Vieną vakarą jis nuvežė atiduoti nebereikalingą vaikišką lovelę – buvo matęs skelbimą, kad ji reikalinga ukrainiečiams. Pasišnekėjo su pagalbos ieškojusia lietuve ir paklausė, gal dar kuo galėtų pagelbėti.
Paaiškėjo, kad ta moteris turi įsigijusi didelį namą, kurį mielai užleistų ukrainiečiams, bet jo vidus praktiškai neįrengtas ir reikia jį pritaikyti gyvenimui, o pačiai viską sužiūrėti sudėtinga.
„Na, ir sutarėm, kad aš galiu to imtis – pamaniau, kad turiu organizacinių įgūdžių, be to, esame su šeima įsikraustę į vieną namą, paskui kraustėmės į kitą, tad turiu nemažai patirties, kaip tie reikalai tvarkomi“, – pasakojo Vaclovas.
Taip jis tapo savotišku neatlygintinai dirbusiu statybos darbų vadovu (dienomis dirbdavusiu įprastą darbą) – ieškojo darbuotojų, rūpinosi komunikacijų įvedimu ir prižiūrėjo visą procesą.
Name, stovinčiame sostinės Naujosios Vilnios rajone, sienos buvo tik nuglaistytos, grindys nulietos, ir tai ne visose patalpose, o elektros, vandentiekio ir daugelio kitų būtinų dalykų nebuvo.
„Jei tokį namą būčiau įsirenginėjęs sau, manau, būčiau užtrukęs kažkur iki lapkričio, o čia teko viską padaryti per mėnesį, nes buvo aišku, kad greit atsikraustys žmonės, kurie neturi kur dėtis. Tos moterys su vaikais laikinai gyveno viešbutyje, tačiau turėjo iš jo kraustytis, nes į jį planuota atvežti kitus žmones iš Mariupolio. Taigi darbą reikėjo atlikti kuo skubiau“, – pasakojo vyras.
Ukrainiečius, kurie galės nemokamai metus gyventi name, atrinko skautai, su kuriais bičiuliaujasi pastato savininkė. Jaunuoliai aiškinosi, kokiems žmonėms su vaikais nemokamas būstas ypač reikalingas. Juk dabar yra nemažai ukrainiečių, kurie neranda gyvenamosios vietos, tačiau ir dideliame (daugiau nei 200 kv.m.) name kažin kiek jų nesutalpinsi.
Gerų žmonių netrūksta
Namo įrengimą organizuoti apsiėmęs Vaclovas prisipažįsta ne kartą pasigailėjęs dėl to, kur įsivėlė – darbo ir streso netrūko, namo vis grįždavo apie 22 val., kai šeima jau miegodavo, savaitgaliais taip pat rūpinosi statybomis. Sunkiausia buvo dėl to, kad vis kažkur pradingdavo meistrai. Pavyzdžiui, kartą vienas meistras pranešė, kad pritrūko medžiagų, Vaclovas per pietų pertrauką lėkė jų pirkti, o kai nuvežė į vietą – meistro jau nebebuvo, jis sumanė darbą atidėti kitai dienai.
Dauguma darbuotojų dirbo už atlygį, tiesa, pasitaikė ir prisidėjusių savanorių. Įrengimui lėšas skyrė namo savininkė, tiesa, kažkiek prisidėti teko ir Vaclovui.
Buvo ir malonios patirties. „Vienas vyras atvežė atiduoti lovą. Paklausė, ar nereikia dar kažkokios pagalbos. Paklausiau, kuo užsiima, atsakė, kad santechnikos darbais. Pasiteiravau, ar negalėtų sumontuoti radiatorių, ir jis per porą vakarų neatlygintinai tą padarė. Kai pagalvoju, jam nutiko visai kaip man – atvežė atiduoti lovą ir įkliuvo“, – nusijuokė Vaclovas.
Namo apstatymu jo paprašytas ėmėsi rūpintis jo draugas Žilvinas Bartkus. Jis pasakojo: „Seniau dirbau su baldais susijusioje srityje, turėjau kontaktų, tad tiesiog klausinėjau pažįstamų, kas galėtų padovanoti įvairių baldų ukrainiečiams. Už pagalbą esu labai dėkingas įmonėms baldai1.lt, sofalovakedestalas.lt, prisidėjo ir pavieniai asmenys, atsiliepę į skelbimus feisbuke.“
Nemažai laiko sugaišti teko ir Žilvinui – juk, pavyzdžiui paimant iš žmonių naudotą spintą, reikia ją išrinkti, pervežti ir vėl surinkti.
O ar ieškodamas paramos vyras negirdėjo neigiamų komentarų? „Ne, piktai niekas nieko nesakė, tik buvo žmonių, kurie teigė, kad paramos ukrainiečiams jau suteikė ir daugiau galimybių nebeturi. Suprantama, kai kurie žmonės nuo to pagalbos poreikio jau pavargo, bet juk karas tebevyksta ir ukrainiečiai negali pavargti kovoti“, – sakė Žilvinas.
Tiki karmos dėsniu
Dabar namas jau beveik įrengtas, yra dauguma reikiamų baldų, patalynės, rankšluosčių, puodų. Name jau gyvena trys šeimos, iš viso 15 žmonių (iš jų 13 – moteriškosios lyties, daugiausia jaunos merginos), ir atsikraustys dar keli.
Vaclovas pasakojo: „Tie žmonės mieli, bet man jie pasirodė traumuoti to, kas nutiko. Vedžiau name gyvensiančias moteris į rūsį, kad parodyčiau, kur bus įrengta katilinė, vandens įvadas, o jos pradėjo siūlyti – gal būtų galima tose patalpose įrengti ir kambarį, dėl viso pikto. Aiškinau, kad pas mus nebomborduoja ir tokio reikalo nėra, bet jos vis tiek liko prie nuomonės, kad geriausia būtų kambarį įrengti rūsyje. Arba būna, kad žmonės sėdi kambaryje, bendrauja – staiga garsiau trinkteli durys, ir visi išsigandę suklūsta...“.
Vaclovo darbai namą įrengiant jau beveik baigti, bet visko užmiršti dar neišeina – štai savaitgalį įrenginėjo vartelius ant laiptų, kad vaikas nenuvirstų, taip pat merginos prašė įrengti kabliukus ant durų, kad būtų daugiau privatumo.
Nesmagu dėl to, kad name kol kas visiems 15 žmonių yra tik vienas vonios kambarys – bus ir antras, tačiau jame vis dar krapštosi meistrai.
Galiausiai vyrų klausiu, kas jiems patiems iš to, kad jie padeda ukrainiečiams? Žilvinas sakė: „Vakar vežėme baldus ir tuo pačiu pakeitėme elektros lemputes stipresnėmis, moterys džiaugėsi ir dėkojo – tai girdint ir man širdyje džiugu.“ Vaclovas teigė: „Darydamas gerus darbus jaučiu moralinį pasitenkinimą, be to, aš tikiu karmos dėsniu – tikiu, kad jei dabar padėsiu tam, kuriam negerai – vėliau ir man kažkas padės, jei pakliūsiu į bėdą.“
