– Ar turite susikūrusi savaitgalio tradicijų?
– Dalyvauju šventose mišiose, sukuosi buityje, stengiuosi susitikti su draugais, rasti laiko peržvelgti kultūrinę spaudą, tačiau tai pavyksta ne visada, kartais ši šūsnis tik auga.
Dirbu iš namų. Mano biuras ten, kur yra kompiuteris, taigi ypač darbuodamasi su tęstiniais projektais nesijaučiu galinti atsikvėpti ilgesniam laikui, nes norisi kuo greičiau įvykdyti prisiimtą užduotį.
Šiuo metu Lietuvos leidėjų asociacijai aprašau leidyklų, kurios yra šios asociacijos narės, istorijas.
Mano laisvalaikis ir pareigos yra itin susipynusios. Tarkime, savaitės pradžioje draugė rašytoja Jurga Vilė atnešė dovanų naują savo knygą „Nukritę iš Mėnulio: sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“, pakvietė perskaityti O.Milašiaus eilėraštį „Vėjas“ ir moderuoti šios knygos pristatymą. Knygą būčiau skaičiusi bet kuriuo atveju, taigi įkritau į ją ne tik iš malonumo ir smalsumo, bet ir turėdama užduotį.
Todėl nubrėžti aiškią ribą tarp darbo ir laisvalaikio man būtų sunku. Galbūt jo net išvis neturiu, nes kaskart užbaigusi vieną darbą žvelgiu į sąrašą ir imuosi kitos veiklos.
Tarkime, gavėnios metu vedu aptarimus išklausytos paskaitos tema grupelėse net poroje rekolekcijų. Stengiuosi būti naudinga, maksimaliai pasinaudoti šiuo gyvenimo etapu, kai kuriuos dalykus darau lyg už du.
Anksčiau skrisdavau į Romą su kultūrine, pažintine programa, dabar mane ten nuskraidina poezija, o tuo pat metu apžiūriu ir dar nematytas vietas. Pasiskolinsiu frazę iš kadaise kalbintos Naujosios Zelandijos poetės, kuri įvardijo, kad poezija – jos skraidantis kilimas. Kad ir kiek rūmų ir muziejų būčiau aplankiusi per ankstesnes keliones, tik poezija leido man pažvelgti į amžinąjį miestą nuo Falkonjerių rūmų terasos.
– Ar per poilsio dienas pagalvojate apie darbą?
– Taip, dažniausiai. Reta diena, kad bent trumpam neprisėsčiau prie darbų.
– Penktadienio vakaras: įžanga į savaitgalį prie vakarienės stalo ar darbas iki išnaktų?
– Stengiuosi apskritai nedirbti iki išnaktų, nes tai reikštų nedarbingą kitą dieną. Kai bendraklasiai ilgai užsisėdėdavo prie knygų prieš kontrolinį, jau tuomet pastebėjau, kad kur kas geriau seksis, jeigu būsiu mažiau pasimokiusi, bet nuėjusi anksčiau gulti.
Mano biologinis laikrodis gana tikslus, jeigu tik niekas neišmuša iš vėžių, – savaime linkstu miegoti ir pabusti tuo pat metu. Režimas tiesiogiai veikia mano produktyvumą.
– Šeštadienio rytą ilgai vartotės lovoje ar, kaip įprastai, mankštinatės?
– Jeigu tik turiu retą galimybę – su jau minėta kultūrine spauda, knygomis ir kava bei saldumynais porą valandų praleidžiu pataluose.
– Ar iš anksto galvojate, ką veiksite dvi ne darbo dienas?
– Stengiuosi susiplanuoti bent savaitei ar porai į priekį.
– Ką mėgstate vilkėti ir avėti savaitgaliais?
– Neturiu jokių specialių drabužių. Nesuku dėl to galvos. Ne savaitės dienos lemia aprangą, o progos.
– Kam savaitgalį skiriate daugiausia laiko?
– Stengiuosi padalyti dienos laiką tarp dvasinės disciplinos, skaitymo bei rašymo ir neužleisti ryšių su draugėmis, kurioms taip pat ne visada lengva ištaikyti laisvų akimirkų – dauguma jų turi mažų vaikų. Džiaugiuosi, kad pažįstu nuostabių žmonių.
– Mėgstate ilsėtis viena, su šeima ar draugų būryje?
– Dažniausiai, jeigu yra savaitė atostogų, kelias dienas praleidžiu su draugėmis, likusias – viena.
Tuomet daug vaikštau gamtoje. Ko išties ilgiuosi, tai gamtos ir vonios. Anksčiau turėjau įprotį kone kas vakarą mirkti vonioje.
– Kaip geriausiai pailsite – sportuodama, tvarkydamasi, skaitydama, žiūrėdama televizorių?
– Neturiu televizoriaus. Nors jau keleri metai domiuosi politika, seku naujienas internete. Taip, jaučiu kaltę, kad nesportuoju.
Vis neprisiruošiu. O gal tiesiog neturiu laiko. Nuo vaikystės nemėgau sportuoti.
Gyvenu pačiame miesto centre ir retai naudojuosi viešuoju transportu. Daug vaikštau pėsčiomis. Nusivaikštau ir norisi tiesiog pabūti ramiai, nors nugara tam ir nepritaria. Kartais truputį pašoku, kad bent kiek atgyčiau nuo sėdėjimo prie kompiuterio.
– Jei nesate namisėda, kur dažniausiai išsiruošiate – į kiną, koncertą, teatrą, sporto varžybas, restoraną?
– Gyvenu nepaprastai jaukioje erdvėje, tad mane visada traukia kuo greičiau grįžti į namus.
Esu laiminga, jeigu vakare randu laiko su taure vyno prisėsti prie dienoraščio rašymo.
Į kultūros renginius išsiruošiu retai. Anksčiau gyvenau kultūra, mitau knygomis. Paskui gyvenimas pasidarė kur kas įdomesnis už meno kūrinius. Ir dingo noras viską žinoti, pamatyti, išgirsti.
Su amžiumi tampu vis reiklesnė kultūrai. Tačiau džiaugiuosi, kad per „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį nepražiopsojau Dimitrio Papaioannou „Transverse Orientation“, o „Kino pavasario“ metu – Apichatpongo Weerasethakulo filmo „Memoria“.
Pastebėjau, kad jeigu turiu atsidurti tam tikroje vietoje, pamatyti tam tikrą kūrinį – taip ir įvyks. Net nebūtina iš anksto planuoti – iš kažkur atsiras kvietimas, kas nors netikėtai atiduos savo bilietą ar draugai vienas po kito skambins ragindami nepraleisti ypatingo reginio.
Anksčiau man patiko būti pirmajai, kuri rekomenduoja, kur ir ką vertėtų pamatyti, o dabar atidžiai išsiklausinėju jau mačiusių arba besidominčių draugų, perskaitau kritikų rekomendacijas prieš išsiruošdama.
– Ar savaitgalio poilsiui renkatės keliones į užsienį?
– Pastaruoju metu keliauju tiktai vykdama į poezijos renginius, festivalius. Priešpaskutinė aplankyta šalis buvo Ukraina.
Per pandeminius suvaržymus supratau, kad jie manęs stipriai netrikdo, – priėmiau tą situaciją lengvai, nes ankstesniais gyvenimo etapais išties daug keliavau, daug pamačiau. Anksčiau jaustą kelionių ir vis naujų įspūdžių, skonių, vaizdų godulį esu įveikusi.
– Jei mėgstate sukinėtis virtuvėje, kokiu patiekalu dažniausiai palepinate save?
– Virtuvėje sukuosi iš reikalo, nes nuolat bėgu, o apetitu nesiskundžiu. Nesu išranki. Tiesa, jeigu galiu rinktis, vengiu kiaulienos.
Draugės žino, kad svečiuose man didelis malonumas pasimėgauti šviežiu su meile pagamintu naminiu maistu.
– Kokius buities darbus ignoruojate poilsio dieną?
– Visus buities darbus visuomet stengiuosi padaryti iki sekmadienio.
– Darbas sode ar sodyboje – atgaiva širdžiai ar prievolė šeimai?
– Neturiu nei sodo, nei sodybos. Abiejų tėvų tėvai – mano seneliai gyveno Kaune, esu asfalto vaikas. Stiprų poreikį leisti kuo daugiau laiko gamtoje pajutau tik vėlyvoje jaunystėje, vos prieš kelerius metus.
– Ar mėgstate su bendradarbiais pasidalyti įspūdžiais, kaip praleidote poilsio dienas?
– Dirbu su projektais pagal autorines sutartis, namai man atstoja ir poilsio, ir darbo vietą, taigi pasidaliju nebent su draugais.
– Kaip apibūdintumėte tobulą poilsį?
– Neturėti konkretaus plano, iš anksto perpildyto veiklų sąrašo. Kuo daugiau laisvės. Nustoti verstis per galvą ir nebegalvoti, kad vieno ar kito nespėji.
– Ką rinktumėtės – žygį pėsčiomis ar dviračiu?
– Pėsčiomis. Vaikščioti ilgai ir daug labai mėgstu, o dviračiu, nors ir išmokau važiuoti būdama jau pilnametė, tai vis dar darau atsargiai.
– Turite atskirą sąskaitą atostogoms ar stengiatės pailsėti neišlaidaudama?
– Neišlaidauju. Man poilsis – aplinkos pakeitimas. Dalyvauju poezijos renginiuose, lankau prie jūros gyvenančius giminaičius arba, pavyzdžiui, pasinaudoju Rašytojų sąjungos narių privilegija – dar žiemą konkrečiam laikui užsisakau kambarėlį Nidoje. Jau laukiu savosios savaitės pajūryje.
Dar vienas kelionių pobūdis – piligrimystė. Turėčiau gegužę dar kartą nuvykti į Medžiugorję Bosnijoje. Tai nėra lengva poilsinė kelionė, tačiau ji stebuklinga.
– Idealus laisvadienis – tai...
– Kai viską suspėji, neleki, leidi ramiai laikui tekėti, bendrauji su draugais. Nežinau, kas yra atsitikę, jaučiuosi taip, lyg laiko tėkmė būtų dvigubai pagreitėjusi. Gal tai yra darbo iš namų pasekmė? Nes nuolat derinu keletą veiklų, vis stengdamasi sutaupyti kuo daugiau laiko.
– Koks buvo įspūdingiausias jūsų savaitgalis?
– Tokių buvo daug. Kaskart, kai patiriu ką nors naujo, nustembu, pažįstu pasaulį, save, aplinką, patiriu darną, juokiuosi, ragauju. Esu laimingas ir dėkingas žmogus, nes patyriau išties daug nuostabių akimirkų, dienų, savaičių.
– Apie kokį savaitgalį svajojate?
– Šiuo metu norai labai paprasti ir kuklūs – lig soties išsimiegoti, pusdienį paskaityti lovoje ir ramiai, be skubos susitvarkyti buitį. O jeigu kalbėtume apie dideles svajones, tuomet – nubusti pasaulyje, kuriame karaliautų taika, ir tada dar ilgai mėgautis suvokus, kad tai nėra sapnas.
