„Man labai pasisekė“
Kad netelpa į visuomenėje suformuotas normas Austėja suprato dar mokykloje. Ji pasakojo, kad jau 9 klasėje LGBT bendruomenė tapo ir jos asmenybės dalimi.
„Buvimas LGBT bendruomenės dalimi yra dalis mano identiteto. Turbūt nuo to momento, kai supratau, kad netelpu į visas tas heteronormatyvios visuomenės normas, tai ir patapo dalimi manęs. Kadangi tai yra nukrypimas nuo normos, tai tampa svarbu ir asmenybei“, – kalbėjo Austėja.
Nors Lietuvoje apie nebinarinę lytį kalbama itin mažai, Austėja sakė, kad per pastaruosius metus suprato, kad etiketės „moteris“ ir „mergina“ jai taip pat ne itin tinka.
„Per visus šiuos metus esu tikrai ne per vieną etiketę perėjusi, kol radau tai, kas man maždaug tinka.
Per pastaruosius metus supratau, kad tos sąvokos „moteris“ arba „mergina“ man labai nelimpa, tad labai džiaugiausi atradusi, kad yra tą apibūdinantis konceptas – nebinarinė lytis. Būtent todėl man būtų labai smagu matyti Lietuvoje labiau įtraukiančią aplinką būtent žmonėms, kurie nėra priklausantys binarinei lyčių sistemai“, – pasakojo pašnekovė.
Vis dėlto, nors viešojoje erdvėje gausu istorijų apie sunkius LGBT bendruomenei priklausančių asmenų išgyvenimus, Austėja, kalbėdama apie savo pokyčius, šypsosi ir džiaugiasi, kad procesas buvo neskausmingas.
„Kai pirmą kartą savo artimoje aplinkoje susidūriau su žmogumi iš LGBT bendruomenės, man tai labai atvėrė akis. Pamenu, pradėjau galvoti, kad greičiausiai ir aš netinku į tas normas.
Vis dėlto pokyčiai man praėjo visai neskausmingai, kas turbūt nėra labai įprastinis dalykas. Tikrai tenka girdėti nemažai istorijų, kai žmonės susiduria su labai daug kliūčių ir baimių“, – sakė ji.
„Kai pradėjau kalbėtis su mama, tai, žinoma, buvo tas pasakymas, kad „čia tik fazė, praeis“. Prireikė šiek tiek laiko, kad susigyventų su ta mintimi, bet dabar labai kietai varo“, – pridūrė pašnekovė.
Kad Austėjos mama „kietai varo“ žino ne tik ji, bet ir visa Lietuva. Austėjos mama – Rasa Račienė yra viena iš organizacijos „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ įkūrėjų. Vis dėlto, pašnekovė atvirtavo, kad mamos skatinti užsiimti tokia veikla nereikėjo.
„Čia buvo mano mamos pačios sugalvotas dalykas, niekas jos neskatino. Ji tiesiog vieną dieną sugalvojo, kad reikia kažką daryti ir padarė.
Man iš tikrųjų labai pasisekė. Pasiklausius kitų žmonių istorijų, kai tėvai sako, kad „jei sužinosiu, kad esi LGBTQ+ bendruomenės dalis, tai nebebūsi mano vaikas“, tai dar stipriau suprantu. Su tokiomis istorijomis palyginus mano situaciją, matosi visiškai kitas pasaulis.
Man yra labai gera, kad aš turiu tokią palaikančią šeimą. Tai suteikia tikrai labai daug saugumo“, – kalbėjo ji.
Svajoja apie „normalų“ gyvenimą
Nesunku pastebėti, kad viešojoje erdvėje gausu piktų, homofobiškų komentarų. Paklausus, kaip su tokiais komentarais reikia tvarkytis ir kaip su juos rašančiais žmonėmis kalbėtis, Austėja moja ranka ir sako, kad atrasti bendros kalbos su visais jau nebesistengia.
„Daugeliu atvejų, asmeniškai aš pati net nebandau atrasti bendros kalbos. Ypač, jei tai yra kažkokie komentarai kažkur viešojoje erdvėje, o ne sakoma tiesiai į akis.
Žinoma, pasitaiko ir tokių, kai jau nebegaliu susilaikyti nieko nesakiusi, tai vieni tokių buvo komentarai apie mamą, net ne apie mane. Man buvo daug labiau pikta, kad žmonės drįsta sakyti blogus dalykus apie mano mamą“, – kalbėjo pašnekovė.
Austėja į piktus šūksnius gatvėje jau nebekreipia dėmesio, tačiau liūdi, kad dažnu atveju žmonių nuomonės pakeisti apskritai nebeįmanoma dėl įsisenėjusių vertybių.
„Sutinki žmogų kokiame nors vakarėlyje ir jis pasako kokį nors komentarą, pavyzdžiui „Aš prieš gėjus nieko neturiu, bet kam jiems reikia tuoktis?“ Su tokiais dar galima bandyti kalbėtis, išsiaiškinti, kodėl jie taip mano ir tada pagal tai bandyti logiškai aiškinti.
Liūdna, bet daugeliu atvejų net neįmanoma paaiškinti, nes tiesiog yra per daug įsisenėjęs požiūris, kuris ateina ir iš šeimos, ir iš draugų, ir iš aplinkos apskritai, su kuria susiduriama. Bet jeigu bent porai žmonių pavyksta paaiškinti, kad mes irgi žmonės, tai jau gerai, jau irgi laimėjimas“, – teigė ji.
„Nereikia tikėtis, kad visi taip gali pasikeisti. Galima transformuoti požiūrį iš neapykantos į toleravimą, kas irgi nėra idealu, bet toks pokytis jau vis tiek yra pakankamai didelis“, – pridūrė Austėja.
Jaustis saugiai Austėjai padėjo ne tik šeimos ir draugų supratimas, bet ir universiteto bendruomenė. Pašnekovė pasakojo, kad per visus studijų metus nebuvo susilaukusi nei vieno priešiško komentaro iš akademinės bendruomenės, o pasijausti savimi padėjo ir studentų administruojama programa „Be etikečių“.
„Kiek teko studijuoti Filosofijos fakultete, mokytis įvairiausių dalykų su skirtingais dėstytojais, sutikti daug kursiokų, nes dėl akademinių atostogų buvau dviejose grupėse – visiškai neteko susidurti su homofobija ar kažkuo panašiu į tai. Tiek žmonės, kurie dėsto, tiek tie, kurie studijuoja yra labai atvirų pažiūrų. Tas tikrai buvo smagu ir viską palengvino.
Universitete aš taip pat atradau ir pirmąją specifiškai į LGBTQ+ bendruomenę – „Be etikečių“. Aš prisijungiau pirmaisiais studijų metais ir iš tikrųjų iki dabar ten esu. Prisijungimas prie programos buvo pagrindinis pokytis susijęs su LGBT, bet tuo pačiu daug pokyčių vyko ir beieškant savo tapatybės.
Dabar, manau, esu apsistojusi ties tam tikromis „etiketėmis“, bet aš visiškai neatmetu galimybės, kad tai gali keistis ateityje. Tapatybė juk gali būti besikeičiantis dalykas“, – atviravo Austėja.
Paklausus, apie ką dabar svajoja, Austėja besišypsodama pradėjo vardinti įprastus bet kuriam universitetą baigiančiam studentui dalykus. Vis dėlto ji nesibodėjo įvardinti ir vieno didesnio tikslo.
„Mano svajonės iš dalies yra tokios, kurias turi kiekvienas baigiantis studijas. Svajoju susirasti darbą, svajoju, kad kainos truputį nukris ir galėsiu kažkur gražiau gyventi...
Be viso šito vis tiek viduje yra svajonė turėti saugius ilgalaikius santykius, o apskritai didžiausia svajonė dabar yra tai, kad iki kol man bus 30 m. aš turėsiu galimybę Lietuvoje oficialiai įteisinti savo santykius. Mano tikslas – iki 30 m. turėti „normalų“ gyvenimą“, – kalbėjo Austėja.
