Vienuolis Bo Haeng Sunimas mirė balandžio 22 dieną patyręs širdies smūgį. Jam buvo 60 metų. Vienuolystei vyras atidavė 21 metus. K.Marčiulynas buvo pirmas lietuvis, tapęs dzenbudistu vienuoliu „Kwan Um“ mokykloje ir priimtas į didžiausią Pietų Korėjos budistinį Čiogės („Jogye“) ordiną.
Nuo 1989 metų jis mokėsi pas budistinės „Kwan Um“ mokyklos vienuolį Do Am Sunimą, atvykusį į Kauną. 1999 metais aktorius ir režisierius persikėlė gyventi į kalnuose netoli Seulo stūksantį budistų vienuolyną, o jo dvasiniu mokytoju tapo žinomas dzeno krypties vienuolis Seung San Sn.
2001 metais K.Marčiulynas davė budisto vienuolio įžadus.
Didžiausias lietuvio literatūrinis kūrinys – dvasinės patirties ir išgyvenimų knyga „Laiškai iš Drakono kalnų“, išleista keturis kartus, vis papildant naujais laiškais.
2021 metais vienuolis išleido knygą „Nabi, arba Gyvenimo teatras“, kur leidosi į prisiminimus, išgyvenimus. Epiloge autorius užrašė: „Man teko rinktis – arba bomžynas, arba vienuolynas.“
Jam teko rinktis ir dar dėl labai svarbių dalykų: arba meilė moteriai, šeima, arba kūniškų malonumų ir aistrų išsižadėjimas.
„Aš niekada nesijaučiau išduota Kęstučio. Mes abu priėmėme sprendimą, kad jis turi vykti į vienuolyną. Man gerai, nes žinau, kad jam ten gerai. Esu dabar laimingesnė negu tada, kai mačiau jį apimtą depresijos. Ten yra jo gyvenimas“, – prieš kelerius metus kalbėjo aktorė E.Mikulionytė, kuri su mylimu vyru kartu pragyveno devynerius metus.
Jiems nebuvo lemta sukurti santuokos, susilaukti vaikų. Tačiau juos siejęs ryšys, anot Eglės, buvo tvirtesnis už tą, kurį pašventina kunigai.
Daug vaidmenų teatro scenoje sukūrusiai Auksinio scenos kryžiaus laimėtojai E.Mikulionytei vis dėlto brangiausias vaidmuo buvo 1996 metais sukurtas monospektaklis „Jaja“, kurį pagal japonų dramaturgo Seiichi Yashiro pjesę režisavo K.Marčiulynas.
Kęstutis jau tada svarstė tapti vienuoliu ir buvo išvykęs pamąstyti į dzeno centrą Lenkijoje. E.Mikulionytė įkalbėjo širdies draugą režisuoti spektaklį Vilniuje.
Eglės sukurta Jaja – vienuolio ir jo mylimosios duktė, po motinos mirties susiranda jau pasenusį tėvą ir motinos prašymu suvaidina jam jos gyvenimą.
Šis vaidmuo Eglei pelnė ne vieną apdovanojimą. Aktorė vaidino su tokiu įkvėpimu, tarsi spektaklyje būtų sprendžiamas jos gyvenimo ir mirties klausimas. Tuo metu jai pačiai skaudėjo širdį dėl nujaučiamo išsiskyrimo su mylimuoju. Tas vaidmuo buvo lyg jos pačios gyvenimo atspindys.
„Žinoma, jis kankinosi bijodamas mane čia palikti. Į vienuolyną Kęstutis išėjo po trejų metų svarstymų“, – pasakojo Eglė, kuriai buvo sunku skirtis su mylimu žmogumi.
Su Kęstučiu Eglė susipažino Kaune veikusioje Kęstučio Adomaičio pantomimos studijoje. Ketverius metus jie buvo tik bičiuliai. Mėgdavo pasikalbėti apie meną, literatūrą, teatrą.
Po vieno pokalbio su K.Marčiulynu Eglė apsisprendė stoti į aktorinį tuometėje Vilniaus konservatorijoje. Ji tikino į stojamuosius atvažiavusi visiškai nesiruošusi, bet nesunkiai pateko į režisieriaus Jono Vaitkaus kursą.
Vilniuje Eglė ir Kęstutis apsigyveno jau kaip pora. Jų santykiuose buvo visko – ir romantikos, kūrybinės harmonijos, ir nesusikalbėjimo, buities sunkumų.
„Jis buvo ekscentriška asmenybė. Jo gyvenime buvo tik kraštutinumai – arba dangus, arba dugnas“, – sakė Eglė.
Iki atėjimo į pantomimos studiją Kęstutis mokėsi tuomečiame Kauno politechnikos institute. Netrukus gabus matematikas susidomėjo pantomima, japonų teatru ir Rytų filosofija, kuria vėliau užkrėtė ir Eglę.
„Jo dėka atradau budizmą. Jis daug apie tai kalbėdavo, galvodavau – koks įdomus žmogus.
Be to, jis mane mokė ne tik klausytis žodžių, bet ir praktikuoti“, – kalbėjo aktorė.
Lietuvos nepriklausomybės pradžioje mylimieji pradėjo važinėti į dzeno centrus Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Pietų Korėjoje.
Ilgainiui vidiniai išgyvenimai K.Marčiulyną ėmė vis labiau vesti link vienuolystės.
Eglei būdavo sunku matyti šalia kenčiantį artimą žmogų: „Aš mokiausi vaidmenų tekstus, o jis dažnai skubėdavo į Valakampiuose esančią budistų šventyklėlę ir ten ilgai užsibūdavo.“
1998 metais palydėjusi Kęstutį į Pietų Korėją iš oro uosto Eglė nuvyko tiesiai į teatrą: „Norėjau verkti, bet nenorėjau, kad aplinkiniai pamatytų.“ Eglei reikėjo išmokti gyventi be artimo žmogaus, iš pradžių tai nebuvo lengva.
„Sunkiau tam, kuris lieka. Mūsų nuomojamame bute liko jo daiktai, kvapas, energija. Kol jis gyveno čia, buvau ramesnė, tvirtesnė. Kai išvažiavo, aš tarsi subyrėjau. Vienatvė slėgė.
Trejus metus klausiausi tos pačios Gustavo Mahlerio simfonijos. Žinau, kad toks elgesys nenormalus.
Mane iš tos būsenos ištraukė draugai. Įdomiausia, kad dabar net neprisimenu, ar tai buvo devintoji, ar septintoji simfonija“, – ilgesingai kalbėjo Eglė.
Prieš Kęstučiui išvykstant buvo diskusijų, kad ir Eglė galėtų pasukti vienuolystės keliu.
Bet vienas vienuolyno meistrų Eglei pasakė, kad ji privalo likti čia, kad jos vienuolynas yra teatras. Kai pavargdavo nuo buities, aktorė prašydavo širdies draugo, kad jis padėtų jai iš čia ištrūkti.
Bet Kęstutis Eglei sakydavo, kad jai vienuolyne bus dar sunkiau. Kiekvieną sekundę vienuolis turi būti susikoncentravęs, sekti savo mintis.
E.Mikulionytė laiškus savo širdies draugui rašydavo dalykiškai, kaip tinka kreiptis į vienuolį. Laiškuose Kęstutį ji vadindavo naujuoju vardu.
Po trejų išsiskyrimo metų Eglė pirmą kartą aplankė Kęstutį vienuolyne kalnuose netoli Seulo. Tris dienas aktorė kartu su vienuoliais meldėsi, meditavo, valgė, grožėjosi gamta. Ten laikėsi visų dvasinių regulų.
„Kūniškai jis man nepriklauso ir niekada nepriklausys. Bet Kęstutis yra mano gyvenimo žmogus. Tikra meilė nėra egoistiška.
Džiaugtis mylimu žmogumi gali ir tada, kai jo nėra šalia. Atstumas netrukdo jausti“, – buvo įsitikinusi aktorė.
Gyventi ir vaidinti scenoje Eglei visada padėdavo budizmo filosofija, meditacija.
Kasdienybėje, miesto šurmulyje Eglė beveik nepastebima. O scenoje moteris atgyja, charakteris išsiskleidžia visomis spalvomis. Vaikystėje lankytos baleto pamokos pravertė vaidyboje – iki šiol iš kitų artisčių E.Mikulionytė išsiskiria plastika.
K.Marčiulynas vaidybos nepamiršo ir vienuolyne. Per Budos gimtadienį bei kitas budistų šventes jis suvaidindavo kelis etiudus. Netgi tarp savų gavo Artisto pravardę. Jo ryšys su lietuvių teatralais nenutrūko. Vienuolis matė režisierių Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino spektaklius, kai jie gastroliavo Seule.
Kęstutis nebuvo tas vienuolis, kuris visą laiką sėdi tarp keturių sienų ir be atvangos medituoja. Aktyvus, energingas ir visiems padėti linkęs vyras keliaudavo po pasaulio dzenbudizmo centrus, neretai atvykdavo į Lietuvą su mokymais. Kartu su E.Mikulionyte juodu kūrė kūrybinius projektus.
Kęstutis yra pasakojęs, kad vienuolynas, kuriame gyvena, yra gana pasaulietiškas: „Žiemą ir vasarą vienuoliai turi vadinamuosius atsiskyrimus – trims mėnesiams užsidarome medituoti. Tačiau pavasarį ir rudenį keliauju po pasaulį – aiškinu žmonėms, kas yra dzenas.“
2011 metais K.Marčiulynas Lietuvoje praleido septynis mėnesius. Savo pasaulėžiūrą jis atskleidė improvizacijų vakaruose „Laiškai iš vienuolyno“ pagal autobiografinę knygą „Laiškai iš Drakono kalnų“. Taip pat daug keliavo po Lietuvos miestus su monospektakliu „Auksinė šventykla“, kurį režisavo jo širdies draugė Eglė.
„Nors nesame šeima, Eglė man daugiau nei tik draugė“, – yra sakęs vienuolis.
Pastaraisiais metais jis vis dažniau kalbėdavo apie norą grįžti į Lietuvą. Sakydavo, jog užbaigs vienuolyne visus darbus ir sugrįš į gimtinę, kad sukauptas žinias perteiktų tautiečiams.
– Ar žinia apie jums artimo žmogaus išėjimą buvo labai netikėta? Gal Kęstutis skundėsi sveikata? – paklausiau E.Mikulionytės jau po Kęstučio mirties.
– Kęstutis niekada nesiskundė sveikata. Bet kai dabar peržiūrėjau jo daiktus, aptikau, kad lankėsi pas širdies gydytojus, jam buvo atlikta kardiograma, 2016 metais buvo nustatytas miokarditas. Radau daugybę vaistų. Jis stiprino širdį, bet gana silpnais vaistais. Ir vieną dieną širdis neatlaikė.
Jis jau ruošėsi visam laikui grįžti į Lietuvą, turėjo milijoną planų. Seule jis išlaikė sunkiausius egzaminus. Net Pietų Korėjos dzeno vienuoliai stebėjosi, kad gerai nemokant korėjiečių kalbos jam tai pavyko.
Praėjus porai dienų po mirties su bičiuliais per nuotolį stebėjome vienuolių surengtą atsisveikinimo ceremoniją. Paskutinis jo mokytojas sakė, kad Bo Haeng Sunimas panaudojo visus savo talentus, pasitelkė visus menus, kad kuo plačiau galėtų išreikšti savo mokymą.
– Kada paskutinį kartą bendravote su Kęstučiu?
– Mes dažnai susirašinėdavome, kalbėdavomės nuotoliniu būdu. Bendravome dvi dienos iki jam išeinant. Jis lėčiau kalbėjo, bet gal tokia buvo nuotaika. Ir vienuoliai buvo šokiruoti dėl tokio staigaus jo išėjimo.
Kęstutis dalijosi visokiais planais, kalbėjo apie galbūt naują spektaklį. Jis sakė: „Ruoškis, atskrendu.“ Rugsėjo 18 dieną turėjo būti dzeno šventyklos Čiobiškyje įšventinimas. Ceremonija, kaip ir buvo numatyta, įvyks.
Dabar vienintelė pagalba jam ta, kad tiek Pietų Korėjoje, tiek Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir visur, kur yra dzeno centrai, vyksta budistinės apeigos, truksiančios 49 dienas po jo mirties.
Budistai tiki, kad 49 dienos yra tas laikas, per kurį sąmonė ar bet kas, kas lieka mirus kūnui, atranda savo tolesnę egzistavimo formą. Paskutinę šios ceremonijos dieną aš būsiu Pietų Korėjoje. Ten skrisime kartu su televizijos prodiuseriu, režisieriumi, budizmą praktikuojančiu Linu Ryškumi, gal ir Kęstučio dukterimi.
Ten praleisime savaitę. Į Lietuvą parvešime Kęstučio pelenus. Pusė pelenų liks Pietų Korėjoje, pusė – Lietuvoje.
Vėliau pelenus vešime į Veliuoną, kur jis gimė.
– Jūs dvasiškai artimi išlikote iki paskutinės dienos.
– Mes kartu ėjome šiuo keliu. Žinoma, egoizmas kartais kiša koją, nes yra didelis noras žmogų turėti tik sau. Bet su tuo egoizmu reikia susitarti. Ateik lyg išeitum, išeik tarsi ateitum. Visos Bo Haeng Sunimo paskaitos susijusios su gyvasties laikinumu.
Kad tai įsisąmonintum, reikia dirbti su savimi. Jis to mokė visus žmones, ne tik mane.
Atvykęs į Lietuvą Kęstutis apsistodavo dzeno centruose, ir aš ten atvažiuodavau. Dabar gailiuosi tik vieno – man reikėjo irgi eiti į vienuolyną, o ne likti teatre.
– Likimas lėmė, kad teatre sukūrėte daug įsimintinų vaidmenų, pelnėte apdovanojimų.
– Kas tie apdovanojimai? Viskas laikina. Tik viena suprantu – kad Bo Haeng Sunimas norėtų, jog teatre ar kur nors kitur tęstųsi jo mokymai. Dar negaliu atsakyti, kokiu keliu suksiu.
Kęstutis atkalbinėjo mane nuo vienuolystės, nes puikiai žinojo, kad ten darbas sunkus ir dvasiškai, ir fiziškai, ir psichologiškai. Gal buvau per silpna tokiam išbandymui. Jis mane nuolat nuo visko bandė apsaugoti kaip nuo realybės atitrūkusią pilietę. Dabar tenka nusileisti ant žemės pačiai.
– Ar stipriai jus palietė Bo Haeng Sunimo mokymai?
– Labai. Daug kas skaito, žiūri jo įrašytas paskaitas. Jis mokėjo aiškiai perteikti mintis, skatino, kad gyventume nesidraskydami. Kai atskrisdavo į Lietuvą, jis ne man vienai nušvisdavo kaip giedras dangus ir saulė.
Jis neslėpė savo jausmų. Sakydavo, kad esame kartu ir visada būsime kartu. Kad daug kalnų kartu neversime. Jis manęs prašydavo dėl nieko neišgyventi. To ir kitiems linkėjo. Nes išgyvenimai, stresai sukelia negalavimus.
– Režisavote monospektaklį „Auksinė šventykla“, kuriame jis vaidino. Ar dar buvo bendrų kūrybinių minčių?
– Be abejo. Tik jis dar nebuvo išsakęs, ką dabar nori daryti.
– Ar buvote laimingesnė, kai jis su jumis buvo kartu fiziškai, ar vėliau – dvasiniu lygmeniu?
– Mes juk buvome kaip vyras ir žmona, išlikome stiprus kumštis. Visi sprendimai mūsų buvo kartu priimti. Jis ir knygoje yra parašęs, kad jei būtų pasilikęs Lietuvoje, be mokymo su savo tokiu jautrumu greitu metu nebebūtų gyvas. Bet per 20 metų vienuolystės sugebėjo išleisti knygų, paliesti tūkstančius širdžių, pažadinti žmonėse didžiąją meilę be pykčio.
Ar esu laiminga? Sunku atsakyti. Vis dėlto manau, kad laimės man atseikėta nemažai. Mane supa šviesūs, patikimi draugai.
Turbūt tai yra didžiausia laimė. O ar laiminga esu kaip moteris, nežinau. Mes taip pasirinkome. Ar suklydome, niekas negali pasakyti.
Pastarosiomis dienomis galvoju apie tai, kodėl kartu su juo neišvažiavau. Juk galėjau. Bet tokia mintis neatėjo. Dzeno meistras pasakė, kad turiu likti teatre, ir likau.
Veju negeras mintis. Pavyzdžiui, kai kamuoja koks nors sunkumas, mintyse kartoju mantrą: „Ėjo, nuėjo, praėjo, atėjo.“ Svarbu neapsikrauti negatyviais dalykais, nenugrimzti į liūdesį. To mokė Kęstutis.
Jis davė nemažai patarimų, kurie man padeda gyventi.
– Ar turite kokių nors daiktinių prisiminimų?
– Tai nuotraukos, knygos, gongas, likęs iš spektaklio. Kiekvienos dienos praktikoje, atlikdama budistines apeigas, medituodama, galiu pamušti gongą, pagiedoti sūtrą.
– Atvykdamas į Lietuvą Kęstutis dažniausiai atveždavo jums smilkalų, o kartą padovanojo dekoratyvinį namuką, linkėdamas, kad greičiau įsigytumėte nuolatinę gyvenamąją vietą.
– Linkėjimas realizavosi, dabar tas namukas stovi mano nuosavame bute. Visos jo dovanos, gautos kaip simboliai, materializavosi. Privalau toliau praktikuoti, būti stipri ir dar ką nors prasmingo nuveikti.
– Matematikai gabus Kęstutis visada buvo kaip vaikštantis laikrodis. Jo dėka jūs niekada nevėluodavote ir viską prisimindavote. O likusi viena turėjote išmokti prisiminti datas, pažadus, repeticijų valandas, nepalikinėti daiktų. Kaip sekasi?
– Tiesa, su skaičiais aš nelabai draugauju. Kęstutis turėjo puikią atmintį. Jis visada atsiveždavo kalendorius. Jam buvo svarbu ne tik suvokti laiką, bet ir jį matyti.
Dabar galvoju, kad gal man reikia pradėti kalendorius kabinti ant sienos, kad fiksuočiau datas, matyčiau laiką.
– Vieną žiemą net kelis kartus per jūsų buto langą buvo įskridę paukščiai ir skraidė iš vieno kambario į kitą. Tada manėte, kad jie atnešė žinią nuo brangaus žmogaus. Kai paklausėte – Kęstuti, ar viskas gerai? – paukščiai išskrido. Ar jūsų gyvenime dar buvo panašių magiškų apraiškų?
– Mus siejo nepaaiškinamas kosminis ryšys. Neretai iš anksto pajusdavau, kad Kęstutis man paskambins. Ir netrukus paskambindavo.
