Trisdešimt metų druskininkiečiai magijos teatro „DiArchy“ įkūrėjai Arvydas ir jo sesuo Diana puikiai pažįstami vietos ir užsienio magijos gerbėjams. Brolio ir sesers, savo triukais užbūrusių tūkstančius žiūrovų beveik 40 pasaulio šalių, iliuzijos meno pasiekimų kraityje – daugybė apdovanojimų.
Gaičiūnai išgarsėjo ir tuo, kad rinkdavosi itin sudėtingus triukus, tarsi bandydami perkopti dar vieną savo galimybių ribą.
Kadaise magai užsišaldę didžiuliame ledo luite išbuvo beveik tris paras ir pagerino pasaulio rekordą. Surakintas ir pririštas grandinėmis Arvydas išsilaikė po vandeniu be oro ilgiau nei 15 minučių ir liko gyvas. Jis užrištomis akimis yra vairavęs automobilį Vilniaus ir Maskvos gatvėmis, vaikščiojęs Palangos tilto turėklais.
2017 metais brolis ir sesuo rengėsi eksperimentui „Palaidoti gyvi“ ir prie šiurpaus triuko pratinosi kartkartėmis realiai miegodami karste.
Iki pandemijos Gaičiūnai metams į priekį turėjo suplanuotų koncertinių pasirodymų grafiką. Tačiau vos tik Lietuvoje pasirodė informacija apie pirmuosius COVID-19 atvejus, dar nepaskelbus karantino iliuzijos meistrai nutarė neribotam laikui nutraukti pasirodymus.
„Supratome, kad per daug pavojinga koncertuoti, kol yra rizika žmonėms užsikrėsti salėje. Juk per pasirodymus žiūrovai turi būti atsipalaidavę, pajusti malonumą, o ne baimintis susirgti“, – pasakojo D.Gaičiūnaitė-Dirmė.
Pandemija artistų gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, kaip ir daugelį žmonių juos trikdė nežinomybė dėl ateities. Sudėję savo koncertinę aprangą, rekvizitus į dėžes Arvydas ir Diana pradžioje nežinojo, ką veiks toliau.
Tačiau likimas, uždaręs duris į sceną, netrukus seseriai ir broliui atvėrė langus į naują veiklą. Arvydas save atrado tapyboje, Diana dar aktyviau įsiliejo į labdaringą veiklą, praėjusią žiemą tapo globos ambasadore.
„Kvietimą tapti globos ambasadore priimu kaip garbę ir galimybę plačiau kalbėti apie tėvų globos netekusius vaikus, jų rūpesčius ir problemas.
Savų vaikų su vyru Virgilijumi neturime, tačiau turime meilės perteklių, dėl to šia meile galime nuoširdžiai dalytis su aplinkiniais ir nuveikti ką nors naudinga“, – pasakojo Diana.
Nuo tada, kai į Dianos gyvenimą atėjo visuomeniška veikla teikti pagalbą, moteriai teko nemažai bendrauti su sunkaus likimo vaikais.
Buvo ne viena situacija, kai Dianai sunkiai sekėsi tramdyti ašaras. Ypač tada, kai vaikų namų auklėtiniai viltingai klausdavo: „Ar gali tapti mano mama?“
„Kartą išgirdau mažos mergaitės maldą. Kalbėdama su Dievu ji dėkojo už stogą virš galvos, už duoną, už šilumą. Mergaitė prašė, kad mama ir tėtis nustotų gerti, rūkyti ir parvežtų ją kartu su broliuku atgal namo.
Aš supratau, kad mano problemos yra visiška nesąmonė. Išsivysčiusia galima vadinti tik tokią visuomenę, kurioje žmonės nėra abejingi artimo nelaimei. Palikti vaikai nėra svetimi, jie – mūsų visų ir padėti jiems gali visi, kurie turi noro“, – kalbėjo D.Gaičiūnaitė-Dirmė.
Labdara moteris užsiima jau penkiolika metų. Diana priklauso Druskininkų LIONS moterų klubui: „Kai nutrūko pasirodymai, atsirado daugiau laiko labdaringai veiklai.“
Neseniai LIONS moterų klubas surengė barščių akciją – vaišino žmones sriuba ir prašė aukoti nuo karo nukentėjusiems Ukrainos vaikams.
Temperamentingoji Diana negali ištverti be veiklos ir vis turi suktis kaip vilkelis, o ramesnio būdo Arvydas įsikrauna tapydamas. Jis visada aistringai domėjosi tapyba.
Netgi tada, kai su seserimi atlikdavo rizikingiausius triukus, – užsišaldė lede, nardė šaltame vandenyje ar buvo palaidoti gyvi – po kiekvieno eksperimento ar sudėtingo išgyvenimo A.Gaičiūnas emocijas išliedavo drobėje.
Jis nepiešė aktyviai, nes tam trūko laiko. Bet kai pandemija nuleido scenos uždangą, Arvydo paveikslai ne tik tapo jo atsipalaidavimo išraiška ar penu artimiausių žmonių akims, bet ir per trumpą laiką sulaukė visuotinio pripažinimo, tapo paklausūs.
„Esu introvertas, linkęs domėtis savo vidiniu pasauliu. Visą gyvenimą praleidau kelionėse. Kartais pats stebiuosi, kaip atsiradau tame pramogų versle. Scenoje man teko nemažai per save peržengti. Publika, dėmesys neteikė daug pasitenkinimo. Dabar džiaugiuosi, kaip gyvenu. Man su savimi neliūdna.
Žinote, kas nuostabiausia? Pagaliau pajutau, ko iš tikrųjų noriu.
Nutariau magiją perkelti į paveikslus. Pradėjo sektis, ėmė rastis vis daugiau meno mėgėjų, kurie nori įsigyti mano darbus. Pasirinkau kūrybinį slapyvardį Retne.
Jei tą žodį skaitysime iš galo, jis skambės kaip „Enter“ (išvertus iš anglų k. – „įeikite“). Įėjimai man labiau patinka negu išėjimai“, – sakė Arvydas.
Ilgamečio magijos žinovo nuomone, tapymo procesas – tai iliuzija, kuri padeda atitrūkti nuo realybės, bet kartu ir geriau ją suvokti. Artistą užburia procesas, kai balta drobė virsta spalvotu pasauliu.
A.Gaičiūnas yra surengęs ne vieną parodą užsienyje, dalyvauja tarptautinėse meno mugėse. Prieš metus jis gavo laišką prancūzų kalba. Nesupratęs, kas ten parašyta, per daug nesijaudino, nuvyko į studiją.
Laišką pamatė jo sūnus Arvydas, išvertė į lietuvių kalbą ir paskambino tėčiui: „Tave kviečia į Luvrą!“ A.Gaičiūnas pamanė, kad tai pokštas, ir atsakė sūnui: „Gerai, kad tau linksma, bet aš dirbu.“ Tačiau po kelių akimirkų gavo išverstą tekstą – oficialų kvietimą į „Carrousel du Louvre“ meno mugę, kur Retne paveikslams buvo skirta vieta.
Ant organizaciniais gebėjimais pasižyminčios Dianos pečių nugulė nauji darbai: reikėjo sukurti dailininko gyvenimo aprašymą anglų, prancūzų kalbomis, išspausdinti katalogų, atrinkti ir supakuoti paveikslus.
D.Gaičiūnaitė-Dirmė netgi baigė kursus, kuriuose sužinojo, kaip organizuoti parodas, rašyti straipsnius, suprasti meno kūrinius ir apie juos tinkamai papasakoti meno mėgėjams.
„Esu patenkinta, kad galiu būti naudinga organizuojant parodas. Arvydas tapo didelio formato abstraktaus ekspresionizmo kūrinius. Kartais ateinu pas jį į studiją ir išprašau keletą paveikslų labdaros aukcionams.
Jis mielai dovanoja savo kūrinius, džiaugiasi, kad gali prisidėti prie paramos. Mes kaip duetas magijos pasaulyje labai harmoningai vienas kitą papildydavome, dabar tas pat vyksta ir tapybos srityje“, – kalbėjo Diana.
Moteris namuose turi daug Arvydo paveikslų, neretai juos parenka ir sukabina matomose vietose pagal tai, koks tuo metu už lango yra metų laikas.
– Pandemija tarsi baigėsi, tad gal planuojate sugrįžti į sceną? – paklausiau D.Gaičiūnaitės-Dirmės.
– Daugiau nei prieš mėnesį surengėme pasirodymą nuo karo pabėgusiems ukrainiečių vaikams. Juk ir sunkiausiu gyvenimo momentu žmonėms reikia atsitraukti nuo problemų, nors trumpam pasimėgauti džiugiomis akimirkomis.
Tačiau po dvejų metų pertraukos nėra paprasta atgauti formą. Teko iš skrynių traukti kostiumus, rekvizitą. Prieš pasirodymą repetavome, nes reikėjo prisiminti numerius, tekstus.
Tačiau išėjome į sceną, ir viskas stojo į savo vietas. Pasirodymas pavyko, vaikai emocingai reagavo, plojo.
– Gal vis labiau įsitrauksite į magijos pasaulį?
– Kol kas patys neorganizuojame koncertų kaip anksčiau. Nors aš jau būčiau pasiruošusi scenai, Arvydas sako, kad gal geriau dar vieną paveikslą nutapytų. Jis labai gerai jaučiasi vienumoje savo studijoje. Todėl nežinau, ar artimiausiu metu jis ryžtųsi rimtam koncertui.
– Iliuzijos mene esate nuo 1991 metų. Kaip viskas prasidėjo?
– Augome cirko artistų šeimoje. Tėtis Arvydas – akrobatas, mama Lidija – oro gimnastė. Nuo pat gimimo mus su broliu supo muzika, teatro dekoracijos, šviesa, ryškios spalvos.
Mūsų šeima nuolat keliavo po buvusią Sovietų Sąjungą. Nauji miestai, viešbučiai, žmonės – viskas nuolat keitėsi. Žinau, kad sunku tuo patikėti, bet kas mėnesį ėjome vis į kitą mokyklą. Vos susidraugauji su klasės draugais, išmoksti mokytojų vardus ir jau tenka atsisveikinti. Gastrolės viename mieste trukdavo mėnesį, po to trupė keliaudavo kitur.
Kai kurie artistai vaikus palikdavo su seneliais, bet mūsų tėvai visada mus imdavo kartu, už tai esame jiems labai dėkingi. Nuo mažens turėjome galimybę augti meniškoje aplinkoje, stebėti alinančias artistų repeticijas ir girdėti ovacijas.
Esame trečios kartos artistų dinastijos atstovai. Nors abu su broliu baigėme estrados ir cirko meno akademiją, savo mokytojais laikome tėvus.
Kai pirmą kartą pasirodėme scenoje, man buvo 14-a, Arvydui – 21 metai. Labai jaudinomės. Prašėme atidėti premjerą, maldavome duoti dar vieną dieną. Bet tėvai pasakė: „Įsiminkite, jums visada trūks vienos dienos. Tai ne priežastis atidėlioti. Jūsų pasirodymas rytoj!“
Taip drebančiomis rankomis, nemiegoję visą naktį sulaukėme akimirkos, kai vedėjas pranešė: „O dabar jūsų dėmesiui scenoje – brolis ir sesuo Arvydas ir Diana Gaičiūnai!“
Kaip sapne atsivėrė užuolaidos ir apakino ryški šviesa. Pirma mintis – nepamiršti kvėpuoti. Galiausiai žiūrovų akių kosmosas nustojo gąsdinti, pajutome, kad žmonės viską supranta, palaiko, ploja. Įvyko stebuklas, visus triukus atlikome be klaidų. Pirmasis mūsų parengtas numeris buvo akrobatinis su botagais, kurį mums perleido tėvai.
Žlugus Sovietų Sąjungai nusėdome Lietuvoje ir nutarėme parengti individualią programą. Jau ir anksčiau domėjomės iliuzijos menu, turėjome šiokį tokį rekvizitą. Įkūrėme magijos teatrą „DiArchy“.
Laikui bėgant ėmėme demonstruoti pavojingus numerius su ugnimi, šokinėjimu iš trijų metrų aukščio ant stiklo šukių, gulėjimu ant vinių.
Vėliau mūsų idėjas palaikė televizija. Tapome daugelio ekstremalių televizijos laidų autoriais. Mūsų projektus „Užsišaldę lede“ ir „Gyvi be oro“ stebėjo tūkstančiai žmonių.
Tie rizikingi triukai mums buvo svarbūs kaip bandymas parodyti, kad žmogaus galimybės neribotos.
– Ar buvo ir itin pavojingų gyvybei triukų?
– Buvo keletas. Ryškiausias – tikriausiai užsišaldymas lede. Jis pareikalavo daug alinančių repeticijų. Kažkada buvo televizijos laida „DiArchy“ kodas“. Ten mes demonstravome daug pavojingų triukų: sprogdinomės, į mus dideliu greičiu važiavo automobilis ir mes turėjome žaibiškai išsilaisvinti, kad paskutinę sekundę išvengtume susidūrimo su mašina.
Visi tie triukai pavojingi, viską reikia labai gerai apskaičiuoti, nes klaida gali kainuoti gyvybę. Kartą nuvykome pas ugniagesius į gaisrinę. Jie pasidalijo patirtimi ir papasakojo, kad yra toks išbandymas, kurį turi pereiti kiekvienas patyręs ugniagesys.
Mums davė specialius rūbus ir nuvedė prie didelio metalinio konteinerio, kurio vienoje pusėje buvo siauras įėjimas, o kitoje – išėjimas. Vidus atrodė lyg po žemės drebėjimo – viskas užversta aštriomis metalo, betono nuolaužomis, akmenimis.
Į vidų teko įšliaužti ant pilvo. Pajudėjęs vos porą metrų atgal niekaip negrįši. O dar visiškoje tamsumoje tarp nuolaužų reikėjo surasti išėjimą. Mes su Arvydu ten kelias valandas užtrukome. Kai pagaliau išsilaisvinome, atrodėme lyg urviniai žmonės – apdraskytais drabužiais, purvini. Ilgai skaudėjo visą kūną. Bet patirtis buvo įdomi.
– Ar yra tekę patirti kuriozų?
– Siaubingiausia, jei scenoje dingsta apšvietimas. Laikui bėgant paruošėme kelis triukus, kuriuos galima atlikti dingus šviesai, išsijungus muzikai.
– Ar sudėtingi triukai vėliau neatsiliepė sveikatai?
– Arvydas turėjo dvi rimtas stuburo išvaržos operacijas. Bet man iki šiol viskas gerai. Mūsų tėvai daug fizinių jėgų atidavė cirkui. Dabar jiems – beveik 80 metų ir abu atrodo puikiai, yra geros fizinės formos. Iki šiol sportuoja. Mama eina į sporto salę, baseiną. Tėtis kasdien daro atsispaudimus, daug vaikšto. Manau, kad fizinis užsigrūdinimas yra teigiamas dalykas.
– Kaip vyras Virgilijus įsilieja į jūsų menišką kompaniją?
– Gerai, kad jis ne menininkas. Neseniai Kaune buvome susitikime su performansų kūrėja Marina Abramovič ir ji pasakė: „Niekada neįsimylėk kito menininko.“ Aš jai pritariu.
Nedariau to sąmoningai, bet džiaugiuosi, kad taip nutiko.
Mano vyras – mokslo, verslo žmogus. Mes vienas kitą papildome. Jam įdomi mano kūryba, šiek tiek kitoks požiūris į gyvenimą, o man patinka jo logika, tai, kad kartais nuleidžia mane ant žemės.
– Kokias neatrastų galimybių duris dar norėtumėte atverti?
– Ateities projektavimas ne visada pasiteisina, todėl manau, kad reikia gyventi dabartimi. Pasaulis yra toks nestabilus, kad nežinai, kas bus rytoj ir ar iš viso išauš nauja diena.
Mano dabar tokia nuotaika, kad nenoriu kurti globalių planų. O tai, ką dabar galima padaryti gero kitiems, ir reikia daryti. Kurdamas pozityvų pasaulį aplink save suburi vis daugiau gerų žmonių. O tai – irgi magija.
