Namas Užupyje, Polocko g. 52 ilgą laiką vilniečius liūdino – buvo matyti, kad jis labai gražus, bet būklė apgailėtina. Apie pastato gaivinimą vis kalbėjo Užupio bendruomenės atstovai, o ir S. Sakalas tuo metu gyveno Užupyje ir svajojo apie namo atgimimą. Galiausiai entuziastams pavyko sumanymą paversti realybe ir dabar lankytojų laukia naujas Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos padalinys.
Saulius buvo atsakingas už medinės pastato dalies restauravimą – ir pats dirbo, ir bendraminčių komandą subūrė (tarp jų buvo nemažai savanorių, savanoriaujančių ir festivalyje „Mėnuo Juodaragis“). Darbus derino su architektų komanda ir nesunkiai rasdavo bendrą kalbą.
„Dažnai kalbama, kad mediniai pastatai neatsparūs, kad laikui bėgant nieko gero iš jų nelieka. Man norisi paneigti šį mitą – didžiąją dalį šio pastato ir jo puošybos detalių po 150 metų pavyko atgaivinti, tik dalis smulkių stogą puošiančių „karpinių“ ir dar kai kurios smulkios detalės jau buvo labai sugadintos ir teko jas atkurti iš naujo“, – pasakojo restauratorius.
Pridūrė, kad net yra sugalvojęs terminą „paršiukiška statybų kultūra“ – pasakoje apie tris paršiukus šiaudinis ir medinis nameliai sugriuvo, liko tik mūrinis – bet iš tikrųjų ir medis gali būti patikimas ir vertingas.
Su medžiu susijusius darbus Saulius mėgo nuo vaikystės, mokydamasis vidurinėje mokykloje Varėnoje noriai lankė drožybos būrelį. Planavo studijuoti Kaune tuometiniame Stepono Žuko taikomosios dailės technikume, dėl to važinėjo mokytis piešimo į Vilnių. Visgi giminės prašneko apie tai, kad ten įstoti bus labai sunku – meninės specialybės tada, 1988 m., buvo populiarios, tad ten stos visokie dailininkų vaikai, – ir Sauliui pritrūko ryžto pabandyti.
Vietoje to pasirinko studijas Vilniaus elektronikos technikume, kur baigė skaičiavimo technikos eksploatavimo ir remonto specialybę.
Pasak Sauliaus, diplomą pasidėjo į stalčių, bet įgytos inžinerinės žinios vėliau pravertė. Kurį laiką dirbo pagalbinius darbus, paskui perėjo į stambią medienos apdirbimo įmonę Marcinkonyse (ten apie drožinėjimą galėjo tik pasvajoti). Tuomet pasiprašė darbo Dzūkijos nacionaliniame parke, jį gavo ir tapo meistru. Statant Marcinkonyse medinį klojimo teatrą buvo pagalbinis darbininkas, o iš senų ten dirbusių meistrų daug ko išmoko.
„Būdavo, eidavau dar su juostiniu fotoaparatu per kaimus ir fotografuodavau įdomesnes medinių pastatų detales. O kai ieškai žinių, tai ir jos pačios tave susiranda. Į mane kreipėsi toks švedas, prašęs atnaujinti medinę sodybą, nieko iš esmės joje nekeičiant. Kadangi Švedijoje tokie dalykai buvo paplitę, tai jis ir daug reikalingos informacijos suteikė“, – pasakojo Saulius.
Iš darbo nacionaliniame parke jis išėjo prieš 22 metus ir ėmėsi individualios veiklos, restauravo medinius pastatus, dengė skiedrų stogus.
Gyvenimas kreipė norima linkme
Rimčiausi projektai, su kuriais teko dirbti – Lapšių dvaro arklidės su ūkvedžio butu, medinis Levaniškių dvaras (abu Širvintų rajone).
„Susibūrė mūsų grupelė, apie kurią net imta kalbėti, kad yra tokia bepročių komanda, kuri ir pastatus, kuriuos kiti vadina beviltiškais projektais, gali atgaivinti. Pavyzdžiui, paprašyti ėmėmės gelbėti mūrinį Aštriosios Kirsnos dvarą (Lazdijų raj.) – viena jo kolona buvo įsmegus į žemę, visas pastatas krypo, bet sugebėjome tą labai sunkią koloną pakelti, ir pastato portikas atsistatė“, – pasakojo Saulius.
Pridūrė, kad labai naudingi buvo architektės Rasos Bertašiūtės organizuoti kursai vadinamoje Aristavėlės dvaro akademijoje. Ten buvo suburti Lietuvoje su medienos restauravimu dirbantys žmonės, o paskaitas jiems skaitė specialistai iš užsienio, buvo daug teorijos ir praktikos.
„Man taip jau nutinka – ir pats labai noriu dirbti su medine architektūra, ir gyvenimas vis pakreipia ta linkme, vis atsiunčia kvietimą į kūrybines dirbtuves ar dar kažkur“, – sakė Saulius.
Kai kuriose užsienio šalyse, taip pat ir Estijoje, medinių statinių restauravimas daug labiau pažengęs į priekį ir paplitęs – pašnekovas tikisi, kad ši mada kaip koks virusas ateis ir į Lietuvą.
Trūksta verslumo gyslelės
Visgi jau du mėnesius Saulius dirba Norvegijoje ir tik trumpam atlėkė į Miesto medinės architektūros muziejaus atidarymą Užupyje. Kodėl prireikė emigruoti? „Šis projektas man labai džiugina širdį, bet praktiškai jis buvo nuostolingas. Taip jau būna su tais projektais – laimi tas, kad siūlo pigiausią variantą, o dirbant atsiranda vis kažkokių papildomų darbų ir išlaidų, tad lėšos baigiasi anksčiau laiko, o darbus užbaigti reikia...“, – pasakojo restauratorius.
Jis prisipažino, kad nors turi mylimą amatą, o ir paklausa yra, užklausų sulaukia daug, jis visai neturi verslumo gyslelės. Būdavo, dirbdamas su individualia veikla konsultuodavo žmones apie medinių namų atnaujinimą. Sugaišdavo daug laiko, o paklaustas apie kainą paprašydavo 50 Eur – ir tų pačių užsiprašyti būdavo labai nemalonu.
Vieni geraširdžiai klientai po susitikimo patys jam parašė, kad jaučiasi jį apiplėšę – konsultacijos dėka nemažai sutaupys, o sumokėjo mažai. Prašė nurodyti sąskaitos numerį, Saulius dar ginčijosi, kad nieko nereikia, bet galiausiai sąskaitos numerį davė ir sulaukė priemokos.
Dabar Norvegijoje jis dirba paprastoje statybų bendrovėje, sezoną ten tikrai praleis, o ką toliau darys, dar nežino. Galgi gyvenimas viską sudėlios taip, kad grįš į Lietuvą ir atnaujins dar ne vieną medinį pastatą, kurį kiti vadina beviltišku.
