Pirmoje klasėje Aiškutė, kaip ir daugelis tokio amžiaus vaikų, lankė keletą būrelių. Ji dainavo chore, lankė plaukimą, dailę. Kai sportas užėmė visą laisvalaikį, plaukikei teko atsisakyti dainavimo ir dailės, prie kurių daugiau nebegrįžo.
Vienturtės tėvas Visvaldas atsitiktinai gatvėje susitiko zarasiškį draugą Algirdą Štarą ir jam užsiminė, kad dukrą reikėtų nuvesti į kokį nors būrelį. Plaukimo treneriu dirbęs A.Štaras bičiuliui pasiūlė mergaitę atvesti pas jo žmoną Gražiną, mokančią pradinukus plaukti. Po kiek laiko Aiškutė perėjo pas žinomą trenerį ir tėvo draugą A.Štarą (1934–2013). Jo treniruojama A.Buzelytė pasiekė aukščiausius sportinės karjeros rezultatus.
A.Buzelytei plaukimas patiko tik iš pradžių, paskui patekus į Sovietų Sąjungos jaunių ir suaugusiųjų rinktines buvo sunku: dideli fiziniai krūviai, kasdien treniruotės po pamokų ir prieš pamokas mokykloje. Plaukikei tekdavo keltis penktą valandą ryto ir pusę šešių važiuoti į baseiną, tad atlaikyti tokią dienotvarkę reikėjo arkliškos ištvermės.
„Būdavo, kad per dieną nuplaukdavau iki 25 kilometrų. Bet tradiciškai plaukimo takelyje kasdien įveikdavau 14–15 kilometrų“, – prisiminė tituluota sportininkė.
1980 metais penkiolikametė A.Buzelytė 200 metrų plaukimo krūtine distancijoje Švedijoje tapo Europos jaunių čempione. Šiovdės 50 metrų baseine lietuvė plaukė 2 min. 38,65 sek. ir tapo neprilygstama rungtyje, kuri jai nebuvo pagrindinė.
Sportininkė buvo ruošiama plaukti 100 m krūtine, o jos kolegė iš Baltarusijos – 200 m rungtyje. Jiedvi buvo vienoje komandoje. Plaukdama 100 m distancijoje lietuvė liko penkta, tad į 200 m krūtine rungtį A.Buzelytė nedėjo daug vilčių.
„Vakare ramiai nuėjau į finalą. Kai atplaukiau į finišą, pasižiūrėjau į švieslentę ir iš pradžių nepatikėjau, kad laimėjau. Buvo labai smagu“, – prisiminė A.Buzelytė.
Lietuvė po triumfo Švedijoje pateko į Sovietų Sąjungos suaugusiųjų rinktinę ir 1983 metais universiadoje Kanadoje 100 ir 200 m distancijoje plaukdama krūtine iškovojo sidabro medalius. Vėliau jos laukė čempionatai, varžybos, bet daugkartinė Lietuvos ir Sovietų Sąjungos plaukimo čempionė neturėjo galimybių debiutuoti olimpinėse žaidynėse.
Europos jaunių čempionatas Švedijoje vyko tuo pat metu kaip ir olimpinės žaidynės Maskvoje, kurias dėl Afganistano karo boikotavo stipriausi pasaulio plaukikai iš Vakarų Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Po ketverių metų automatiškai buvo boikotuojamos Los Andželo žaidynės JAV, į kurias jau nevyko Rusijos sportininkai.
„Kadangi žinojome, kad į Los Andželo vasaros olimpines žaidynes nevyksime, man plaukti didesnės paskatos nebebuvo. Svarsčiau – sportuoti ar nebe“, – dvejonėmis dalijosi Aiškutė.
Sovietų Sąjungos rinktinėje lietuvė praleido nuo 1980-ųjų iki 1983 metų. Tas laikotarpis buvo aukščiausia jos karjeros viršūnė. Ten atsidūrusi Aiškutė patyrė ir nelengvą populiarumo naštą, nes Lietuvoje ją daug kas pažinojo, jos nuotraukos puošė tuomečių žurnalų viršelius.
Pozuoti vilkint maudymosi kostiumėlį sovietmečiu buvo drąsus plaukikės žingsnis, bet jis greičiau susijęs su laisvumu, kuris užkoduotas Buzelių giminės genuose.
A.Buzelytės senelis gydytojas Juozas Buzelis (1888–1967) buvo Steigiamojo Seimo narys, atsiskyrė nuo Bažnyčios, o pusbrolis kompozitorius Kęstutis Antanėlis (1951–2020) sovietmečiu kūrė muziką maištingoms roko operoms.
Ir pati Aiškutė baigusi mokyklą įstojo Vilniaus universitete į žurnalistiką, mat ši profesija taip pat negarantavo ramaus darbo, juolab artėjo tautinio atgimimo vėjai. Baigusi studijas A.Buzelytė pasirinko sporto žurnalistės kelią – dirbo laikraštyje „Vytis“, kuriame jai vertingas profesines pamokas davė tuometė redaktorė Roma Griniūtė-Grinbergienė (1939–2003).
„Buvo įdomus laikas, įdomu rašyti apie atsigaunantį sportą, prasidėjusias tautines olimpiadas. Tačiau neturėjau įžūlaus charakterio, neužsilikau aktyvioje žurnalistikoje, nors buvo įdomu. Be to, gimė vaikai.
Paskui mano karjera pasisuko labai keistai – dirbau Švietimo ir mokslo ministerijoje su mokinių keitimosi bei aukštųjų mokyklų programomis“, – apie gyvenimo vingius pasakojo plaukikė.
Su statybos inžinieriumi sutuoktiniu Remigijumi Tranu buvusi sportininkė susilaukė trijų vaikų – Linui dabar 34-eri, Ievai – 32 metai, o Rūtai – 22-eji.
Vyresniosios atžalos jau senokai paliko tėvų namus – sūnus Kelno universitete pasirinko filosofijos doktorantūrą, dukra Leipcige dirba programuotoja. Jaunėlė, Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studentė, prieš pusmetį išsinuomojo butą ir rašo bakalauro darbą.
Motina atžaloms neperša savo nuomonės, ją tik išsako, o jos patarimais jie gali naudotis, gali ir nesinaudoti arba vėliau juos prisiminti. Vyresniesiems vaikams Aiškutė juokais yra pasakiusi: „Kai man buvo 25 metai, jūs jau į darželį ėjote. Dabar patys spręskite, ką darysite.“
Nė vienas jų nesiejo savo kelio su sportu, nors vaikystėje mokėsi plaukti. Jauniausia dukra dalyvavo varžybose, bet galiausiai suprato, kad nepatinka lenktyniauti ir neturi sportininkės charakterio. „Mama, man neįdomu laimėti, nors gal įdomu treniruotis, būti su žmonėmis. Bet varžybos ir laimėjimai manęs nedžiugina“, – motinai pareiškė jaunėlė.
Bet A.Buzelytė iš kasdienybės niekada neišbraukė plaukimo: „Sportas manęs netraumavo, nepadarė jokios žalos.“ Tad buvusi sportininkė kartais savo malonumui plaukioja baseine – nori palaikyti bendrą fizinį krūvį. Ji įsitraukė į Kaišiadorių plaukimo klubą „Plaukiam“, dalyvauja mėgėjų varžybose Lietuvoje.
Aiškutei plaukimas dabar tėra kaip geros savijautos ir puikios nuotaikos užtaisas, susitikimų su bendraminčiais laikas. Nuo vaikystės įpratusi sportuoti moteris taip ir nerado kitos mėgstamos judrios veiklos nei įspūdingą karjeros trofėjų padovanojusį plaukimą.
Bėgioti ji nepamėgo, o plaukti niekada nepavargo. Plaukimas buvusią sportininkę žavi tuo, kad nesuprakaituoji, o kitos sporto šakos turi ir tokį niuansą.
Plaukimas išliko nuolatine A.Buzelytės veikla, o darbus ir domėjimosi sritis ji keitė. Baigusi žurnalistiką, plaukikė įveikė ir išlyginamąsias ekonomikos studijas universitete. Šie mokslai ją nuvedė į Lietuvos automobilių kelių direkciją, kurioje ji šiuo metu atsakinga už viešuosius pirkimus.
Vilniuje gimusi Aiškutė tvirtai susisaistė ir su protėvių iš Zarasų krašto šaknimis. „Aš viena koja čia, kita – ten“, – patikino sodybą tose apylinkėse turinti plaukikė.
Buzelių giminei buvo grąžintas kadaise nacionalizuotas senelio turėtas Mukulių dvaras prie Avilio ežero. Jame vasaras mėgsta leisti Aiškutės motina Liudvika (87 m.). Kadangi dvaras įtrauktas į Kultūros paveldo sąrašą, jam atkurti reikia nemažai lėšų. Tad giminės vasaroja tik minimaliomis sąlygomis. „Galvojame apsitvarkyti taip, kad ten būtų oru gyventi“, – tvirtino pašnekovė.
Šviesaus atminimo K.Antanėlis, Aiškutės pusbrolis, netgi buvo parengęs dvaro vizualizaciją. Nors jo paruoštas piešinys įspūdingas, įgyvendinti sumanymo realybėje neįmanoma. Tačiau ne tai svarbu. Svarbiausia, kad menininkas matė tą nerealų dvaro vaizdą. Jo įgyvendinti neleistų kultūros paveldo sergėtojai ir milžiniškų lėšų nebūtų.
„Kartais vaikščiodavau miške, skambindavo telefonu Kęstas ir pasakodavo, kad skaito partitūrą, o joje parašyta „taip ir taip“. Nei aš supratau, kas ta partitūra, bet jis išsipasakodavo, ką darė. Kadangi jis buvo spontaniškas žmogus, nenustebdavau“, – juokdamasi prisiminimais dalijosi A.Buzelytė.
Išskirtinis sportininkės vardas mena jos senelę latvę Klarą, kurią vedęs J.Buzelis pervadino Aiškute. Kadangi garsus senelis paskutines savo gyvenimo dienas leido sūnaus namuose Vilniuje, gimus būsimai plaukikei šeima nutarė jai suteikti Aiškutės vardą.
J.Buzelio vaikaitei buvo bemaž dveji metai, kai jis iškeliavo anapilin. Nors A.Buzelytė iš vaikystės neprisiminė protėvio, apie jį vėliau nemažai sužinojo iš giminaičių pasakojimų bei istorinių šaltinių.
Tačiau dėl labai reto vardo Aiškutė turėjo nemažai nesusipratimų. Vaikystėje bendraamžiai jos vardą trumpindavo iki Aiškės ir visiems tai tiko.
Tačiau draugų tėvai, pažįstami, kai klausdavo, koks mergaitės vardas, likdavo nustebę: „Koks?“ Reikėdavo pakartoti antrą kartą.
Net ir dabar, kai plaukikė užsisako maisto į namus, paklausta vardo pasako jauniausios dukros Rūtos, kad nebūtų per daug problemų: „Ar ne taip užrašys, ar dar kas nors nutiks.“ O tokiose situacijose pasakius populiaresnį trumpą vardą žmonėms nebekyla papildomų rūpesčių.
„Kol buvo sportinė karjera, kol gyvenau Maskvoje, niekam tas vardas neužkliūdavo.
Bet jeigu gyvenčiau be jokių pasiekimų ir niekas apie mane nežinotų, ko gero, turėčiau daugiau problemų dėl vardo“, – svarstė plaukikė, kurios vardas kai ką netgi įkvėpė, o ją prajuokino.
Seniai vienoje laidoje vaikams buvo netgi rubrika „Aiškutės rytmetys“. O Visagine kadaise veikė parduotuvė „Aiškutė“.
Dabar, kai dėl vardo sportininkė neturi kompleksų, tokie nutikimai atrodo smagūs.
Buzelių šeimos istorijoje nemažai asmenybių ir įvairių likimų.
„Koks didelis ir neaprėpiamas gali būti mažo žmogaus gyvenimas“, – vartydama šeimos albumą neseniai televizijos laidoje „Daiktų istorijos“ pasakojo Aija Antanėlienė (90 m.), šviesaus atminimo kompozitoriaus, architekto ir dailininko Kęstučio Antanėlio motina.
Ši vilnietė – vyriausia Buzelių giminės atstovė. Iš Zarasų krašto kilęs jos tėvas gydytojas Juozas Buzelis (1888–1967) buvo Steigiamojo Seimo narys.
A.Buzelytė-Antanėlienė sieja kelias šios giminės kartas. Aija – latviškas vardas, nes jos motina Klara buvo latvė. Vėliau ji gavo Aiškutės vardą. Toks vardas ne vienintelis Buzelių giminėje – juo močiutės garbei buvo pavadinta ir plaukikė A.Buzelytė.
Plaukikė – vienturtė J.Buzelio sūnaus inžinieriaus, šviesaus atminimo Visvaldo ir ekonomistės Liudvikos dukra. „Kai grįždavau iš Maskvos, teta Aija man sakydavo: tu tik neatsivežk ruso, padarysi gėdą visai giminei“, – kad lietuvybės klausimas Buzelių giminei buvo svarbus, užsiminė buvusi Sovietų Sąjungos plaukimo rinktinės narė.
Aijos vyriausias sūnus Kęstutis maištingą aistrą laisvei buvo paveldėjęs iš motinos – būdamas paauglys įkūrė legendinį ansamblį „Antanėliai“, drąsiai grojo Sovietų Sąjungoje neleistinas Vakarų grupių dainas. K.Antanėlis 1971 metais vienas pirmųjų Europoje su bendraminčiais pastatė Andrew Lloydo Webberio operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Sovietų Sąjungoje tai buvo labai drąsu, netgi įžūlu. Bet 1982 metais sukurta dar viena K.Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“.
Sistemos laužytojas, dramatiškos lemties kūrėjas amžinybėn išėjo prieš pusantrų metų. A.Antanėlienė nebeturi ir vienos anūkės, pergyveno ji ir jaunesnį savo brolį, ir vyresnę seserį.
Ramybėje seniai ilsisi ir neramusis, prieš visas valdžias maištavęs jos tėvas J.Buzelis.
Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą J.Buzelis buvo plačiai žinomas žmogus – Steigiamojo Seimo narys (1920–1922 m.), Socialistų liaudininkų demokratų partijos aktyvistas, lietuvybės skleidėjas Zarasų krašte, puikus gydytojas, kuris, daugelio nuostabai, buvo nusistatęs prieš Bažnyčią.
J.Buzelis gimė Dusetų valsčiuje septynių vaikų šeimoje. Tėvai sūnų išleido mokytis į Mintaujos (dabar Jelgava) gimnaziją Latvijoje, jam numatę, žinoma, kunigo ateitį. Galima tik įsivaizduoti, koks tėvus apėmė pyktis, kai Juozas, į kurį dėta tiek vilčių, studijuoti seminarijoje atsisakė. Tėvai sūnui greitai nutraukė pagalbą, o Juozas įstojo į Tartu universitetą Estijoje, baigė mediciną.
Kaip tik tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. J.Buzelis buvo paskirtas karo gydytoju.
1918 metais, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, gydytojui sukako trisdešimt metų. Kaip ir daugelis išsilavinusių to meto patriotų, Juozas nėrė į valstybės kūrimo darbus. 1920 m. buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, bet aukščiausiojoje valdžioje buvo neilgai. Kadangi su Bažnyčia jis neturėjo reikalų, o Lietuvoje katalikybė klestėjo, Steigiamajame Seime jis negalėjo ilgai būti, nes jame buvo kone pusė kunigų, o jis nieko bendra su Bažnyčia neturėjo.
Būdamas opozicijoje J.Buzelis vertė kalnus: gydė ligonius, Zarasuose įsteigė progimnaziją, pats jai vadovavo, dėstė lotynų kalbą.
Susitaupęs pinigų gimtajame Zarasų krašte jaunasis gydytojas įsigijo Mukulių dvarą, kuris XIX a. viduryje priklausė žymiam Rusijos imperijos kariniam veikėjui, generolui, senatoriui Pavelui Bobrovskiui. Šiame dvare gimė dar viena įžymybė – baronas, būsimasis baltagvardiečių judėjimo Rusijoje lyderis, generolas leitenantas Piotras Vrangelis. Turtingos praeities dvarą naujasis savininkas J.Buzelis prikėlė naujam gyvenimui ir naujai istorijai.
Atrodė, kad puikiai klostysis ir asmeninis J.Buzelio gyvenimas, bet jis pasisuko dramatiškai. 1927-aisiais Juozas vedė turtingo Rygos verslininko dukterį Klarą Zvirbulę, universitetą baigusią ir septynias kalbas mokančią ekonomistę. Juodu maždaug 1924 metais susipažino Kaune, inteligentiška, daili moteris Juozą tiesiog užbūrė.
Jų netuokė Bažnyčia, bet kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, priklausęs Lietuvių ir latvių draugijai, porai pasiūlė: „Važiuokite pas mane, sutuoksiu.“
Kanauninko Vaižganto sutuokti jaunavedžiai apsigyveno Zarasuose, Klara greitai išmoko lietuviškai, pritapo lietuviškoje aplinkoje. Vyrui atrodė, kad sulietuvinti būtina ir žmonos vardą.
„Jis gal ir su Vaižgantu tarėsi, kad žmona bus Aiškutė“, – istorijos trupiniais dalijosi A.Antanėlienė. Juk „klar“ vokiškai reiškia „aišku“. Tai Klara – Aiškutė.
Juozas su žmona susilaukė trijų vaikų – Visvaldo, Aijos ir Mildos. Motinai nebuvo lemta jų užauginti. Jauną moterį pakirto džiova.
Tais laikais tai buvo liga, prieš kurią bejėgiai jautėsi tokie patyrę gydytojai kaip J.Buzelis.
Vaikus augino motinos sesuo, kuri buvo vienuolyno abatė, ją Aiškutės atžalos vadino tetule Ona. Ji užaugino ir Aijos vaikus Kęstutį ir Mildą.
Lietuvą okupavus sovietams Mukulių dvaras buvo nacionalizuotas, pats gydytojas su vaikais iš namų išvarytas, daug artimųjų ištremti į Sibirą, tarp jų ir medikė Juozo sesuo. Pats per stebuklą išvengęs tremties J.Buzelis nuolat šelpė ištremtus gimines, o seserį jam pavyko iš Sibiro susigrąžinti.
