Voke buvo kvietimas į Prezidentūroje vykstančius apdovanojimus, kur ponia Dalė buvo apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ kartu su kitomis šauniomis mamomis ir globėjomis.
Kai močiutė iš susijaudinimo verkė, du anūkai ją ramino. Sakė, kad ir seniau, stebėdami per televiziją apdovanojimus „Lietuvos garbė“, neabejojo, kad jų močiutė nusipelniusi į juos pakliūti.
Taip moterį guodė vyresnieji anūkai Raimilas (27 m.) ir Karina (19 m.) – jauniausia anūkė Serena (17 m.) turi sunkaus autizmo diagnozę ir daugiausia gyvena savame pasaulyje.
D.Oniūnienė gražių žodžių ne tik iš anūkų, bet ir iš paties Prezidento nusipelnė už tai, kad ji nuo 2010 m. rūpestingai augino savo dukros vaikus ir tinkamai jais rūpinosi. Be to, ji, nepaisant to, kad jau yra perkopusi per 70 m., randa jėgų rūpintis ir neįgailiaisiais, savanoriaudama „Panevėžio vilties“ bendrijoje.
Dalė pasakojo, kad jų šeimos bėdos prasidėjo dar 2004 m., kai jos dukra laukėsi jaunėlės dukrytės. Mergaitei gimus mamą ištiko hemoraginis insultas, netrukus diagnozuota ir aneurizma. Moteris vaikais kurį laiką dar rūpinosi, bet dėl prastos sveikatos tai darėsi vis sunkiau, ir močiutė po kelių metų anūkus parsivedė pas save. Tada ji jau buvo našlė, ir jos brolis buvo žuvęs; jos dukra mirė 2015 m., o anūkų tėtis – dar 2013 m.
Tad turbūt vienai likus su trimis nedideliais vaikais močiutei buvo labai sunku? „Baisu buvo pačioje pradžioje, kai juos parsivedžiau – tada pagalvojau, Viešpatie, ir ką aš dabar darysiu... Bet rytą vaikai išėjo į mokyklą, Serena keliauja į daugiafunkcinį centrą – pasirodė, kad nieko labai sunkaus nėra“, – sakė močiutė.
Optimistiškos prigimties pašnekovė sako, kad, nors yra patyrusi daug netekčių, bent jau su anūkais jai labai pasisekė.
„Gerai jau vien tai, kad visi sveiki. Vyriausiasis Raimilas labai darbštus, dirbo ir Anglijoje, Olandijoje, Švedijoje, o dabar grįžo į Panevėžį, įsidarbino logistikos srityje. Man daug ramiau dabar, kai jis vėl Lietuvoje. Karinutė mokosi Socialinių mokslų kolegijoje Vilniuje, ir mokosi labai gerais pažymiais, su kolegijos parlamentu šiuo metu yra išvykusi į renginį Zakopanėje. Ji ir mokyklos parlamento veikloje dalyvaudavo, ir, kaip ir aš, savanoriauja“, – pasakojo močiutė.
Džiaugiasi ji ir jaunėle. Autizmo diagnozę turinti Serena mažai bendrauja, jai labiausiai patinka būti vienai – bet mokytoja pastebėjo, kad mergaitė gabi dailei ir jau buvo surengta jos ne viena jos darbų paroda.
Sėdėti namie nesinori
Dabar vyresnieji vaikai gyvena savarankiškai, nors su močiute vis dar artimai bendrauja. Jaunėlė dienas iki 17.30 leidžia daugiafunkciniame centre, pirmyn ir atgal ją nuveža mokyklinis autobusiukas, taigi ponia Dalė galėtų ramiau atsikvėpti ir pailsėti, bet ji to nedaro.
Dažniausiai ji dienas leidžia savanoriaudama „Panevėžio vilties“ draugijoje, kur vyksta įvairūs užsiėmimai sutrikusio intelekto vaikams ir suaugusiems – ir ji mielai vaikams pasiūlo piešti ar pasigaminti kaukių, jei tik yra norinčiųjų. Ji pati yra baigusi Stepo Žuko dailės technikumą ir daug metų dirbo dailininke viename kombinate. Taip pat moteris organizuoja įvairias veiklas vasaros stovyklose, prisideda prie kitos Panevėžio neįgaliųjų bendruomenės, „Vilties sodas“ veiklos – ši turi nemažą plotą žemės, tad padės jiems sodinti pomidorus ir kitas daržoves.
Pridūrė, kad jos pačios mama sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, tad neįgalumas jos nuo seno negąsdino. Kai rūpinosi mama, kaip tik kūrėsi įvairios neįgaliųjų draugijos, taigi jau tada prisijungė prie jų veiklos ir dabar nesiruošia iš jos trauktis. Pridūrė, kad tarp neįgaliųjų bei jų artimųjų yra daug linksmų šaunių žmonių.
„Daug smagiau, kai dieną kažkur išeinu, padarau kažką naudingo, su vaikais papiešiu, pabendrauju. O namie kas – tik televizorius ir šaldytuvas, nieko iš to gero. Jei išėjusi į pensiją būčiau dešimt metų prasėdėjusi namie, gal jau būčiau suvargusi ir sukiužusi, o čia atsikėlus reikia kažkur eiti, tad ir pasidažau, ir tvarkingai apsirengiu, ir energijos dar turiu. Seniau mėgdavau ir maistą anūkus gaminti, bet dabar su manimi likusi tik Serenutė, o ji maistui labai išranki, tad tenka derintis prie jos“, – pasakojo močiutė.
Tikisi, kad neprapuls
Žinoma, pašnekovė supranta, kad daug energijos neturės amžinai, tad kartais apima nerimas dėl ateities. Ir su kitomis neįgalių vaikų mamomis vis padiskutuoja apie tai, kas nutiks jų vaikams, kai pačios negalės jų prižiūrėti.
„Serena pati savimi pasirūpinti negalės, na, o brolis su sese juk turės savo gyvenimus ir darbus... Bet bandau guostis tuo, kad yra įvairių socialinių paslaugų neįgaliesiems ir jų vis daugėja, tad gal, kai reikės, kažkas padės ir mano mergaitei. Pavyzdžiui, jau porą metų yra tokia naudinga „Atokvėpio“ paslauga, kai tėvai gali kuriam laikui palikti neįgalius vaikus su socialiniais darbuotojais – ir aš, kai vykau į apdovanojimus Prezidentūroje, Sereną čia palikau, o grįžusi pasiėmiau“, – pasakojo energinga močiutė.
Ji sako, kad kažkokio apdovanojimo nė nesijautė nusipelniusi – juk turėjo rūpintis savo anūkais, negalėjo jų palikti likimo valiai – bet, žinoma, sulaukti įvertinimo buvo labai smagu.
