„Gėriau smarkiai. Nei tėvai, nei draugai nieko nesakė, atsiribojo – veikiausiai suprato, jog turiu pasiekti dugną. O jį pasiekiau atsidūręs kameroje Lenkijoje – policija mane sulaikė girtą prie vairo“, – pasakojimą pradeda Saulius.
„Viską pasiglemžė alkoholis“
Gelbėdamas kitus pamiršo save – taip galima apibūdinti vyrą, kuris jau senokai turėjo problemų dėl alkoholio.
„Gėriau gal 10 metų. Iš pradžių savaitgaliais, o paskui jau ir kasdien. Dar stumtelėjo svaigintis nelaimės ir skaudūs smūgiai: netekau darbo, nusižudė geriausias draugas, išsiskyriau su mergina... Draugo savižudybė pakirto visiškai – niekam nieko nepasakojau, netekties skausmą išgyvenau viduje. Ir gėriau. Iš to pragaištingo rato niekaip negalėjau ištrūkti. Klimpau vis giliau ir giliau“, – pamena Saulius.
Pilnų namų bendruomenėje, esančioje Varėnos rajone, atsidūrė tėvų dėka. Tačiau kreiptis pagalbos paskatino įvykis Lenkijoje.
„Mane girtą sustabdė policija. Atsidūręs kameroje suvokiau, kad nieko gyvenime nebevaldau, viską pasiglemžė alkoholis. Teko pripažinti, kad esu žlugęs, kad man reikia pagalbos. Negalėjau gyventi normalaus gyvenimo, gėriau kasdien, po Europą fūra girtas važinėjau...
Lauki atlyginimo, kad galėtum vėl prisipirkti gėrimo ir gerti. Pastaruoju metu net ir nesirinkdavau, gerdavau viską, kas papuldavo. Nuolat būdavau apsvaigęs. Jei tik ateidavo kokia mintis, kad negerai darau, kad švaistau savo gyvenimą, skaudinu šeimą, draugus, vėl užgerdavau. Nuolat jutau kaltę, kad esu nieko vertas. Mėginau netgi žudytis“, – atvirai savo istoriją pasakoja vyras.
„Sunkiausia buvo nebendrauti su šeima“
Grįžęs iš Lenkijos Saulius nuvažiavo pas tėvus ir pasakė: „Padėkit man, nežinau, ką daryti.“ Būtent jie ir surado Pilnų namų bendruomenę, kur teikiamos socialinės ir psichologinės reabilitacijos paslaugos priklausomybės ligomis (alkoholizmas, narkomanija) sergantiems asmenims.
Kažkaip ypatingai skatinti Sauliaus nereikėjo – jis žinojo, kad nori gydytis, kad nori vėl valdyti savo gyvenimą.
„Esu labai dėkingas tėvams, kad jie niekuomet nemoralizavo, nebaksnojo pirštu, jog elgiuosi blogai. Mama yra įvardijusi, kad turiu problemų, tačiau niekada manęs nespaudė. „Kas iš tų moralų, jei vis tiek apsisukęs taip pat darysi... Čia tavo gyvenimas. Turi pats prieiti liepto galą, kad pradėtum kažką keisti“, – tokia buvo mamos nuostata. Gyvenimas parodė, jog ji buvo absoliučiai teisi“, – sako Saulius.
Į bendruomenę paskambino išgėręs – jaudinosi ir bijojo. Tačiau pokalbis praėjo ramiai, vadovai pasakė, jog lauks po savaitės. Saulius atvažiavo.
„Viena iš gydymosi sąlygų yra atsisakyti mobilaus telefono. Pasirodo, ne taip paprasta gyventi be jo, taigi man sunkiausia buvo nutraukti ryšius su artimaisiais.
Antras sudėtingas momentas – blaivėjimas be galimybės vėl užpilti. Imi suvokti aplinką, savo kaltę, gėdą... Ta tikrovė ir sąžinės priekaištai užgriuvo mane visa jėga, o pabėgti nuo realybės negalėjau. Labiausiai pykau ant savęs, kad taip nusiritau, o visą tą susikaupusį pyktį, žinoma, nukreipdavau į kitus. Negalėjau pasislėpti nei už alkoholio, nei už kitų žmonių – turėjau būti akistatoje pats su savimi. Trys mėnesiai buvo sunkiausi“, – prisipažįsta Saulius.
„Tai buvo iliuzija, spąstai“
Vyras tvirtina, jog jam atsitiesti padėjo didžiulis noras. „Labai norėjau mesti gerti – pasižadėjau uoliai klausyti ir daryti viską, ką sakys psichologas, socialinis darbuotojas, priklausomybių konsultantas ar kiti specialistai, nes jau nebeturėjau ko prarasti.
Žinoma, neišvengiau vidinio pasipriešinimo, tačiau nuolat įveikdavau save, kad tik neatkrisčiau ir eičiau tolyn. Paskui įvyko lūžis, kai savimi patikėjau, nebeliko vidinio konflikto, o tik ramus ir aiškus žinojimas, kokiu žmogumi noriu išeiti iš bendruomenės namų.
Tas susitaikymas sveikti, nes dingo puikybė ir įsivaizdavimas, kad geriausiai žinai, kaip tau gyventi. Visi matė, kad man blogai, kad reikia pagalbos, tik aš vienas gyvenau kažkokioje kitoje tikrovėje ir to nesuvokiau. Maniau, kad esu vos ne dievas, pats sprendžiu, kada man gerti, o kada ne, tačiau, deja, tai tebuvo iliuzija, spąstai. Dabar net nesitiki, jog taip galėjau mąstyti ir klaidžioti“, – sako vyras.
Pilnų namų bendruomenėje Saulius praleido visus metus. Anot vyro, ryšys su namų vadovais išliko nuostabus – susiskambina, retkarčiais juos aplanko.
„Nuvažiuoju, pataisau kažką ūkyje ar paprasčiausiai pasikalbame – nesvarbu, kokia veikla ten užsiimčiau, žinau ir matau, kad esu laukiamas tarsi šeimos narys. Jaučiu pasitikėjimą ir palaikymą – man tai labai svarbu“, – tvirtina Saulius.
„Galiu tik padėkoti savo praeičiai“
Pamažu tvarkosi ir asmeninis Sauliaus gyvenimas. Su dabartine drauge suvedė malonus atsitiktinumas.
„Neslėpsiu – pasisekimą tarp merginų visada turėjau. Tačiau vieną dieną viskas atsibodo. Ir būtent tuomet, kai pasakiau, kad jokių pažinčių nebenoriu, kai ištryniau iš telefono pažinčių programėles, sutikau ją – savo dabartinę merginą. Ji iš to paties miesto, draugaujame keturis mėnesius. Draugystė šviežia, tad visko smulkiai apie save nepasakojau, bet esmę ji žino – kad turėjau problemų dėl alkoholio ir gydžiausi.
Medituodamas suvokiau, kad turiu praeitį, kurios negaliu nei pakeisti, nei ištrinti – ji tiesiog tokia yra. Savigaila nepadės, galiu tik padėkoti savo praeičiai, patirtims ir eiti kurti toliau gyvenimą tokį, kokio sau linkiu.
Nuėjau ilgą kelią – atleidau sau, atsiprašiau daugelio žmonių, kuriuos įskaudinau, nuvyliau. Susitaikęs su savimi atsitiesiau ir džiaugiuosi, kad dabar esu blaivas. Nelaikau savęs religingu ir tikinčiu, tačiau jaučiu, jog yra kažkokia aukštesnė jėga, kuri priverčia įvertinti aplinką, jos grožį, gyvybės ir gyvenimo didybę kaip didžiulę dovaną. Blaiviomis akimis stebėdamas gamtą matau, koks gražus pavasaris, kokia įkvepianti yra vasara ir spalvingas ruduo. Einu ir tiesiog savaime džiaugiuosi, kad tai galiu matyti ir jausti“, – džiugiais atradimais dalijasi vyras.
„Esu blaivas 16 mėnesių“
Saulius sako, jog nori būti naudingas – dirbti paramediku. Po darbo profesinėje mokykloje lanko anatomijos, psichologijos ir pirmosios pagalbos suteikimo paskaitas.
„Aš atgavau savo gyvenimą, o dabar noriu gelbėti kitų gyvybes. Tačiau neketinu išeiti iš darbo, man jis patinka – paramediku įsidarbinsiu nepilnu etatu ar pasisiūlysiu savanoriu. Žodžiu, tiek toli neplanuoju, tik žinau, jog savo gebėjimus noriu realizuoti.
Atsirado dėkingumo jausmas. Esu dėkingas darbdaviui, kad mane įdarbino, esu dėkingas Pilnų namų bendruomenei, kad mane gydė, esu dėkingas tėvams, kad mane pakentė ir mylėjo, esu dėkingas draugams, kad manęs neišdavė ir kantriai laukė, kol susiimsiu ir nuspręsiu gydytis. Kai gėriau, jie paprasčiausiai nusisuko nuo manęs ir nebendravo. Tai ir buvo pati tikriausia pagalba man, pavojaus skambutis, kad suvokčiau, jog per gėrimą imu viską prarasti... Bet tada to nesupratau. Kai grįžau pasveikęs, sugrįžo ir visi mano draugai.
Esu blaivas 16 mėnesių. Negeriu nei kavos, nei energinių gėrimų – išgėręs jaučiu stimuliaciją, o to visai nesiekiu. Dabar jaučiuosi laisvas, nes pats taip pasirinkau. Gyvenimas be galo gražus“, – tvirtina Saulius.
