Medijų specialiste dirbanti Darja sakė, kad nuo vaikystės buvo meniškos prigimties. Kai draugė gūdžiais 2008 m. jai papasakojo, kad yra toks „cosplay“ judėjimas, kur žmonės persirengia įvairių personažų kostiumais, jai tai pasirodė įdomu.
„Tada su ta drauge nuėjome į „Humaną“, prisipirkome visokių nesąmoningų drabužių, kažką iš jų padarėme, apsivilkome kuo įdomiau ir ėjome į tokių keistuolių susibūrimą (renginiu to nepavadinsi) Katedros aikštėje. Praeiviai nesuprato, kas vyksta, ir mes patys nelabai tą supratome, bet visgi man patiko – kilo noras tuo užsiimti ir toliau“, – pasakojo Darja.
Taigi ji ir toliau kūrė anime filmukų ar žaidimų herojų kostiumus. Jie darėsi vis įvairesni ir įmantresni, o ir „cosplay“ kultūra Lietuvoje vis labiau vystėsi, atsirado įvairių renginių, kur gali į kitus pažiūrėti ir save parodyti.
Pradžioje medžiagų, tinkamų kostiumų gamybai, nebūdavo. Tuomet pašnekovė šarvų ar kardų gamybai naudodavo paprastus turistinius kilimėlius iš „Senukų“. Iš kilimėlio išgaudavo reikiamą formą ir sutepdavo keliais sluoksniais klijų, po to – glaistu, kad būtų tvirtesnis. Tik jei toks gaminys nukrisdavo ant žemės, jis suskildavo. Dabar šarvų gamybai jau naudojama medžiaga, kuri angliškai vadinasi „EVA foam“ – ji primena tuos pačius turistinius kilimėlius, bet yra standesnė.
Užsienyje yra ir daugiau įmantrių medžiagų, skirtų kostiumų gamybai, tarkim, kaitinama plastmasė, kurios Darja dar nėra išbandžiusi. Mergina labai daug siuva, o taip pat šlifuoja, dažo, drožinėja, klijuoja.
Ji stengiasi, kad drabužiai nebūtų labai brangūs finansiškai – brangiausias atsiėjo apie 130 Eur – bet jų gamybai prireikia labai daug laiko. Kartais procesas užtrunka kelis mėnesius, dirbant kone kiekvieną dieną, o neretai – ir naktimis.
„Man patinka ir pats kostiumų gamybos procesas, ir rezultatas. Ypač smagu, kai apsivilkusi naują savo kūrinį galiu kažkur išeiti, tada jaučiuosi tokia išdidi. Ir dar smagu lipti ant scenos – ilgai lankiau muzikos mokyklą, tapau nuo scenos priklausoma – ir dabar to norisi, toks jau aš žmogus. Ir pati sau aš patinku labiau, kai būnu apsirengusi kokiu įdomiu kostiumu, o ne paprastai“, – vardijo savo pomėgio privalumus Darja.
Dar jai patinka, kai koks nors žmogus užsinori pažiūrėti, kaip atrodo jos kostiumo išvirkščioji pusė – dabar ir ji graži, pradžioje taip nebūdavo.
Šis savaitgalis Darjai šventinis – Vilniuje vyksta didžiulis populiariosios kultūros renginys „Comic Con Baltics 2022“. Tiesa, ten pašnekovei lipti ant scenos neteks – ji, kaip pasižymėjusi kostiumų kūrėja, šiemet pakviesta būti teisėja ir vertinti kitų sukurtus darbus. Žinoma, ir pati pasipuoš – apsivilks Giyu Tomioka kostiumą iš anime filmo „Kimetsu no Yaiba“, o paskui persirengs Abe no Seimei iš žaidimo „Onmyoji“.
Žino, ką veiks užaugus
Tėvai tokiu vienturtės dukros polinkiu anaiptol nesidžiaugia – jie jau daug metų dūsauja ir sako: „Kada tu pagaliau užaugsi ir mesi šitas nesąmones?“
Pasak Darjos, pirmuosius penkerius metus tėvai jos pomėgio visai nesuprato, sakė, kad tai tik laiko gaišimas ir pinigų švaistymas. „Mano mama norėjo, kad aš būčiau teisininkė arba medikė – manau, tuo viskas pasakyta. Visgi kai tėvai pamatė, kad kostiumus gaminti man sekasi, kad laimiu prizų, keliauju į renginį tai Suomijoje, tai Portugalijoje, jie ėmė į tai žiūrėti palankiau. Tėtis kartais padėdavo kažką pasigaminti. Po kokio rimtesnio renginio jie prašydavo mano nuotraukų, kad galėtų parodyti bendradarbiams, ką šįkart nuveikiau. Bet po savaitės ir vėl išgirsdavau: „Na, bet kada gi tu surimtėsi...“ – pasakojo originali mergina.
Užtat jos vaikinas, nors jo profesija – technikas, ją supranta ir palaiko. Netgi paragino ją nesustoti, kai karantinui įsibėgėjus ji savo užsiėmimą apleido, nes renginiai nevyko, o paskui buvo nelengva vėl įsivažiuoti.
Darja suaugti neketina, ji pažįsta ir vieną lietuvę „cosplayerę“, kuriai jau apie 50 metų. Ar ji pati įsivaizduoja, kad sulaukusi 50-ies vilksis spalvingais komiksų ar žaidimų veikėjų kostiumais? „Taip, aš žinau, kuo aš būsiu užaugusi, ir tikrai ketinu tą daryti“, – nusišypsojo mergina.
