes nematau konkretaus savo pinigų panaudojimo, galutinio jų gavėjo.
Pasitaiko ir nemažai sukčiavimo atvejų, todėl nusprendžiau, kad teikiant labdarą reikia labiau domėtis, kur atsiduria mano parama, dėl to gali būti, kad jos natūraliai šiek tiek sumažėjo, tačiau tikrai neišnyko.
Bet kartu nusprendžiau, kad geriausia labdara yra ta, kurią galiu suteikti savo žiniomis ir darbu, o jos rezultatą tikrai galiu matyti.
Čia kalbu apie „Pro bono“ paslaugas savo pačios klientams, kuriems jų tikrai reikia.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Neteko. Manau, kad visada gyvenime buvau finansiškai labai atsakinga ir tai mane nuo to apsaugojo.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Rubliai, vagnorėliai, litai ir eurai. Prisimenu visas pinigų reformas, bet labiausiai įstrigo lito perėjimas į eurą, kai kosminiu greičiu litas tapo prilygintas eurui.
Buvo juokingai graudu stebėti kylančias kainas.
Reformos pradžioje visi mintyse eurus versdavo litais, bet vėliau net nesusimąstydami buvusius kainų skaitmenis litais paliko tokius pat ir rašė, kad kaina yra eurais.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Niekada specialiai nekaupiau pinigų juodai dienai, bet visada buvau tos nuomonės, kad žmogus negali būti be santaupų, nes jų turėti verčia savisaugos instinktas.
Visada reikia galvoti apie ateitį ir užtikrinti jos stabilumą.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?
– Dovanas renku labai kruopščiai, niekada joms netaupydama.
Visada galvoju, ar ta dovana pradžiugins žmogų ir ar aš galėsiu kartu su juo pasidžiaugti. Labai svarbu ne dovanos kaina, bet tai, kokią emociją ji tam žmogui suteikia.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Labai nemėgstu dovanų, kurios verčia mane kur nors nueiti ar ką nors padaryti (turiu omeny dovanų kuponus). Ne kartą esu praleidusi jų panaudojimo terminus. Dažnai tokias dovanas, kurios man nepatinka ar nėra reikalingos, kam nors atiduodu arba palieku neišpakuotas.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Tai labai asmeniška ir esu šiuo atžvilgiu labai prietaringa, manau, kad atskleista svajonė gali ir neišsipildyti.
– Ar jūs tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Taip, tikiu, nes viskas turi grįžtamąjį ryšį. Juk dauguma tikime Dievą ir bažnyčioje ar kur kitur atliekame ritualus. Tikime Dievo malonę ir linkime vienas kitam ramybės, sveikatos bei finansinės gerovės.
Jeigu aš sau linkiu finansinės gerovės, vadinasi, stengiuosi tai įgyvendinti ne tik mąstydama apie tai, bet ir atitinkamai veikdama.
Taip pat pripažįstu ne tik krikščioniškus ritualus. Pavyzdžiui, savo biurui įrengti kviečiausi fengšui specialistą, kad sudėliotų planą, kur ir kaip viskas turėtų stovėti, kad būtų gera energija, kad pritrauktų sėkmę.
Ar čia yra tiesos, nežinau, bet svarbu tuo tikėti, ir sėkmė visada lydės.
Dauguma šalių turi šventinių ritualų, padedančių pritraukti finansinę sėkmę.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Pinigai suteikia laisvę tik tada, kai moki jais naudotis. Beprasmis pinigų kaupimas ar turėjimas dar nereiškia, kad esi laisvas.
Mane neseniai nustebino vienos klientės vyras. Šeima gyveno gana kukliai, vyras reikalaudavo iš žmonos pagrįsti kiekvieną išleistą centą. Klientė man aiškino, kad reikia sutikti su vyro pasiūlytomis skyrybų sąlygomis, nes neva daugiau tikrai nėra ko dalyti.
Pradėjus bylinėjimąsi paaiškėjo, kad šeimos verslas, kuriam vadovavo vyras, yra milijoninis ir kad milijonus siekiančius dividendus, gaunamus iš įmonės, vyras slėpė nuo žmonos, pervesdavo savo giminaičiams.
Nagrinėjant bylą jis pasiėmė iš banko keletą milijonų, kad tik nereikėtų dalytis su žmona. Labiausiai šioje situacijoje man įstrigo tai, kad žmogus negyveno laisvai – ribojo viską ne tik sau, bet ir savo šeimai. Klientę ištiko šokas sužinojus, kokia jų šeima buvo turtinga, bet egzistavo sau nieko neleisdama.
Taigi kiekvienas žmogus pinigų turėjimą gali suprasti savaip, todėl kategoriškai sakyti, kad pinigai suteikia laisvę visiems, būtų neteisinga.
