Knygoje – 15 novelių. R. Rehnstedt pasakoja, kad istorijų herojai atsirado iš kasdienio gyvenimo pastebėjimų, praeities nuotrupų ar tiesiog į galvą šovusios minties.
„Štai nuėjau į žuvies parduotuvę ir ten sutikta moteris įkvėpė sukurti novelės veikėją, nors jos nepažinojau, net mačiusi nebuvau, bet per akimirką sugalvojau ir jos biografiją, ir likimą. Taip atsirado novelė „Kas galėjo pagalvoti? Bet kas! Gerokai peržengus du tūkstantuosius“.
Dar porą novelių iš septyniasdešimtųjų – „Rolandas – Vilniaus hipis“ ir „Inesa – universiteto studentė“ – įkvėpė mano tėčio ir jo draugų laiškai, parašyti per dvejus tarnybos armijoje metus. Juos radau po tėčio mirties, prisiminiau ir jo pasakojimus. Tėtis buvo Vilniaus hipis, sovietmečiu milicininkai jį pagavę nuskusdavo plikai, sumušdavo ir paleisdavo. Tada jis vėl atsiaugindavo ilgus plaukus ir vėl siausdavo sostinės gatvėse“, – pasakoja rašytoja ir priduria, kad kartais istorijos neturi jokio atitikmens gyvenime, jos tiesiog gimsta savaime. Viena tokių – apie motiną, kuri liguistai mylėjo savo dukrą.
Valdovas – likimas ar žmogus?
Dauguma knygos „Likimų katilai“ novelių herojų gyvena skirtingu laikmečiu, skirtingose vietose. Tačiau visas istorijas vienija likimas, tarsi ant siūlo suvėręs visas 15 novelių.
„Norėčiau, kad gyvenimą bent jau per pusę rašytume drauge su likimu, tačiau manau, kad jis valdo didžiąją mūsų gyvenimų dalį, o nuo žmogaus priklauso gal tik penktadalis. Iš savo patirties matau, kad galima stengtis, verstis per galvą, bet galiausiai viskas vis tiek susidėlioja taip, kaip buvo numatyta“, – įsitikinusi debiutinę knygą pristatanti R. Renhstedt.
Dešimtmetį Švedijoje gyvenanti moteris pasakoja, kad ir tai galima pavadinti likimu ar (ne)tyčia susidėliojusių įvykių seka. Mat į Švediją R. Renhstedt prieš 25 metus pirmą kartą nuvedė meilė popmuzikos grupei „Roxette“. Pati autorė juokauja: jeigu labiau būtų patikę „Rammstein“, galbūt dabar namais vadintų Vokietiją.
Autorė sutiko pasidalyti savo mokytojos Violetos Urbanavičienės įspūdžiu, perskaičius debiutinę buvusios mokinės knygą: „Šiuo metu mažai kas nori rašyti noveles, kurios reikalauja tam tikrų žanrinių dalykų: konkretaus pasakojimo, netikėtos išvados. Daug lengviau su esė, – rašai be įsipareigojimo įsprausti mintį į Prokrusto lovą. O Tu drąsiai tai darai. Labai patiko kai kurios netikėtos įžvalgos, metaforos, dėmesys detalei, regis, paprastai, bet intriguojančiai „iškrapštytam“ vidiniam demonui. Kai kurios novelės dvelkia lengva erotika kaip švelnūs, bet jaudinantys kvepalai. Nekyla įspūdžio, kad tai pradedantis kūrėjas: nėra jaunatviško maksimalizmo, perlenkimo, ieškojimo, kuris seniai atrastas kitų ir niekur neveda. Tai tarsi subrandintas vynas. Labai patiko knygos struktūra, ranka rašyti pavadinimai, o jau iliustracijos – ypatingos.“
Knygos puslapiuose nugulė ne vien tekstas
Knygos „Likimų katilai“ viršelį ir vidinius puslapius puošia dailininkės Živilės Kairytės iliustracijos. Kaip pati dailininkė sako, novelės yra emociškai tokios pagavios, kad iliustracijų idėjos atėjo labai greitai.
„Renata yra knygos mama, o aš tik padėjau aprengti jos kūdikį. Džiugu, kad mūsų vizijos suderėjo, kad intuityviai abiem labiausiai norėjosi eskizinio iliustracijų stiliaus. Tarsi nesurežisuota, iki galo neišdailinta scena, o nuolat vykstantis gyvenimas. Eskizinis stilius puikiai perteikia kasdienybę, nuolatinę kaitą“, – sako dailininkė.
Paklausta, ar tiki likimu, Ž. Kairytė šypsosi: gyvenime atsiranda daugiau prasmės, kai tiki, kad tam tikrus dalykus mūsų sielos jau atsineša. „Nuo mūsų pačių priklauso, ką pasirinksime – galime kartoti tą patį scenarijų, kurį jau esame kažkada nugyvenę, bet galime jį keisti, ir tai reiškia, kad išmokome mums skirtą pamoką“, – įsitikinusi viršelį ir 7 iliustracijas knygai „Likimų katilai“ sukūrusi dailininkė.
Gegužės 16 d. 18 val. Vilniuje, Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, vyks knygos „Likimų katilai“ pristatymas. Dalyvaus autorė R. Rehnstedt, iliustratorė Ž. Kairytė ir knygos redaktorė Jurga Marcinkevičiūtė.
Pateikiame knygos ištraukas.
Sofija – Melisos dukra. Kai nematerialus palikimas vertingesnis už pinigus
Sofija prisėlino prie baro, atidarė medines girgždančias dureles, išsitraukė konjako butelį, sugraibė varpelio formos krištolinį stikliuką, atsuko dar neatkimštą butelį ir įsipylė stipraus aukso spalvos gėrimo. Išmaukė iki dugno. Net norą pamiršo sugalvoti. Paprastai juk sugalvodavo. Sugalvodavo vis tą patį: „Kad ir vėl matyčiau“. Dabar tikriausiai prarado viltį, kad toks noras išsipildys. Nebetikėjo, todėl išgėrė tiesiog šiaip sau. Sofija buvo pasiryžusi eksperimentui. Tuo pačiu metu ir tikėjo, ir netikėjo, kad pavyks. Gydytojas kažkada pasakė, kad jos regėjimas paveiktas burtais. Ir dar pridūrė:
– Žmogus, kuris tai iškrėtė, turėjo jūsų iš tiesų neapkęsti. Nors galbūt ir ne. Jis tikriausiai jus labai mylėjo. Sakyčiau, mylėjo liguistai ir norėjo visada būti šalia.
Abu žinojo, kad gydytojas kalbėjo apie jau mirusią Sofijos motiną, kuri atėmė iš dukros regėjimą, bet paliko galimybę jį susigrąžinti.
– Galima tik padėkoti tam žmogui, – tęsė jis, – kad bent tą laišką paliko. Žinome, ką daryti. Tu matysi, mieloji, tikrai matysi. Lauksiu tavęs spalio devintąją. Ar nieko tokio, kad tujinu? – dar paklausė.
– Taip, žinoma. Aha, ačiū tam žmogui, nors per daug ir nesitikiu.
– Vis tik nesuprantama, kodėl tavo tėvas leido mamai tokias baisias nesąmones išdarinėti? – vis piktinosi gydytojas, kuris prisivertė bent trumpam išsižadėti savo įsitikinimų, kad jokie burtai ar šamanai negali paveikti žmogaus fiziologijos.
– Nekaltinkite tėčio,– ramiai tarė Sofija,– jis naivus ir iš tikrųjų beveik aklas, todėl galėjo ir nepastebėti mamos krečiamų sumąstytų kvailysčių.
Tai buvo pats nuostabiausias, jokiems turtams neprilygstantis palikimas. Sofija nežinojo, ką jautė motinai. Neapykantą, gailestį, nusivylimą, tuštumą, meilę. Tiksliai pati nesuprato savo jausmų. O gal jautė viską vienu metu.
Sofija apsilaižė lūpas. Burnoje tebejautė konjako skonį. Įsipylė dar vieną stikliuką. Šiandien jai jau dvidešimt ketveri, o nežino elementaraus dalyko. Gali tik justi. Pasikliauti instinktu ar protėvių genų informacija, kuri, jos nuomone, tikrai turėjo būti užkoduota giliuose pasąmonės kloduose. Sapnai, kuriuos regėdavo, nunešdavo ją į realiajame gyvenime neregėtų patyrimų kambarius. „Kaip sapnuose galiu matyti tiek visko, ko negaliu išvysti tikrovėje? – klausė pati savęs. – Atsakymas dabar jau aiškus – juk gimiau gerai matydama.“
Dar viena taurelė konjako. Lengvai apsvaigusi Sofija basa nutipeno į vonią. Namuose buvo viena, todėl ir chalatą nusimetė. Liko tik su juodomis kelnaitėmis ir šviesiais naktiniais marškinėliais. Atsuko čiaupą, pasigirdo nestipri čiurkšlė. Atsargiai sugraibė kamštį ir užkimšo blizgią vonios skylę. Įpylė į vonią prausimosi skysčio ir klausėsi malonaus čiurkšlės garso – vanduo tekėjo į keramikinę vonią, jo vis daugiau ir daugiau. Palietė ranka putas. Pusiau nuoga atsisėdo ant vonios krašto ir klausėsi muzikos, kurią grojo vandens srovė – pirma mušdama į putas, o paskui paskęstanti karštame vandenyje. Klausėsi ir lingavo. Taip sėdėjo dešimt minučių. Tada nenusirengusi įlipo į vonią ir iš lėto nardino save į vandenį, kurio paviršiuje esančios vėsios putos leido pajusti ir karštį, ir vėsumą. Dabar Sofija paleido labai karštą vandenį. Tai buvo ir malonu, ir kiek skausminga.
„Kaip ir meilė, – pagalvojo Sofija, – tobula malonumo ir skausmo santuoka.“
Pasimylėjusi su savo vaikinu Sofija visada verkia. Jis, kvailelis, galvoja, kad kažkas negerai. O juk tai būna malonumo ir laimės ašaros.
Panirusi į vonią Sofija sukando apatinę lūpą savo tobulai lygiais sniego baltumo dantimis. Tada sukando dar stipriau. Atpalaidavo. Pasėmė ranka putas ir pakėlė jas prie veido. Tada nupūtė. Nusišypsojo. „Žinau, kaip atrodo skrendantys lengvi putų gabalėliai.“
Įkaitęs kūnas nebejautė šalčio, kai išlipo. Sofija atsistojo, švelniai šleptelėjo šlapiomis pėdomis ant grindų, pritūpė, delnais atsirėmė į šiltas plyteles. Taip sėdėjo valandėlę, galvodama apie spalio devintąją.
Sofija ir jos gydytojas Alfredas. Devyniasdešimtieji
Sofija turėjo kalendorių, kurio storą viršelį dengė raudonas švelnus aksomas. Jame buvo pažymėti tik mėnesiai ir dienos. Nei metų, nei savaičių ten neįrašyta. Merginai labai rūpėjo artimųjų gimtadieniai, todėl, kad nepamirštų pasveikinti, susirašė visas svarbias datas šios knygelės puslapiuose. Vartydama užrašus stabtelėjo ties spalio devintąja, ji buvo pavadinta taip: „Antroji mano gimimo diena“. Šią dieną Sofija prisiminė kiekvieną rytą, kai atlikdavo saulės pasitikimo ritualą. Tuomet širdį užliedavo karštas dėkingumas, kuris kaskart buvo lygiai toks pat deginantis ir išgyventas. Net ir po ketverių metų nuo tos akimirkos, kai Sofija ir vėl galėjo matyti.
Tą nepamirštamą spalio devintąją Sofija ir gydytojas keliavo link pajūrio, kad susitiktų su ezoterikos žinove. Alfredas, toks buvo gydytojo vardas, nelaikė ezoterikos autoritetinga, vadino ją pseudomokslu, bet, susipažinęs su Sofija ir jos istorija, pamynė savo įsitikinimus – tiesiog sutiko būti šalia šio beprotiško eksperimento metu.
Spalis buvo apsiniaukęs ir snieguotas. Darganotą dieną Sofija ir Alfredas įlipo į naktinį traukinį, susirado savo kupė, pasidėjo lagaminus. Į langą besiplakančios šlapios snaigės lėmė niūrią nuotaiką, bet Alfredas stengėsi smagiai bendrauti, tikėdamasis, kad nors kiek prablaškys ir išvaikys susikaupusį nerimą ir netikrumo jausmą. Sofija jautėsi kone paralyžiuota, jos mintyse viešpatavo baimė. Ką reikės daryti, jei eksperimentas nepavyks? Tik apie tai ir temąstė, nors stengėsi vyti tokias mintis lauk. Ji neketino susitaikyti su tikėtina nesėkme.
– Tik teigiamas rezultatas mane išgelbės. Nematau prasmės gyventi, jei ir toliau liksiu tamsoje.
– Neskubinkime įvykių.
– Man baisu.
– Ką padaryti, kad nors kiek sušildyčiau tavo širdį?
– Išgerčiau žalios arbatos su citrina ir medumi. Ir dar norėčiau vyšnių likerio.
– Gal nueikime į restorano vagoną?
– Ne, nepykdyk manęs. Nebegaliu tverti nei minutės šios
neteisybės.
Sofija jautėsi saugi greta Alfredo ir žinojo, kad apsimetinėti nereikia. Kai nusprendė kartu keliauti ir planavo kelionę, pirko bilietus, tarėsi dėl detalių, įvyko ir šių dviejų žmonių suartėjimas. Juk jie ketino siekti beveik nepasiekiamo, ir tai turėjo pakeisti Sofijos gyvenimą. Alfredas kaip gerasis dėdė, angelas sargas rūpinosi ja ir pats nežinodamas – kaip. O ir nesigilino, tik džiaugėsi, kai sugebėdavo Sofiją apraminti.
– Juk panikuoji mintyse, – griežtesniu tonu tarė. – Dar nežinai, kaip bus, o jau planuoji visokius nuodėmingus veiksmus. Tavo nuomone, visų aklųjų gyvenimas nieko vertas?
– Aš taip nesakiau.
– Bet taip nuskambėjo.
– Aš kalbu tik apie save.
– Tokių kaip tu – daug. Kalbėdama apie save, pritaikai ir
kitiems.
– Žinau, provokuoji mane, kad nukreiptum mintis.
– Neprovokuoju. Tiesiog apmaudu, kad tau tokios mintys
kyla.
– Negaliu kontroliuoti savo minčių.
– Todėl ir esu šalia, kad padėčiau nustelbti prastas mintis. Tavo galvelėje ir širdyje.
– Kartais tau pavyksta. Netgi dažnai, tiesą sakant, – jau ramesniu balsu atsakė Sofija ir švelniai nusišypsojo.
Alfredas, svyruodamas pagal traukinio ritmą, už kelių vagonų rado restoraną. Užsakė, ko prašė Sofija, o sau nusipirko alaus ir sumuštinį su rūkyta lašiša. Paėmė du, nes buvo tikras, kad ir jo pakeleivė užsimanys, kai užuos jį valgant.
Grįžęs rado Sofiją užsnūdusią. Pasėdėjo pusvalandį tyloje. Mergina pabudo. Gal nuo rūkytos žuvies kvapo, gal nuo nerimastingo traukinio dundėjimo.
– Arbata tikriausiai atšalo. Nenorėjau tavęs žadinti.
– Nieko tokio. Jaučiuosi pailsėjusi. Kartais tiek nedaug tereikia. – Tikra tiesa. Imk sumuštinį.
– O, puiku, jaučiuosi išalkusi.
Įtampa nuslūgo ir abu keliautojai kiek atsipalaidavo. Kelionės pradžioje Sofiją kamavęs paralyžius krūtinėje taip pat išnyko. „Kaip svarbu nebūti vienai“, – pagalvojo ir lengviau atsiduso. Suvalgė sumuštinį, išgėrė ataušusią arbatą ir skaniai siurbčiojo likerį. Po kelių gurkšnių dar labiau atsipalaidavo ir norėjo padėti galvą Alfredui ant peties, bet nedrįso. Jo gerai nepažinojo: koks jo gyvenimas, kokia praeitis, kokie siekiai?.. Nežinia, ir kokia Alfredo dabartis. Viskas, ką žinojo, buvo susiję tik su ja. „Kažin, kiek jam metų? Galiu tik nuspėti“, – mąstė.
Traukinys privažiavo Klaipėdos stotį, abu išlipo. Perone jų jau laukė Paulina.
Paulina buvo ezoterikė, į kurią kreipdavosi daug žmonių, tikėdamiesi stebuklo. Taip jau būna, kai žmogus, išbandęs visus mokslais ir tyrimais paremtus metodus, galiausiai griebiasi paskutinės galimybės ir, nebeturėdamas kitos išeities, atranda tikėjimą stebuklais. Dvasingesni ar švelnesnės prigimties nesunkiai įtikėdavo neįmanomais dalykais. Cinikai sunkiau pamina savo akademinę prigimtį ir patiki, kad kartais dėl nepaaiškinamų priežasčių ima ir įvyksta kas nors tokio, kuo sunku patikėti – juk tai neįmanoma! Pavyzdžiui, visiškai sveika moteris niekaip nesusilaukia vaikų, o „nurašyta“ ir ginekologų, ir kitų specialistų, ima ir pastoja.
– Sveiki, aš Paulina. Eikite paskui mane, prie stotelės mūsų laukia automobilis. Iš karto perspėju: įsėdę neaptarinėkime mūsų reikalų. Vairuotojas yra tiesiog vairuotojas. Galime kalbėti apie orą, kelionę ir kitus kasdienius dalykus. Užtruksime pusvalandį, važiuosime senuoju keliu, pamiške.
– Nesidomiu gamtos vaizdais.
Paulina nesureagavo į Sofijos atsakymą. Suprato, kad toji nerimauja ir gali leptelti bet ką. Vėliau gailėsis, bet Paulinai tai nesvarbu. Ji gyveno nešama likimo srovės, jautė, kad turi Dievo dovaną ir sutikdavo padėti visiems, kas tik prašydavo.
– Žinoma, kad viską aptarsime tinkamoje aplinkoje,– pritarė Alfredas.
– Deja, ne visi tokie supratingi, todėl ir perspėju. Kartais pasitinku žmones, o jie, net nespėję uždaryti automobilio durelių, jau ima atvirauti ir klausinėti, ką ketiname veikti.
– Taip, visokių būna, – sutiko Sofija.
– Visi mokomės iš patirties.
– Ir ko tik neišmokstame. Kaip kartais norėtųsi viską mokėti tik gimus...
– Na jau, nebūtų taip įdomu.
– Tiesa.
– Štai ir automobilis, prašom lipti. Aš sėsiu šalia vairuotojo. – Ačiū.
Erdvus ir patogus mersedesas minkštai rėžė vingiuotą kelią.
Alfredas dairėsi pro langą, Sofija užsimerkė ir mąstė. Ji džiaugėsi, kad dar labiau priartėjo prie tikslo ir dabar net nesijaudino, ar pasiseks. Svarbiausia, kad ji mėgina pasiekti tikslą, ir sulig kiekvienu kilometru yra vis arčiau to, ko laukė visą savo gyvenimą. Vairuotojas buvo nekalbus. Laikas prabėgo akimirksniu. Privažiavę sodybą išlipo. Nepaisant slegiančio oro, šlapdribos ir debesuoto dangaus, atvykus tarsi palengvėjo. Ir Sofija, ir Alfredas pajuto, kad įtampa išgaravo. Išlaipinęs keleivius, vairuotojas apsisuko ir išvažiavo.
– Prašau užeiti, nesikuklinkite, jauskitės kaip namuose. Tikrai jūsų laukiau ir esu dėkinga, kad susitikome.
………
