Kodėl B.Vildžiūnaitė nesiėmė rašyti atsiminimų apie savo išskirtinę meilės istoriją su jauniausiu Lietuvos klasiku laikomu poetu V.Mačerniu? Kas galėjo lemti tokią ankstyvą vos 23 metų V.Mačernio žūtį ir kodėl mylimieji nesusituokė, nors iki santuokos buvo likusios vos kelios valandos?
Rašytojai ir muziejininkei Aldonai Ruseckaitei rašant knygą apie V.Mačernį pavyko surasti ryšį su B.Vildžiūnaite ir net gauti jos ilgai saugotus poeto laiškus. Jau po to, kai B.Vildžiūnaitė išėjo, A.Ruseckaitė pasidalijo išskirtiniais poeto sužadėtinės ir kitų žmonių liudijimais.
– V.Mačerniu domėjausi dar gerokai iki pažinties su B.Vildžiūnaite, o su ja bendrauti pradėjome man dirbant Maironio muziejuje Kaune. Dirbo Bronė vienoje Kauno mokykloje istorijos mokytoja. Vienu metu yra buvusi ir direktoriaus pavaduotoja, – prisiminė A.Ruseckaitė.
– Negi niekas iš Maironio muziejaus nebandė Bronės prakalbinti ir išgauti atviresnių prisiminimų?
– Kai su muziejaus kolegėmis paprašydavome, kad Bronė ką nors parašytų prie V.Mačernio nuotraukų ar kitų dokumentų, kuriuos ji buvo sutikusi perduoti muziejui, arba pagaliau sutiktų pasidalinti prisiminimais apie jį, o mes jau juos pačios užrašytume, sužinojau, kad ji laikosi seniai duotų įžadų – niekam nedalinti interviu apie poetą ir nepasakoti apie jų meilės istoriją, savo išgyvenimus po jo žūties.
Bronė visada sakydavo, kad jų su V.Mačerniu istorija ir meilė – tik jųdviejų ir viešai apie tai ji nenorinti kalbėti. Jos bendravimas su Maironio muziejumi irgi buvo ne viešas, o tylus ir ramus.
Ji turėjo V.Mačernio laiškų, nuotraukų, rankraščių. Juos dalimis per tam tikrą laiką perdavė muziejui.
Mes su ja nebuvome tokios draugės, kad aš jai būčiau galėjusi bet kada paskambinti ir pasikalbėti apie gyvenimą. Bet kai 2011 metais ruošėmės paminėti V.Mačernio devyniasdešimtmetį, Bronė pati mane susirado. Sužinojusi, kad muziejuje rengiame poetui skirtą parodą, pasisiūlė atiduoti kai kuriuos išsaugotus daiktus.
Bronė labai džiaugėsi, kad turi ištikimą dešimčia metų jaunesnę draugę Ireną. Kaip supratau, jos daug metų artimai bendravo.
Irena ir atvežė į muziejų V.Mačernio studentišką kepuraitę, keletą mažų kišeninių įvairių kalbų žodynėlių, namie austą rankšluostį, vieną kitą eilėraščio rankraštį.
Po V.Mačernio devyniasdešimtmečio minėjimo mes su Brone pradėjome bendrauti dažniau. Vis susiskambindavome, pasikalbėdavome.
Tuo metu Bronė jau buvo pensininkė ir gyveno su dvylika metų jaunesne seserimi Gražina. Jos abi nebuvo sukūrusios šeimos ir nusprendė gyventi kartu. Anapilin Gražina iškeliavo anksčiau už Bronę. Tuomet jai pagelbėdavo draugė Irena.
Mūsų pokalbiai su Brone truko ne vienus metus. Pamažu ji, matyt, manimi patikėjo, todėl nors ir atsargiai, bet kartais atsiverdavo.
Tyrinėdama trumpučius V.Mačernio jai siųstus raštelius su didžiulėmis gėlių puokštėmis ir vis rugsėjo 3 dieną, kartą paklausiau Bronės, ar tos gėlės ir trumpi jausmingi rašteliai buvę jos gimtadienio proga?
Ji paatviravo, kad poetas taip jai dėmesį rodydavęs per vardadienį. Tada Bronė taip pat bene pirmą kartą pasakė, kad jos gimtadienis – gruodžio 1-ąją. Ji gimė 1920 metais ir buvo pusmečiu vyresnė už V.Mačernį.
Vis šiltėjant mūsų bendravimui iš Irenos sužinojau, kad Bronė saugo V.Mačernio jai studijų metais rašytus laiškus, kupinus meilės ir ilgesio. Tie laiškai – vieni gražiausių epistoliarinio meno pavyzdžių lietuvių literatūroje.
Po ilgai trukusių atsargių pokalbių su Brone dėl V.Mačernio laiškų perdavimo Maironio muziejui kartą sulaukiau Irenos skambučio: „Bronelė apsisprendė perduoti laiškus ir aš juos atvešiu.“
Jau kitą dieną Irena atvyko į muziejų su trisdešimt trimis ranka rašytais Vytauto laiškais Bronei. Tarp tų laiškų buvo įdėtas ir labai svarbus dokumentas – leidimas jiems susituokti.
– Kada Bronė ir Vytautas buvo gavę tą leidimą?
– 1943 metų vasarą Vytautas ir Bronė pagaliau apsisprendė susituokti. Tą vasarą Vytautas buvo gimtojoje Šarnelėje (Plungės r.) ir Kulautuvoje (Kauno r.), gidų mokykloje, o Bronė rūpinosi gauti leidimą tuoktuvėms, nes per vokietmetį santuokai buvo būtinas miesto burmistro leidimas.
– Vestuves jie planavo Kaune?
– Ne, veiksmas vyko Vilniuje. Jie susipažino Kaune, bet 1943-iaisiais universitetas jau buvo persikėlęs į Vilnių. Bronė studijavo teisę. Vytautas Kaune buvo įstojęs studijuoti anglų kalbos ir literatūros, bet kai universitetas 1940 metų rudenį persikėlė į Vilnių, jis nusprendė studijuoti filosofiją. Jo pasirinktas dalykas buvo filosofijos sistema, o diplominio darbo tema – „Kristus ir filosofas Nietzsche“.
Taigi leidimą susituokti Bronei ir Vytautui miesto burmistras išdavė 1943 metų rugpjūčio 11-ąją, o tuoktis buvo nurodyta jau rugpjūčio 12 dieną, dešimtą valandą ryto.
– Ar vestuvėms sutrukdė V.Mačernio žūtis?
– Ne, jis žuvo daugiau nei po metų. Prieš vestuves Vytautas atvažiavo į Vilnių. Buvo jau ir su liudytojais susitarta. Prieš santuoką iš Kauno buvo atvažiavusi Bronės mama (Bronė nuo šešerių metų augo Kaune), bet ne dėl dukters vestuvių. Tiesiog pasisvečiuoti.
Apie Bronės vestuves mama nieko nežinojo, nes jai dukra nepranešė. Nors Vytautas jos mamai patiko, dvejonių dėl bendro gyvenimo su dukra kėlė tai, kad jis buvo neturtingas bajoras, o dar abu – studentai. Sužinojusi, kad dukra nusprendė tuoktis su Vytautu, vestuvių dieną Pranciška Vildžiūnienė puolė į tokią isteriją, kad jai net prireikė gydytojo pagalbos.
Verkė ne tik motina. Verkė ir Vytautas, ir Bronė, ir liudytoja turėjusi būti jos pusseserė Emilija. Nors mamą teko vežti pas gydytoją, Vytautas vis tiek maldavo Bronės susituokti, o paskui dar ir Aušros vartuose prisiekti amžinąją meilę.
Tačiau Bronė griežtai atsakė: „Aš neisiu prieš motinos valią. Bus dar laiko susituokti.“ Vytautas tada jai atsakė: „Mes niekada nebesusituoksime.“ Taigi vestuvės neįvyko.
1943 metais rudeniop įtampa Vilniuje kasdien augo. Vokiečiai gaudė jaunus žmones. Kitą dieną po neįvykusios santuokos Vytautas išlydėjo Bronę, jos pusseserę ir mamą į Anykščius, kur jos galėtų saugiau leisti karo metus. Pats išvyko į gimtąją Šarnelę.
– Ar mylimieji išsiskyrė ilgam?
– Nuo 1943 metų rugpjūčio iki 1944 metų spalio 7 dienos, kai Vytautas žuvo, jie daugiau nebuvo susitikę.
Bronė gyveno Anykščiuose. Dirbo vyno fabrike buhaltere, nes ir studijuodama Vilniuje turėjo panašų darbą. Vytautas jai nuolat rašė laiškus. Norėjo aplankyti, bet Bronė vis nekviesdavo. Ji lyg ir planavo su pussesere Emilija aplankyti Vytautą Šarnelėje, bet mirė Emilijos brolis. Nuotaikos kelionei nebuvo.
Paskutinis išlikęs Vytauto laiškas Bronei – 1944-ųjų birželį. Nemanau, kad nuo birželio iki spalio jis nerašė jai. Greičiausiai rašė, tik tie laiškai neišliko.
– Kada Bronė sugrįžo studijuoti į Vilnių ir kaip sužinojo apie Vytauto žūtį?
– Dar vyko karas. Vokiečiai iš Lietuvos traukėsi. Atėjo sovietai. Nebuvo jokių ryšių – nei telefonų, nei telegramų. Bronė nemanė, kad nebegauna laiškų iš Vytauto todėl, kad jis ją pametęs.
Studijuoti į Vilnių ji sugrįžo 1944-ųjų lapkritį. Parašė prašymus gauti bendrabutį ir tęsti toliau studijas ir už save, ir už Vytautą, nes mokėjo padirbti jo parašą. Vis laukė jo atvažiuojant.
Kad Vytautas žuvęs, Bronė sužinojo jau prasidėjus paskaitoms. Vieną dieną atėjo profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas, vertinęs Vytautą kaip itin talentingą poetą, ir pranešė: „Žemaitijoje žuvo mūsų V.Mačernis.“ Matyt, ir pačiam V.Mykolaičiui-Putinui apie tragediją anksčiau nebuvo žinoma.
Bronę žinia apie Vytauto žūtį taip sukrėtė, kad ji tų pačių metų gruodį paprašė vieno bendramokslio grąžinti jos studijų knygelę universitetui, nes nebeturėjo jėgų tęsti studijas.
– Kokia Bronė buvo kaip moteris, kaip asmenybė?
– Uždara. Santūri. Praktiška. Labai rūpinosi Vytautu. Studijų metais draugai kartais net pasišaipydavo, kad ji laksto po miestą ieškodama jam kokio nors darbo, kad jis galėtų bent kiek užsidirbti pragyvenimui.
Kita vertus, tuo metu buvo labai pavojinga būti be darbo, nes vokiečiai tuoj pat čiupdavo jaunus vaikinus ir siųsdavo į apkasus.
Vilniuje Vytautas pas Bronę praleisdavo daug laiko. Ji nuomojosi kambarį su broliu Jonu. Buvo jiems abiem kaip mama – ir valgyti gamindavo, ir net malkų į mišką nuvažiuodavo.
Vytautas net yra prisipažinęs, kad jei ne Bronė, vieną žiemą „būtų nustipęs badu“, nes tuo metu jo tėvas jau buvo žuvęs, o motina viena augino dar nedidelius penkis vaikus.
Todėl Vytautas itin retai gaudavo iš mamos pinigų, bet ir gavęs jų nemokėdavo praktiškai gyventi. Tikras menininkas.
Kai mama šiaip taip jam įduodavo kokį šimtą litų, jis tuoj pat nueidavo į knygyną ir visus pinigus išleisdavo Fiodoro Dostojevskio, Levo Tolstojaus ar Antono Čechovo knygoms. Kartais ir Bronė gaudavo jo laiškelius, kad jis dar norėtų iš antikvariato vienos ar kitos knygos. Gavusi algą ji eidavo tų knygų ieškoti.
Ne vienas Vytauto prisipažinimas liudijo, kad jis labai norėjo bendrų namų su Brone, ramybės, šilumos, jaukumo. Jis sakydavo, kad ji skirta jam lygiai taip pat kaip kiekvienam žmogui yra skirta mirtis.
Meilė Bronei ir prieraišumas, matyt, lėmė ir tai, kad kai pažįstami ir draugai 1944 metais bėgo iš Lietuvos, Vytautas liko. Jis puikiai žinojo, kad Bronė į Vakarus nesitrauks, nes jos šeima buvo kairiųjų pažiūrų.
– Vadinasi, Vytautas išgyveno ne tik išsiskyrimą su Brone, bet ir sumaištį dėl apsisprendimo, ar likti sovietų okupuojamoje Lietuvoje?
– Be abejo. Nors nujautė prasidėjusios sovietų okupacijos košmarus, Vytautas nenorėjo palikti Lietuvos. Svajojo baigti studijas Vilniuje, po jų išvykti toliau studijuoti į Sorbonos universitetą, turėjo daugybę kitų planų. Tarp jų, žinoma, buvo pats svarbiausias – vėl susitikti su Brone.
Į Vytauto namus Šarnelėje pasislėpti nuo karo buvo atvykę žinomi to meto menininkai – Paulius Jurkus, Vaclovas Blėdis, Juozas Miltinis, Donatas Banionis, kuris, beje, paskutinis matė Vytautą gyvą.
Paskutinę gyvenimo dieną Vytautas labai blaškėsi. Nuvažiavo į Žemaičių Kalvariją, bet visi draugai buvo išvykę link Vakarų. Tarp jų – vienas artimiausių Vytauto draugų P.Jurkus. Grįžtant namo nelemto sovietų sviedinio skeveldra Vytautą ir užmušė.
– Ar vežime žūties akimirką Vytautas jau buvo vienas?
– Kurį laiką jie važiavo sykiu su D.Banioniu, kuris tuo metu buvo apsistojęs pas Mačernius. Vytautas buvo pasiėmęs lagaminėlį su savo eilėraščių rankraščiais. Kai D.Banionis saugumo sumetimais nutarė išlipti ir nebevykti į Žemaičių Kalvariją, Vytautas jam įdavė tą lagaminėlį. Taip išliko dalis jo kūrybos.
Savo tragišką žūtį jis pasitiko vienui vienas netoli Šv.Veronikos koplytėlės. Skeveldra pataikė jam tiesiai į smilkinį. Greičiausiai jis mirė iš karto.
– Kas rado žuvusį Vytautą?
– Šiurpi istorija. Kita skeveldra sunkiai sužeidė arklį, bet jis dar turėjo jėgų apsisukti ir sugrįžti į Vytauto draugo P.Jurkaus kiemą. Jo motina, pamačiusi, kad arklys jau atiduoda paskutinę dvasią, o vežime – sukniubęs Vytautas, bijojo prie jo artintis. Taip jis buvo paliktas iki pat ryto, kai kažkas pranešė namiškiams apie tragediją. Tada iš tėviškės artimieji atvažiavo su karstu.
Kadangi frontas ėjo visai šalia Vytauto namų, neįmanoma buvo jo nuvežti palaidoti į Žemaičių Kalvarijos kapines šalia tėvo. Teko laidoti gimtųjų namų kalnelyje Šarnelėje.
– Kaip po Vytauto žūties susiklostė Bronės gyvenimas?
– Palikusi Vilniaus universitetą ji kurį laiką pagyveno Kaune, o vėliau baigė tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, kuriame įgijo istorijos mokytojo specialybę.
Laiškuose Vytauto draugo P.Jurkaus broliui Juozui Bronė yra prisipažinusi, kad gailisi paklausiusi motinos netekėti už mylimojo.
Iš draugų ir aplinkinių buvo sulaukusi ir tylių, kone smerkiančių žvilgsnių, ir priekaištų, kad prieš žūtį neatvažiavo pas Vytautą iš Anykščių, kad nebuvo su juo sykiu, gal būtų apsisprendę drauge trauktis į Vakarus ir nebūtų įvykusi baisi tragedija.
Šiek tiek domėjausi Bronės gyvenimu Anykščiuose. Ten ją buvo ištikusi romantiška istorija su žinomu karininku, lakūnu Juozu Karosu, karo metu mokytojavusiu Anykščiuose. Tačiau tai, kad jis nusprendė trauktis į Vakarus, leidžia manyti, kad ateities su Brone neplanavo. J.Karosas irgi žuvo. Šiauliuose į namą, kuriame buvo apsistojęs prieš išvykstant iš Lietuvos, pataikė sovietų armijos bomba.
– Bronė galėjo apie Vytautą parašyti išskirtinius memuarus, nes daugybę dalykų apie jį žinojo tik ji. Kodėl vis dėlto to nepadarė?
– Jos nuostata visą gyvenimą buvo nieko apie santykius su Vytautu viešai nepasakoti. Kai mokiniai, sužinoję, kas yra jų mokytoja, paprašydavo ką nors papasakoti apie poetą V.Mačernį, Bronė kiek patylėdavo ir tik pasakydavo: „Tęsiame pamoką.“
Kita vertus, žinant, kokia Bronė buvo uždara ir santūri, ji greičiausiai nebūtų galėjusi apie meilę Vytautui parašyti atvirai, o paviršutiniškai, buitiškai aprašinėti, matyt, nematė jokios prasmės.
Be to, neabejoju, kad Bronė labai išgyveno dėl Vytauto žūties, todėl lįsti giliai į savo ir jo širdį, vėl prisiminti buvusius santykius, juos analizuoti jai būtų buvę per sunku. Ta tragedija ją tarsi užrakino, o ji savyje ir Vytautą uždarė amžiams.
Tiesa, iki pat mirties ji domėjosi viskuo, kas buvo susiję su Vytautu. Kai parašiau apie jį knygą „Dūžtančios formos“, jaudinausi, kaip ją įvertins Bronė. Skaityti ji jau nebegalėjo, nes prastai matė. Vienais metais buvo atsidūrusi skausmo klinikoje, o tuo metu per radiją buvo transliuojamos laidos, kurių metu aš skaičiau ištraukas iš knygos apie Vytautą. Įdėmiai išklausiusi visas laidas ji savo draugei Irenai pasakė, kad Ruseckaitė taip aprašė ją ir Vytautą, lyg būtų šalia gyvenusi.
– Vytauto ir Bronės meilės istorija tarsi prašosi baigties, kad jie būtų palaidoti vienas šalia kito.
– Bronė mirė savo namuose Kaune, o palaidota šeimos kape Petrašiūnuose. Matyt, kitokio pageidavimo nebuvo pareiškusi.
Vytauto kapą Šarnelėje ji lankė nuolatos. Tik visada stengdavosi tai daryti, kad niekas nematytų. Jei prie kapo vykdavo koks nors Vytauto paminėjimas, ji niekada tą dieną nepasirodydavo. Atvažiuodavo kitą dieną arba dar vėliau. O Vytauto nuotrauka visada stovėjo ant jos stalo.
