Amerikoje, Meino valstijoje, šalia Atlanto vandenyno gyvenanti atlikėja muzikinės šlovės valandos Lietuvoje sulaukė būdama 16 metų, kai įdainavo Monikos partiją pirmajame lietuviškame miuzikle – Giedriaus Kuprevičiaus „Ugnies medžioklėje su varovais“. Jis su didžiuliu pasisekimu buvo rodomas Jaunimo teatre Vilniuje.
Greitai išpopuliarėjusi krištolinio balso savininkė koncertavo Lietuvoje, Maskvoje, tuomečiame Leningrade. Tačiau Gintarės dainos tuometėje Sovietų Sąjungoje buvo nutildytos, kai ištekėjusi už amerikiečio 1982 metais ji emigravo į JAV. Nuo tada G.Jautakaitė yra Amerikos pilietė.
Muzikinio kelio ji niekada neapleido, jos dainos Lietuvoje vėl pradėjo skambėti po nepriklausomybės atkūrimo, jai iki šiol sekasi užkariauti Amerikos ir Europos šalių scenas.
Tačiau tik muzikos jai nepakako. Gyvendama romantiškame kyšulyje šalia Atlanto vandenyno, kur stūkso tik penkiolika namų, o iki Bangoro miesto reikia važiuoti valandą, menininkė mėgaujasi gamtos ramybe. Visa aplinka ją tarsi skatina kūrybai.
Daug metų Gintarė domisi keramika. Ilgai ji kūrė įmantrius, meniškus keramikos dirbinius. Keraminę papuošalų skrynutę G.Jautakaitė yra padovanojusi prezidentei Daliai Grybauskaitei. Pastaruoju metu atlikėja nutarė įvaldyti taikomąją keramiką: „Tai daug sunkiau. Pavyzdžiui, pagaminti 5 vienodus puodelius – ne juokas.“
Dar vaikystėje Gintarė pamėgo piešti. Ji augo Kaune dailininkų name, tad meno įkvėpėjų buvo apstu.
„Aš nuolat ten sukiojausi, visiems rodžiau savo piešinius. Grafikė Danutė Jukniūtė sakė, kad mano kompozicijoje vyrauja harmonija, kad mano linija labai muzikali ir nematyta. Būdama 13 metų nesupratau, ką ji turi galvoje. Tiesiog piešiau ir ją labai stebinau.
Pagaliau mudvi pradėjome pieštuku piešti gipsines galvas. Padrąsinta netgi galvojau stoti į Lietuvos dailės akademiją. Tačiau to nepadariau dėl kito aiškaus, nuo mažens pasirinkto dainininkės kelio. Paskui ištekėjau, susilaukiau vaikų ir daugybę metų neprisiliečiau prie dažų ir teptukų, nebent kai draugams ar tėvams sumanydavau nupiešti kokį atviruką“, – pasakojo G.Jautakaitė.
– Kodėl sugrįžote prie piešimo?
– Maždaug prieš trejus metus skyriausi su savo trečiuoju vyru, informacinių technologijų specialistu Keithu McCurdy. Jis buvo nuostabus žmogus, mane labai mylėjo. Ilgą laiką buvau su juo laiminga, susilaukėme dukters Elizabeth (16 m.). (Su pirmuoju vyru Thomu G.Jautakaitė turi du suaugusius sūnus – Jasoną (35 m.) ir Martyną (34 m.).
Tačiau mūsų su Keithu santykius, galima sakyti, sugriovė politika ir nesutapę požiūriai. Mano vyras staiga tapo Donaldo Trumpo (75 m.) gerbėju. Tarp mūsų nebuvo mūšių, didelių barnių, bet išgyvenau didelę psichologinę traumą – staiga namuose atsirado ginklų, staiga jis tapo kitu žmogumi, ant savo ir mano mašinų ėmė klijuoti lipdukus su D.Trumpo atvaizdu. Pradėjo svaičioti įvairias nesąmones, pavyzdžiui, kad klimatas nesikeičia, kad amerikiečiai į Mėnulį neskrido.
Supratau, kad reikia bėgti, nes mums nėra apie ką kalbėti. Taigi kol ruošiausi skyryboms, nutariau kažkaip pagražinti savo gyvenimą. Internete susiradau įvairių profesionalų parengtų paskaitų apie tapybą. Žiūrėdavau filmukus.
Iš pradžių maniau, kad aš gabi, – pasimokysiu du mėnesius ir jau tapysiu. Bet praėjo tas laikas ir supratau, kad man dar reikia daug žinių. Tapyti mokiausi tik pasitelkusi internetą, jokių tiesioginių pamokų neturėjau.
Nors Meine yra garsių dailininkų oazė. Čia nėra nei muzikantų, nei rašytojų, bet susibūręs dailininkų elitas. Jie čia suvažiavę dėl kalnų, vandenyno. Čia netgi gyveno vienas garsiausių Amerikos dailininkų Andrew Wyethas (1917–2009).
Tik po metų išdrįsau įsigyti dvi drobes, keletą teptukų ir dažų. Vis abejojau savo gebėjimais. Visą gyvenimą maniau, kad su spalvomis nedraugauju, nieko apie jas nenusimanau. Man dažnai būna sunku išsirinkti netgi koncertinę suknelę. Taip dvejojau gal dvi savaites neprisiliesdama prie drobės.
Tada nutapiau pirmą paveikslą. Jame buvo pavaizduota jūra. Man viskas pavyko, tik procesas kainavo daug nervų.
Iki šiol tapant rankos dreba. Aš tapau greitai, bet išgyvenu siaubingą įtampą, lyg vairuočiau kosminį laivą. Koncerte niekada nesijaudinu, galiu valandų valandas filmuotis. Man tai džiaugsmas ir pramoga. Išeinu į sceną kaip liūtas į džiungles.
Bet užbaigusi pirmąjį tapybos darbą buvau pritrenkta, susidomėjusi, nustebusi ir nutariau eiti toliau. Tapydama kartais užmirštu pavalgyti, nepastebiu, kaip vakaras ateina. Nuo stovėjimo nugarą tiek įskausta, kad kitą dieną iš lovos negaliu atsikelti. Paveikslas išryškėja per dieną, kitą dieną jį taisau. Po kelių dienų pamatau daugybę klaidų ir vėl puolu ką nors keisti. Kai viskas pradžiūsta, paryškinu motyvus, spalvas.
Mano paveikslai dideli. Man patinka mostas, kai ką darau labai emocionaliai. Labai daug tapau peiliukais, o ne teptukais. Tokia technika padeda paveiksle išgauti menamą judėjimą. Kartais tapau du tris paveikslus iš karto.
– Jūsų pirmoje parodoje eksponuojamuose paveiksluose vaizduojamos magiškos, paslaptingos, tarsi vandenyje plaukiojančios gėlės. Kaip renkatės tematiką?
– Mano muzikoje daug vandens ir oro, o paėmusi teptukus galiu tapyti tik vandenį arba nieko. Kai sugalvojau kurti senovės olandų stiliumi, pamaniau, kad vėl, kaip ir visi, tapysiu įprastas gėlės ir tai bus nuobodu. Todėl nutariau šiek tiek pakeisti techniką ir viską atlikti fotorealizmo stiliumi, kuriuo kuriami ypač aukšto detalumo ir atitikimo realybei paveikslai.
Mane jaudina žmonių elgesys su pasauliu, gamta. Nusprendžiau, kad tai bus perspėjamoji dailė. Paroda vadinasi „Skęstantis pasaulis“. Paveiksluose vaizduojamos gėlės skęsta, grimzta, pūva, jų spalvos nublankusios. Žmogus norės tokį paveikslą pasikabinti, jis spalvingas, bet kai į jį įsižiūrėsi, pamatysi, kad visas grožis yra vandens gelmėje.
– Kaip sulaukėte kvietimo surengti parodą?
– Prieš kurį laiką pasiūliau draugei, turinčiai meno dirbinių saloną, pakabinti keletą paveikslų parduoti. Ten užsuko rimtų galerijų savininkai ir pamatė mano darbus. Jie susisiekė su manimi ir pasiūlė rengti parodas. Iki rudens esu įsipareigojusi surengti dar keturias parodas. Kovo 26 dieną Čikagoje, Lietuvių dailės muziejuje, Amerikos lietuviams surengiau koncertą ir pristačiau parodą.
Prieš ją buvau baisingame siautulyje. Mat iš viso turėjau nutapiusi penkiolika darbų ir jie visi iki balandžio 3 dienos buvo eksponuojami Bangoro mieste, galerijoje „Rock & Art“. Tad iki išvykos į Čikagą turėjau spėti sukurti naujų paveikslų.
Paradoksas, kad turėdama savo repertuare 15–20 dainų galiu kelerius metus su jomis keliauti po pasaulį. O dailėje reikalingas nuolatinis atsinaujinimas.
– Ar jūsų darbai parduodami?
– Taip, parduodami. Keli bičiuliai man atsiuntė fotografijas, kuriose įsiamžino šalia mano paveikslų.
Man tai malonu ir šiek tiek keista. Vietiniai, kurie mane pažįsta ir svečiuojasi mano namuose, niekada nematė manęs tapančios, nes dėl pandemijos dvejus metus pas mane niekas nesilankė.
Jau esu pardavusi porą paveikslų iš namų. Nežinau, ar parodoje kabantys darbai bus nupirkti. Profesionalai mano, kaip naujokės, paveikslus įkainojo gana brangiai, net nustebau. Vienas darbas įvertintas 7 tūkstančiais JAV dolerių (6314 eurų). Jei pavyks suderinti dailę ir muziką, gal net bus lengviau plačiau paskleisti apie save žinią.
– Ar turite mėgstamiausią paveikslą? Ar savo kūriniais puošiate namus?
– Jokiu būdu nepuošiu ir neturiu mėgstamiausio darbo. Man visai neskaudu, kad jie bus parduoti, nes prie jų nesu emociškai prisirišusi. O daugeliui savo dainų jaučiu prieraišumą, kartais scenoje turiu valdytis, kad neištrykštų ašaros.
Kai sukuriu dainas ir išleidžiu plokštelę, po to niekada namuose jokia proga jų nesiklausau. Tik koncertuose emocinis prisirišimas atsiskleidžia.
Pasikabinti savo darbo ant sienos negalėčiau dar ir todėl, kad grožėtis neliktų laiko, vien tik ieškočiau trūkumų ir kabinėčiausi prie detalių.
Bet kai parodoje visi paveikslai susidėliojo ant baltos sienos, tai buvo tikrai jaudinantis momentas. Juk scenoje esu daug metų, o mano darbai ant sienos – pirmą kartą.
– Gal ir į Lietuvą ketinate atvežti parodą?
– Norėčiau. Galiu pasakyti, kad prezidentas Gitanas Nausėda turi mano tapybos darbą jūros tematika. Aš dainavau per jo inauguraciją. Paskui vėl buvome susitikę, tada išdrįsau padovanoti savo paveikslą.
– Kokia kūrybine veikla dar užsiimate?
– Kol nepradėjau didžiosios tapybos, gaminau mėlynos spalvos miniatiūras, kuriose vaizdavau įvairių miestų horizontus. Iš jų gaminau auskarus, pakabučius. Šiuos papuošalus savo malonumui kūriau labai ilgai.
Dar iš lino nėriau auskarus, kaklo papuošalus. Jie buvo vario spalvos ir atrodė lyg iš vikingų laikų. Kai jais pasipuošusi eidavau į parodas, renginius, visada juos norėdavo nuo manęs nuimti ir nupirkti. Bet nė vieno iš tų darbų nesu pardavusi.
Kol mano vaikai buvo maži, užsiimdavau mezgimu. Keletą vaikiškų megztinių ir savo įdainuotų lopšinių plokštelę esu nusiuntusi dovanų Didžiosios Britanijos princo Williamo ir jo žmonos Catherine vaikams. Gavau iš jų raštišką padėką.
