„Kita dukra ir užsienyje gyvenantis sūnus vardadienius turi, viskas gerai, galiu juos gražiai pasveikinti. Bet labai liūdna, kad antroji dukra Vitana likusi be vardadienio – negi būtų taip sunku imti ir jį įrašyti?“, – rūpinosi senjoras.
Jis sutinka, kad dukros vardas originalus ir retas, bet juk yra daug retų vardų, kurie vardadienius turi (pavyzdžiui, Mudrė, Perlys, Radegunda, Kintalgas, Nirgundas ir daugelis kitų), tad kodėl gi jo negalėtų turėti ir Vitana?
Teiraujuosi, kaip jam kilo mintis duoti dukrai tokį vardą. „Žmona kažkodėl sumanė dukrą pavadinti Oksana. Aš sakiau, kad taip tikrai negerai, juk vardas turi būti lietuviškas. Pasiūliau panašiai skambantį vardą Vitana (žinojau Gitaną, o šitaip skambėjo gražiau) ir žmona sutiko“, – pasakojo vyras.
Tada tokio vardo niekas nebuvo girdėjęs, bet vėliau senjoras išgirdo apie kelias Alytuje gimusias Vitanas – gali būti, kad jų šeimos pavyzdys buvo užkrečiamas.
Pasak pašnekovo, dukrai duotu vardu jis visuomet buvo patenkintas, pati dukra (jai jau per 50 m.) juo taip pat niekuomet nesiskundė, bet yra viena didelė bėda: labai reikalingas Vitanos vardadienis.
Vardadienis atsiras, jei atsiras naujas šventasis
Lrytas.lt nusprendė pasiaiškinti, iš kur tie vardadieniai atsiradę, kodėl kartais žmonės skundžiasi, kad skirtinguose šaltiniuose vardadieniai nesutampa ir, galiausiai, kaip vardadienio neturintis vardas galėtų jį gauti. Deja, Vitanos šansai pasirodė itin menki – pasirodo, oficialiai vardadienio neturi ne tik ji, bet ir Gitana, ir net Lietuvos prezidentas Gitanas!
Apie vardadienius pirmiausia paklausėme Vilniaus universiteto Baltistikos katedros vedėjos prof. dr. Daivos Sinkevičiūtės.
– Kaip ir kada vardadieniai Lietuvoje atsirado?
– Vardadieniai Lietuvos kaime pradėti dažniau švęsti 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje, nors žinių apie vardines yra ir iš ankstesnių amžių. Vardo dienos šventė ir gimimo diena paprastai sutapdavo, dažniausiai švęstos Jono, Petro, Onos, Antano, Juozo vardų dienos, nes šie vardai buvo dažni. Kokio šventojo dieną, įrašytą bažnytiniame kalendoriuje, vaikas gimė, toks ir būdavo renkamas jam vardas.
Priklausomai nuo Lietuvos regiono, per vardines ant varduvininko vartų, durų pakabindavo vainiką ar pastatydavo du viršūnėmis surištus berželius. Kai kur vardinės buvo tik nevedusių jaunuolių šventė.
Nepriklausomoje Lietuvoje atsirado mada teikti varduvininkams dovanas, vėliau – ir gėlės, taip pat vaišinti sveikintojus. Būtent pirmoje 20 a. pusėje vardadienio šventės funkcijas perėmė gimtadienio šventė, o dabar jau švenčiamos ir abi šventės.
Kalbant apie vardadienius, pirmiausia reikia skirti Jono, Petro, Antano, Onos ir kitų šventųjų vardus turinčius žmones. Tikruosius vardadienius švenčia būtent krikščioniškų vardų savininkai, nes jų vardai įrašyti į bažnytinius kalendorius šventuoju pripažinto asmens mirties dieną.
Lietuvoje įprasta, kad vardadienius švenčia ir kitų – savos kilmės vardų Mindaugo, Vytauto, Aldonos, Birutės turėtojai. Vis dėlto jiems vardo dienos buvo priskirtos įvairių kalendorių sudarytojų ir tai yra vien simbolinis vienu ar kitu nekrikščionišku vardu pavadinto žmogaus paminėjimas.
– Kodėl kartais skirtinguose šaltiniuose vardadieniai nesutampa? Ir kuo mes dabar daugiausia remiamės, minėdami vardadienius?
– Kai kurie šventųjų vardai kalendoriuose kartojasi. Taip yra dėl to, kad tokiu pačiu vardu yra ne vienas šventasis, pavyzdžiui, visi žino Šv. Antaną Paduvietį, kurio diena minima birželio 13 d., tada švenčiame Antanines, ir Šv. Antaną Didįjį, kurio diena minima sausio 17 d., nors yra ir daugiau šventųjų Antanų. Taip pat visi žino, kiek daug yra šventųjų, vardu Jonas.
Kita priežastis – skiriasi katalikų ir stačiatikių šventųjų vardų kalendoriai. Tikima, kad kūdikį pavadinus šventojo vardu tas šventasis vaiką globos visą gyvenimą, į jį žmogus turi kreiptis pagalbos, prašyti užtarimo. Taigi rimtai žiūrint į vardo dieną ir jos šventę, reikia remtis bažnytine liturgija, o ne mūsų leidėjų parengtais kalendoriais. Kiti vardadieniai Lietuvoje atsirado vardus įrašius į kalendorius. Ši mada atsirado mūsų tautinio atgimimo laikotarpiu, kai tėvai vaikams šalia krikščioniškų vardų ėmė duoti ir lietuviškos kilmės vardus. Leidėjai juos įrašė šalia krikščioniškų vardų į kalendorius, bet leidėjų buvo ne vienas, dėl to tos vardams priskirtos datos ir skiriasi.
Dabar pasižiūrėjus į vardadienius kalendoriuose variacijų galima rasti nemažai, nes sugalvojus leisti kalendorių, niekas netrukdo įrašyti ne šventųjų vardus pasirinktą dieną pagal skonį.
Pirmąjį atgautos nepriklausomybės dešimtmetį kalendoriuose pasitaikydavo daugiau iškraipytų vardų nei dabar. Šiuo metu vardų publikavimo kalendoriuose kultūra yra labai pagerėjusi.
Vertinant ne šventųjų vardus, kurie įtraukti į kalendorius, galima matyti, kad į juos dedami daugiausia savos kilmės vardai, paskelbti kalbininkų Broniaus Savukyno ir Kazimiero Kuzavinio parengtame „Lietuvių vardų kilmės žodyne“.
Vis dėlto lietuvių kilmės, kaip ir kitų, vardų Lietuvoje duodama gerokai daugiau – šiuo metu dirbdama prie lietuvių kilmės vardų žodyno esu pastebėjusi, kad leidinyje trūksta nemažai nuo 20 a. antros pusės išplitusių asmenvardžių, nekalbant apie retus vardus, taip pat kai kurie žodyne minimi vardai yra iš viso vaikams neduoti. Tai yra natūralus procesas, rodantis mūsų vardyno kaitą laikui bėgant. Tai dėl to tas nekrikščioniškų vardų vardadienių įrašymas ir šventimas yra susitarimo dalykas.
– Mūsų skaitytojas kremtasi, kad jo dukra Vitana neturi vardadienio. Ar yra kažkokia, kad ir teorinė, tikimybė, kad toks vardas (ir kiti nauji vardai) galėtų ten patekti?
– Kadangi Vitana nėra šventosios vardas, tai nėra ir vardadienio. Jeigu atsiras šventoji, tai, žinoma, tas vardas atsiras šventųjų sąraše. Šventuoju žmogus paskelbiamos praėjus tam tikram laikui – vyksta tyrimai ir paprastai juo tampa palaimintasis po beatifikacijos, o jo šventumas vėl tikrinamas iš naujo, kad įvyktų kanonizacija.
O mūsų kalendorių leidybos planų komentuoti negaliu. Teoriškai, žinoma, gali kas nors ten sudėti visus Lietuvoje duotus vardus ir priskirti jiems kokias nors dienas.
Kalendoriaus sudarytojas sulaukė daug priekaištų
Pakalbinome ir bene pirmojo atkurtos Lietuvos vardadienių kalendoriaus, pasirodžiusio 1996 m., sudarytoją istoriką Aurelijų Noruševičių, kuris papasakojo apie savo darbo virtuvę.
A. Noruševičius prisipažino, kad yra sulaukęs nemažai žmonių skundų dėl to, kad jo sudarytuose kalendoriuose trūksta vieno ar kito vardadienio arba nurodyta netinkama data.
Tačiau kalendoriaus sudarytojas griežtas: į jį patenkantys vardai būtinai turi būti įtraukti į antroponimikų B. Savukyno ir K. Kuzavinio 1994 m. išleistą „Lietuvių vardų kilmės žodyną“ arba vėliau patvirtinti kalbininkų kaip esantys lietuviškos kilmės. Nelietuviškos kilmės vardai, kaip kad Vitana, į kalendorių nepateks.
Be to, pašnekovo įsitikinimu, kiekvienas vardas turi turėti tik vieną jam skirtą datą metuose.
„Vardais domėjausi nuo seno ir mačiau, kiek daug su tais vardadieniais chaoso, jie dažnai nesutampa ir kai kurie minimi po 20 kartų per metus. Tad man kilo noras įvesti tvarką. Kompiuterių tada beveik niekas nenaudojo, tad laukė itin sudėtingas darbas: kiekvienam vardui – jų minėtame žodyne buvo 4000 – skyriau atskirą kortelę ir aiškinausi, kurią datą jam priskirti teisinga – kada vardas minėtas senuosiuose kalendoriuose (lietuviškų jų nedaug, tad padėjo ir lenkiški, estiški ir kt. leidiniai), ir, jei datos skiriasi, kuri iš jų gali būti tiksliausia.
Jei senuosiuose kalendoriuose to vardo nebuvo, aiškinausi, kokia jo kilmė ir su kokia data jį galima sieti. Kai kuriuos vardus, kurių niekaip negalėjau sutapatinti su jokia diena, galiausiai mechaniniu būdu įrašiau ten, kur vardadienių buvo mažiau. Tai buvo didžiulis darbas (laimei, vėliau sūnui nupirkome kompiuterį ir jis man padėjo), ir galiausiai 1996 m. pasirodė viską susisteminęs „Vardų kalendorius“, – pasakojo pašnekovas.
„Atsineštų“ vardų kai kurie neteko
Šis A. Noruševičiaus leidinys ir vėliau juo paremti ir išleisti kalendoriai sulaukė ir visuomenės pripažinimo, ir priekaištų.
Pirmajame leidinyje nebuvo ir tokių ganėtinai paplitusių vardų kaip Liveta, Ligita, Inesa, mat nelaikyta, kad jų kilmė lietuviška. Visgi vėliau kalbininkai pripažino, kad juos galima tokiais laikyti, tad vėlesniuose leidimuose jie atsirado.
Tačiau kalendoriuose neatsiranda vietos ne tik Vitanai, bet ir Gitanai su Gitanu. „Gal kam dėl to ir apmaudu, bet ką padarysi, kad šie vardai – ne lietuviškos kilmės. Jei žmonėms tai nepatinka, aš siūlau tiesiog susigalvoti, kada jų vardadienis, ir tą dieną švęsti, tačiau oficialiai su Lietuva nesusijusių vardų kalendoriuje nebus“, – tvirtino leidėjas.
Jam teko girdėti priekaištų ir dėl to, kad kai kurių gana paplitusių ir švenčiamų vardadienių jo kalendoriuose nėra. Štai ne kartą skambino ir labai piktai kalbėjo toks Leonas, tikinęs, kad jis savo vardą atsinešė gimdamas – t. y., mama jam jį išrinko dėl to, kad jis buvo nurodytas kalendoriuje – tačiau A. Noruševičiaus sudarytame kalendoriuje jo nėra.
„Taip nutiko dėl to, kad, kaip minėta, aš kiekvienam vardui palikau tik po vieną tinkamiausią dieną per metus, o Leonas jų turėjo bene septynias. Tačiau kaip gimtadienis yra vienas per metus, taip ir vardadienis turi būti vienas per metus!“ – įsitikinęs kalendoriaus sudarytojas.
Tad nors jo sudaryti vardadienių kalendoriai sulaukė nemažo susidomėjimo, tačiau neretai leidiniuose ir portaluose atsiranda ir vardų iš kitų šaltinių.
„Savo darbo aš ėmiausi, siekdamas šį chaosą su vardadieniais išgyvendinti, bet, deja, jo vis dar yra“, – pripažino A. Noruševičius.
