Pirmoje klasėje Aiškutė, kaip ir daugelis tokio amžiaus vaikų, lankė keletą būrelių. Ji dainavo chore, lankė plaukimą, dailę. Kai sportas užėmė visą laisvalaikį, plaukikei teko atsisakyti dainavimo ir dailės, prie kurių daugiau nebegrįžo.
Vienturtės tėvas Visvaldas atsitiktinai gatvėje susitiko zarasiškį draugą Algirdą Štarą ir jam užsiminė, kad dukrą reikėtų nuvesti į kokį nors būrelį. Plaukimo treneriu dirbęs A.Štaras bičiuliui pasiūlė mergaitę atvesti pas jo žmoną Gražiną, mokančią pradinukus plaukti. Po kiek laiko Aiškutė perėjo pas žinomą trenerį ir tėvo draugą A.Štarą (1934–2013). Jo treniruojama A.Buzelytė pasiekė aukščiausius sportinės karjeros rezultatus.
A.Buzelytei plaukimas patiko tik iš pradžių, paskui patekus į Sovietų Sąjungos jaunių ir suaugusiųjų rinktines buvo sunku: dideli fiziniai krūviai, kasdien treniruotės po pamokų ir prieš pamokas mokykloje. Plaukikei tekdavo keltis penktą valandą ryto ir pusę šešių važiuoti į baseiną, tad atlaikyti tokią dienotvarkę reikėjo arkliškos ištvermės.
„Būdavo, kad per dieną nuplaukdavau iki 25 kilometrų. Bet tradiciškai plaukimo takelyje kasdien įveikdavau 14–15 kilometrų“, – prisiminė tituluota sportininkė.
1980 metais penkiolikametė A.Buzelytė 200 metrų plaukimo krūtine distancijoje Švedijoje tapo Europos jaunių čempione. Šiovdės 50 metrų baseine lietuvė plaukė 2 min. 38,65 sek. ir tapo neprilygstama rungtyje, kuri jai nebuvo pagrindinė.
Sportininkė buvo ruošiama plaukti 100 m krūtine, o jos kolegė iš Baltarusijos – 200 m rungtyje. Jiedvi buvo vienoje komandoje. Plaukdama 100 m distancijoje lietuvė liko penkta, tad į 200 m krūtine rungtį A.Buzelytė nedėjo daug vilčių.
„Vakare ramiai nuėjau į finalą. Kai atplaukiau į finišą, pasižiūrėjau į švieslentę ir iš pradžių nepatikėjau, kad laimėjau. Buvo labai smagu“, – prisiminė A.Buzelytė.
Lietuvė po triumfo Švedijoje pateko į Sovietų Sąjungos suaugusiųjų rinktinę ir 1983 metais universiadoje Kanadoje 100 ir 200 m distancijoje plaukdama krūtine iškovojo sidabro medalius. Vėliau jos laukė čempionatai, varžybos, bet daugkartinė Lietuvos ir Sovietų Sąjungos plaukimo čempionė neturėjo galimybių debiutuoti olimpinėse žaidynėse.
Europos jaunių čempionatas Švedijoje vyko tuo pat metu kaip ir olimpinės žaidynės Maskvoje, kurias dėl Afganistano karo boikotavo stipriausi pasaulio plaukikai iš Vakarų Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Po ketverių metų automatiškai buvo boikotuojamos Los Andželo žaidynės JAV, į kurias jau nevyko Rusijos sportininkai.
„Kadangi žinojome, kad į Los Andželo vasaros olimpines žaidynes nevyksime, man plaukti didesnės paskatos nebebuvo. Svarsčiau – sportuoti ar nebe“, – dvejonėmis dalijosi Aiškutė.
Sovietų Sąjungos rinktinėje lietuvė praleido nuo 1980-ųjų iki 1983 metų. Tas laikotarpis buvo aukščiausia jos karjeros viršūnė. Ten atsidūrusi Aiškutė patyrė ir nelengvą populiarumo naštą, nes Lietuvoje ją daug kas pažinojo, jos nuotraukos puošė tuomečių žurnalų viršelius.
Pozuoti vilkint maudymosi kostiumėlį sovietmečiu buvo drąsus plaukikės žingsnis, bet jis greičiau susijęs su laisvumu, kuris užkoduotas Buzelių giminės genuose.
A.Buzelytės senelis gydytojas Juozas Buzelis (1888–1967) buvo Steigiamojo Seimo narys, atsiskyrė nuo Bažnyčios, o pusbrolis kompozitorius Kęstutis Antanėlis (1951–2020) sovietmečiu kūrė muziką maištingoms roko operoms.
Ir pati Aiškutė baigusi mokyklą įstojo Vilniaus universitete į žurnalistiką, mat ši profesija taip pat negarantavo ramaus darbo, juolab artėjo tautinio atgimimo vėjai. Baigusi studijas A.Buzelytė pasirinko sporto žurnalistės kelią – dirbo laikraštyje „Vytis“, kuriame jai vertingas profesines pamokas davė tuometė redaktorė Roma Griniūtė-Grinbergienė (1939–2003).
„Buvo įdomus laikas, įdomu rašyti apie atsigaunantį sportą, prasidėjusias tautines olimpiadas. Tačiau neturėjau įžūlaus charakterio, neužsilikau aktyvioje žurnalistikoje, nors buvo įdomu. Be to, gimė vaikai.
Paskui mano karjera pasisuko labai keistai – dirbau Švietimo ir mokslo ministerijoje su mokinių keitimosi bei aukštųjų mokyklų programomis“, – apie gyvenimo vingius pasakojo plaukikė.
Su statybos inžinieriumi sutuoktiniu Remigijumi Tranu buvusi sportininkė susilaukė trijų vaikų – Linui dabar 34-eri, Ievai – 32 metai, o Rūtai – 22-eji.
Vyresniosios atžalos jau senokai paliko tėvų namus – sūnus Kelno universitete pasirinko filosofijos doktorantūrą, dukra Leipcige dirba programuotoja. Jaunėlė, Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studentė, prieš pusmetį išsinuomojo butą ir rašo bakalauro darbą.
Motina atžaloms neperša savo nuomonės, ją tik išsako, o jos patarimais jie gali naudotis, gali ir nesinaudoti arba vėliau juos prisiminti. Vyresniesiems vaikams Aiškutė juokais yra pasakiusi: „Kai man buvo 25 metai, jūs jau į darželį ėjote. Dabar patys spręskite, ką darysite.“
Nė vienas jų nesiejo savo kelio su sportu, nors vaikystėje mokėsi plaukti. Jauniausia dukra dalyvavo varžybose, bet galiausiai suprato, kad nepatinka lenktyniauti ir neturi sportininkės charakterio. „Mama, man neįdomu laimėti, nors gal įdomu treniruotis, būti su žmonėmis. Bet varžybos ir laimėjimai manęs nedžiugina“, – motinai pareiškė jaunėlė.
Bet A.Buzelytė iš kasdienybės niekada neišbraukė plaukimo: „Sportas manęs netraumavo, nepadarė jokios žalos.“ Tad buvusi sportininkė kartais savo malonumui plaukioja baseine – nori palaikyti bendrą fizinį krūvį. Ji įsitraukė į Kaišiadorių plaukimo klubą „Plaukiam“, dalyvauja mėgėjų varžybose Lietuvoje.
Aiškutei plaukimas dabar tėra kaip geros savijautos ir puikios nuotaikos užtaisas, susitikimų su bendraminčiais laikas. Nuo vaikystės įpratusi sportuoti moteris taip ir nerado kitos mėgstamos judrios veiklos nei įspūdingą karjeros trofėjų padovanojusį plaukimą.
Bėgioti ji nepamėgo, o plaukti niekada nepavargo. Plaukimas buvusią sportininkę žavi tuo, kad nesuprakaituoji, o kitos sporto šakos turi ir tokį niuansą.
Plaukimas išliko nuolatine A.Buzelytės veikla, o darbus ir domėjimosi sritis ji keitė. Baigusi žurnalistiką, plaukikė įveikė ir išlyginamąsias ekonomikos studijas universitete. Šie mokslai ją nuvedė į Lietuvos automobilių kelių direkciją, kurioje ji šiuo metu atsakinga už viešuosius pirkimus.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
