Iš Čečėnijos pabėgusių gėjų pasakojimai sukrečia: kankinimai slaptuose kalėjimuose ir tėvų požiūris

Jėgos struktūros pirmą kartą sulaikė Zaurą (vardas pakeistas) 2017 m., kai jam buvo 22 metai. Policininkai – „kokie 15 žmonių“ – atėjo jo išsivesti tiesiai į restoraną Grozno centre, kur jis dirbo oficiantu.

„Čečėnijoje LGBT žmonės praktiškai visi vienas kitą pažįsta. Jeigu ne asmeniškai, tai per ką nors kitą. Ir kai 2017 m. prasidėjo sulaikymų banga, tarp sulaikytųjų buvo žmonių, kurie per kankinimus išdavė ir mane, nors aš su jais jau nebendravau“, – pasakojo jis.

Po sulaikymo Zaurą nuvežė į rajoninį vidaus reikalų padalinį. „Aš aiškiai prisimenu tą momentą, kai vienas policininkas paklausė kito: „O kaip juos apiforminti?“ Ir kitas jam atsakė: „Tai rašyk, kaip yra, kad pe***astus pagavome“. Zauras mano, kad policininkai taip ir įrašė savo vidiniuose dokumentuose.

Po to Zaurą su kitu sulaikytuoju be teismo nuvežė į pastatą, kurį jis vadina slaptu kalėjimu. Ten jį uždarė į 3x4 metrų dydžio kamerą, kurioje, kaip jis prisimena, įvairiu metu buvo laikoma apie 25–35 žmones – kažką išleisdavo, kažką atvesdavo. Miegodavo ant betoninių grindų. Po galva vietoj pagalvės dėdavosi butelį.

Toje pat kameroje buvo vaikinas, kuris, kaip vėliau sužinojo Zauras, policininkams pasakė jo vardą ir restoraną, kuriame jis dirbo. Kameroje jie turėjo galimybę pasikalbėti, bet Zauras net neklausinėjo savo pažįstamo, kodėl jis jį įdavė: „Matydamas, kas vyksta ten viduje, aš jau neuždavinėjau jam klausimų – kodėl, kam jis tai padarė. Nes žmonėms praktiškai nepavyksta tylėti per kankinimus, per srovę“.

„Kankindavo mus kiekvieną dieną, – prisiminė jis. – Jiems tai buvo savotiška pramoga. Kai jiems užsinorėdavo mus kankinti, jie mus išsivesdavo į kambarį, surišdavo rankas lipnia juosta ar surakindavo antrankiais, pritvirtindavo prie kėdės. Prijungdavo laidus, sukdavo tą rankenėlę. Krėtė elektra. Mušė vamzdžiais. Dusino užmovę ant galvos plastikinį maišą – periodiškai šį fetišą jie taip pat turėjo“.

Kartais jį ir kitus suimtuosius su priežiūra išvesdavo į gatvę – rinkti šiukšlių ar plauti jėgos struktūrų automobilių: „Kiekvienas jų turėjo mašiną, stovėjo kieme. Ir jie vertė jas plauti. Kartais net versdavo plauti, kai lauke lydavo. Principingai, kad mes plautume tame šaltyje“.

Zauras areštinėje prabuvo 14 dienų. Po to jį kartu su kitais suimtaisiais nuvežė į patalpą, panašią į aktų salę, kur iš anksto suvežė jų giminaičius – „ten jie sėdėjo, kaip į koncertą atėję“. Iš Zauro šeimos buvo jo tėvas, brolis ir dėdės.

Scenoje, į kurią išvedė suimtuosius, sėdėjo žmogus, kurį Zauras atpažino kaip Čečėnijos parlamento pirmininką Magomedą Daudovą: „Jis tiesiai pasakė, kad štai šie žmonės miega su vyrais, mes juos sugavome. Toliau patys spręskite, ką su jais darysite, mes jums juos atiduodame“.

Po to Zaurą paleido, ir jis su giminaičiais išvyko namo. Jų reakciją į tai, kas vyko aktų salėje, jis apibūdino taip: „Negaliu sakyti, kad jie sureagavo normaliai, bet ir ne blogai“.

„Čečėnija, tradicijos, musulmoniški papročiai. Juos atveda į salę, kur daug žmonių, ir viešai pareiškia, kad jų sūnus, sūnėnas, brolis miega su vyrais. Žinoma, tai šokas. Čečėnijai“, – aiškino Zauras. Jo orientacijos tema šeimoje daugiau nebuvo keliama, ji taip ir liko tabu: „Jie nepanoro su manimi tai aptarinėti, o aš nepradėjau kalbos“.

Pasak jo, giminaičiai piktonosi, kad Zaurą suėmė tiesiog paskundus pažįstamam: „Jie sakė, kad nėra įrodymų. Tiesiog atėjo, išsivedė iš darbo ir kankino tiesiog todėl, kad kažkas kažką apie mane pasakė. Nebuvo jokių įrodymų, aš nebuvau jokiame susitikime. Man neuždavė jokių klausimų“.

Namie artimieji padėjo Zaurui nusirengti, nes jis pats negalėjo to padaryti – „buvau visas nusėdas mėlynėmis, violetinis“.

Pamačiusios kankinimų pėdsakus, mama ir teta apsiverkė. „Greičiausiai tai ir nulėmė. Tu matai savą žmogų, kuris grįžo namo visas išbjaurotas. Kokie dar gali būti jam klausimai? Todėl, ko gero, ir nebuvo aptarinėjama orientacijos tema“, – svarstė jis.

Zauras namuose praleido dvi savaites, kol po kankinimų vėl sugebėjo atsistoti ant kojų. O tada grįžo į darbą – nepaisant į tai, ką išgyveno, tuomet jis negalvojo išvykti iš Čečėnijos: „Aš nepadariau nieko tokio, kad palikčiau vietą, kurią myliu, kurioje buvau auklėjamas, kurioje išaugau. Tai mano tėvynė, tai mano šeima. O dėl kažkokių jų požiūrių, dėl kažkokių jų pramogų aš nesiruošiau keisti gyvenamosios vietos“.

Bet 2019 m. jį ir vėl sulaikė. Policininkai prie jo priėjo gatvėje Grozno centre, pareikalavo telefono, pradėjo skaityti jo susirašinėjimą „WhatsApp“ ir iš jo suprato, kad Zauras gėjus. Tada jį iš karto įsodino į mašiną ir nuvežė į policijos skyrių. Pasak jo, viskas vėl pasikartojo – „kankinimai, srovė, žarnos, lazdos“.

Praėjus trims dienoms po pakartotinio suėmimo Zauro šeimos buvo pareikalauta išpirkos: „Pasakė jiems, kad jeigu jie per dieną atneš 1 milijoną rublių, mane paleis, o jeigu neatneš, pas mane ras heroino ir uždarame teisme išsiųs į kalėjimą. Ir ne šiaip išsiųs, o dar iš anksto paskambins į koloniją ir pasakys, kad mes jums siunčiame gėjų“.

Pasak Zauro, jo šeima neturtinga. Mama – namų šeimininkė, tėvas dirba taksistu. Tačiau jie sugebėjo surinkti milijoną – apskambino visus giminaičius ir vakare nuvežė reikiamą sumą į policijos skyrių.

Zaurą paleido, jis vėl grįžo namo visas nusėtas mėlynėmis. Bet šį kartą jis jau žinojo, kad iš Čečėnijos jam teks išvažiuoti: „Aš tada supratau, kad noriu pasilikti, bet nepasiliksiu. Ir nenoriu, kad mano šeima turėtų kokių nors problemų. Nes dabar milijonas, o kitą kartą bus du milijonai. Ir kai neturėsi galimybės susimokėti, anksčiau ar vėliau sėsi į kalėjimą“.

Apie žmogaus teisių gyvėjus iš Rusijos LGBT tinklo (Rusijoje pripažinto užsienio agentu), kurie padeda čečėnų gėjams išvažiuoti iš respublikos, Zauras žinojo nuo 2017 m., bet ryžosi jiems parašyti tik po pakartotinio sulaikymo. Iki tol, kaip pats sako, nematė prasmės palikti mylimą tėvynę.

Jis užpildė paraišką, papasakojo apie sulaikymus ir apie tai, kas vyko nelaisvėje. Kitą dieną į jo paštą atėjo atsakymas.

Galiausiai Zauras išvyko iš Čečėnijos visuomeniniu transportu, o už respublikos ribų teisių gynėjai pasitiko jį su automobiliu ir nuvežė į saugią vietą kitame Rusijos regione. Jau išvažiavęs iš Čečėnijos jis sužinojo, kad policija buvo pas jį namuose ir jo ieškojo.

„Turbūt ir vėl norėjo pinigų, – spėjo Zauras. – Tai oficialiai niekur neafišuojama, bet jie turi sąrašus adresų, kas kur gyvena. Kai jiems yra koks nors poreikis, pavyzdžiui, jei kuriam nirs viršininkui reikia pinigų, jis gali tiesiog atvažiuoti ir jų pareikalauti. Tai yra, pradžioje sulaikyti, šiek tiek sumušti ir jau po to iškelti savo ultimatumą. Tai jiems standartinė procedūra“.

Šiuo metu Zauras yra vienoje iš Europos šalių, kur žmogaus teisių gynėjai padėjo jam gauti prieglobstį. Kai jis pasakė artimiesiems, kad ruošiasi visam laikui išvykti iš Rusijos, šie jį palaikė: „Jie suprato, kad Rusijoje man blogai ir nesaugu. Jie sakė: „Daryk, kaip nori, tu geriau žinai, ką daryti. Ir nesvarbu, kur būsi, kad tik tu būtum laimingas“.

Pirmą kartą apie masinius gėjų persekiojimus Čečėnijoje 2017 m. pavasarį papasakojo „Novaja gazeta“. Kaip rašė leidinys, čečėnų valdžia pradėjo homoseksualumu įtariamus vyrus kišti į „slaptus kalėjimus“, kur jie buvo kankinami, o keletas žmonių buvo nužudyti.

Po „Novaja gazeta“ į šią temą atkreipė dėmesį pasaulinė žiniasklaida. Ir BBC užsiėmė čečėnų gėjų, bėgančių nuo persekiojimų, paieška.

Čečėnijos valdžia neigė, kad respublikoje egzistuoja specialūs kalėjimai gėjams, ir neigė visus kaltinimus dėl LGBT žmonių persekiojimo, tvirtindami, kad Čečėnijoje jų nėra. „Jeigu Čečėnijoje būtų tokių žmonių, teisėsaugos organai su jais neturėtų jokių rūpesčių, nes patys giminaičiai juos išsiųstų adresu, iš kurio negrįžtama“, – sakė Čečėnijos vadovo spaudos sekretorius Alvinas Karimovas.

Šia tema ne kartą pasisakė ir pats Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas. Informaciją apie gėjų persekiojimą respublikoje jis pavadino „žmogaus teisių gynėjų išsigalvojimu“.

Žmogaus teisių gynėjai pradėjo teikti pagalbą LGBT žmonėms išvažiuoti iš Čečėnijos ir kitų Šiaurės Kaukazo regionų nuo 2017 m. balandžio. Per penkerius metus juos pasiekė 614 pagalbos prašymų: 343 iš jų pavyko sėkmingai palikti Šiaurės Kaukazą ir išvažiuoti į kitus Rusijos regionus.

Iki šiol žmogaus teisių gynėjai yra padėję 274 iš jų rasti prieglobstį kitose šalyse, o kiti dar laukia atitinkamų sprendimų, pasakojo organizacijos „SK SOS“, besirūpinančios LGBT žmonėmis ir jų šeimų nariais Šiaurės Kaukaze, atstovas Mironas Rozanovas.

Pasak M.Rozanovo, galutinis daugumos besikreipiančių tikslas – ne tik išvykti iš Šiaurės Kaukazo, bet ir apskritai išvažiuoti iš Rusijos: „Rusijoje, deja, bėgliams iš Šiaurės Kaukazo ir toliau nėra saugu. Faktiškai neturime atvejų, kai žmonės, palikę jų gyvybei pavojingus regionus, lieka Rusijoje. Visi siekia išvykti į kitą šalį, nes supranta, kad likti Rusijoje jiems nesaugu“.

Šiuo metu, pasak žmogaus teisių gynėjų, pagalbos prašymų skaičius šiek tiek sumažėjo, bet prasiplėtė jų pobūdis. Pavyzdžiui, respublikoje padažnėjo sulaikymo atvejų su išpirkos reikalavimu – beje, ne tik homoseksualių, bet ir heteroseksualių porų.

„Nes dabar žmonių persekiojimas Čečėnijos teritorijoje gali būti susijęs visų pirma su tuo, kad jėgos struktūros sugalvojo savotišką verslą, kai gaudo žmones, pateikia jiems neoficialų kaltinimą sąsajomis su LGBTQ+ bendruomene ir tada reikalauja užstato. Jeigu žmogus sutinka ir sumoka pinigus, jį paleidžia, ir jam lieka didelė rizika vėl įkliūti. Arba jam pateikiamas baudžiamasis kaltinimas“, – aiškino M.Rozanovas.

Žinomiausias pavyzdys, kai įtariant homoseksualumu Čečėnijoje buvo sulaikytas heteroseksualus vyras – Salmano Mukajevo atvejis. Jis tapo pirmuoju heteroseksualiu čečėnu, kuris viešai papasakojo apie tai, kad jį sugavo ir apkaltino, kad jis yra gėjus.

S.Mukajevas pažinčių puslapyje susirašinėjo su moterimis, bet pareigūnai pamanė, kad jį domina ir moterys. Jį sulaikė, kankino elektros srove ir mušė, kankindami privertė pasirašyti tuščius popieriaus lapus, kuriuos po to, kai S.Mukajevas išvyko iš Čečėnijos, pavertė baudžiamąja byla dėl sprogmenų laikymo.

Šiuo metu S.Mukajevas yra Armėnijoje, kur paprašė politinio prieglobsčio. Bet Armėnija gavo Rusijos prašymą dėl jo ekstradicijos dėl baudžiamosios bylos. „Mes stengiamės jį pervežti į kitą šalį, bet viską apsunkina tai, kad dėl iškeltos baudžiamosios bylos Armėnija neišleido jo į tą šalį, kuri buvo pasirengusi jį priimti – jį apgręžė oro uoste“, – aiškino M.Rozanovas.

Kai žmogaus teisių gynėjai pradeda dirbti su pagalbos prašymu, jie pirmiausia žiūri, ar žmogus turi galimybę savarankiškai išvykti. Pavyzdžiui, jis mokosi ir atsargoje turi tam tikrą skaičių valandų, kuomet jo nepasiges, tad per tą laiką jis gali nuvykti į oro uostą ir artimiausiu reisu išskristi į kitą Rusijos regioną, kur išmes telefoną, pakeis SIM kortelę ir pranyks iš visų akiračio. Išskristi – pats paprasčiausias būdas palikti Čečėniją, bet žmonės ne visada po ranka turi dokumentus, kad tai padarytų.

Kai kuriais atvejais žmonėms išvykti padeda giminaičiai. „Turėjau situaciją, kai motina padėjo išvežti sūnų iš pačios respublikos, aš jį įsisodinau prie sienos, ir mes su juo važiavome – jis buvo visas su mėlynėmis, sumuštas, – tris paras į regioną centrinėje Rusijos dalyje. Mes keitėme mašinas, mus stabdė postuose. Volgograde mus sustabdė – atsipirkome pinigais, nes jis neturėjo jokių dokumentų“, – pasakojo M.Rozanovas.

„Paprastai svarbiausia – išvykti toliau Volgogrado, nes kuo tu toliau nuo regiono, tuo mažiau tave tikrina. Pietuose – totalūs patikrinimai, o po Volgogrado galima labiau atsipalaiduoti, tiesiog keisti mašinas“, – sakė jis.

Pasak M.Rozanovo, kol jie važiavo, vaikino tėvai Čečėnijoje vaidino jo laidotuves: „Čečėnijoje nėra mirties liudijimo praktikos, ten niekas to nedaro. Ten apskritai labai blogai su dokumentacija. Tau nereikia gauti žmogaus mirties liudijimo, kad jį palaidotum. Tu gali palaidoti maišą, suvyniotą į kilimą. Ir tai taip pat suteikia šansą. Nes jie jį išvežė, kitą dieną surengė laidotuves, policija tai stebėjo ir galvojo: puiku, jie jį nužudė patys. Bet ne, jie jį išgelbėjo“.

Šiuo metu vaikinas yra saugus ir gavęs prieglobstį vienoje Europos šalyje. Bet, pasak M.Rozanovo, šiam vaikinui labai pasisekė, nes retai pasitaiko, kai į pabėgimo procesą įsitraukia pats asmens tėvas. Net jeigu giminaičiai ir padeda pabėgti, dažniausiai tai būna moterys – motinos ir seserys.

„Dažnai tėvai patys nesprendžia, kas bus su vaiku. Sprendžia vyrų taryba. Moterims apskritai uždrausta tame dalyvauti. Bet motina vis tiek yra motina. Ir dauguma net po išvykimo toliau bendrauja su savo motinomis slapta nuo tėvų. Buvo daug situacijų, kai motinos atidarydavo vartus ir leisdavo savo sūnums pabėgti“, – pasakojo M.Rozanovas.

2018 m. aštuoniolikmetis Achmedas (vardas pakeistas) pradėjo moderuoti Šiaurės Kaukazo LGBT žmonėms skirtą socialinio tinklo grupę. „Būnant administratoriumi, man ne kartą teko perspėti žmones, kad Čečėnijoje iki šiol persekioja gėjus, primygtinai prašyti neiti į susitikimus. Bet daugelio žmonių tai nesustabdė – kol žmonės patys nesusiduria, tol netiki“, – sakė jis.

Pasak Achmedo, kai sužinota apie masinius gėjų persekiojimus Čečėnijoje, žmonės susipažindami internetu liovėsi vienas kitam siųsti savo nuotraukas: „Bijodami ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šeimos, jie stengėsi pirmus keletą mėnesių nesiųsti nuotraukų, kad žinotų, jog anoje pusėje tikrai sėdi realus žmogus, o ne vidaus reikalų sistemos darbuotojas. Pastariesiems reikalingas greitas rezultatas, jie nebendraus su tavimi pusę metų. Jiems svarbus rezultatas čia ir dabar – kad jie per savaitę tave sugautų ir išsivežtų“.

Achmedas baiminosi, kad kuriuo nors momentu gali ir jį patį sulaikyti, todėl stengėsi apsiaugoti, nuolat keitė IP adresus. Bet 2019 m. jį vis tiek sulaukė – gatvėje priėjo du policininkai ir nuzivežė į skyrių su pretekstu, neva reikia kažką atpažinti. Tuo momentu Achmedas dar nesuprato, kad jį sulaikė už homoseksualumą: „Mane vežė į skyrių, o aš vis galvojau: „Įdomu, kokius žmones man reikės atpažinti?“ O kai ten įėjau, jau supratau, kad man jokių žmonių atpažinti nereikia. Kad aš čia kitu klausimu“.

Skyriuje policininkas jam davė rašiklį su popieriaus lapu ir pasakė: „Rašyk visus, kuriuos žinai“. „Aš pasielgiau labai protingai, ir dabar ramiai miegu. Manęs negraužia sąžinė, kad ką nors įdaviau. Aš ten surašiau netikrus vardus“, – prisiminė jis.

Achmedas užrašė 17 žmonių vardus, pusė iš kurių buvo vardai, kuriuos jis sugalvojo, kai pats užsiregistravo netikromis anketomis: „Kai buvau moderatorius, kartais užeidavau iš netikrų anketų ir tikrinau prenumeratorius, ar jie nėra jaukas. Bet koks įtarimas – ir tie žmonės buvo blokuojami“.

Po to jį atvedė į kamerą – patalpą be lovų ir su antklodėmis ant grindų. Ten, pasak jo, buvo keturi gėjai ir apie 30 žmonių, kurie ten pateko dėl narkotikų ar pritaikius straipsnį dėl terorizmo.

„Gėjai sėdėjo kampe, jiems net nelabai buvo vietos, ir man liepė eiti prie jų, sėstis šalia jų“, – pasakojo jis.

Ten, šalia žodinių įžeidimų, sulaikytuosius mušė lazdomis ir polipropileno vamzdžiu. „Jų skirtingis iškrypusios fantazijos. Jie mėgsta spjaudyti į burną, mušti per galvą negailėdami. Būna, paima srovės generatorių. Jiems patinka užklijuoti burną lipnia juosta ir krėsti elektra, kad žmonės negalėtų rėkti, – prisiminė Achmedas. – Kažkuriam jie galėjo į išangę įkišti vielą. Tie vaikinai, kurie sėdėjo su manimi, net negalėjo nueiti į tualetą, nes visa tai jiems buvo kankinančiai skausminga“.

Kameroje jis išbuvo penkias dienas. Visą tą laiką policija ieškojo tų žmonių, kurių vardus Achmedas surašė popieriaus lape. „Trečią dieną jie pradėjo suprasti, kad, greičiausiai, aš jiems sumelavau. Nes jiems buvo reikalingas greitas rezultatas, o jo nebuvo“, – sakė jis.

Kažkuriuo momentu jį atvedė į kabinetą, kur iškvietė jo tėvą. Ten jį privertė prisipažinti tėvui, kad jis gėjus.

„Aš jam taip ir pasakiau: „Tėti, aš gėjus“. Žinoma, buvo baisu. Bet aš supratau, kad jeigu neprisipažinsiu, manęs tą dieną neišleis ir toliau muš vamzdžiu. Išeities nebuvo“, – pasakojo jis.

Tėvas, prisimena Achmedas, sureagavo labai skausmingai. „Jo visas veidas persimainė. Aš puikiai pažįstu savo tėvą, viskas matėsi iš jo veido. Jie po to jam ėmė laidyti užuominas, jei norite, kad jūsų sūnus išeitų, sumokėkite milijoną rublių. Ir jis jiems pasakė: „Neturiu tokių pinigų, galite jį užmušti“. Jis taip ir pasakė. O jie jam atsakė: „Mes nesitepsime rankų į jūsų sūnų“.

Po to jį išvedė į kitą kambarį, o jo tėvas liko kabinete bendrauti su policininkais. „Žinoma, man buvo baisu. Aš tada įeinu į kambarį ir suprantu, kad gali būti, dabar viskas, viskas pasibaigs. Čia nutrūks mano gyvenimas“, – sakė jis.

Bet galiausiai Achmedą vėl sugrąžino į kamerą, o po keleto dienų paleido. Kai jis grįžo namo, mama jam pasakė: „Eik, nuramink tėvą, pasakyk, kad tu ne toks“.

„Mama viską puikiai suprati, bet man reikėjo pasakyti tėvui, kad aš ne gėjus ir kad mane privertė tai pasakyti, – aiškino Achmedas. – Ne todėl, kad bijojau, jog jis mane užmuš. Nors kalėjime aš to bijojau. Bet čia aš pamačiau savo tėvus, kokie jie priblokšti. Aš jiems pasakiau, kad mane privertė tai pasakyti, netikėkite tuo. Man norėjosi nuraminti savo tėvus. Vis dėlto tai kaukaziečiai tėvai, kuriuose gyva tam tikra dalis homofobijos. Mama puikiai viską suprato, bet ir aš, ir tėvai nebuvome pasirengę, kad aš susėsčiau su jais ir pasakyčiau: žinote, aš gėjus. Ateis laikas, ir aš pakalbėsiu apie tai su tėvu, o mama ir taip viską supranta“.

Po šito tėvai Achmedui pasakė, kad jam reikia skubiai išvažiuoti iš respublikos, ir nuvežė jį iki didelio miesto kitame regione – jis paliko Čečėniją tą pačią dieną, kai tik jį išleido į laisvę.

Jau už Čečėnijos ribų jis susisiekė su žmogaus teisių gynėjais – į juos kreiptis patarė jo pažįstamas, kuriam jie prieš tai padėjo išvažiuoti iš kitos Kaukazo respublikos.

Achmedas išvyko iš Rusijos 2019 m. „Aš dabar mokausi, toliau mokausi kalbą, neoficialiai uždarbiauju. Aš džiaugiuosi, kad esu čia. Ta šalis, kurioje gyvenu, davė man tai, ko norėjau – ramybę ir laisvę. Suvokimą, kad gatvėje prie manęs neprieis dėl LGBT ženkliuko ant kuprinės“, – sakė jis, gyvenantis vienoje Europos šalyje.