Savitu stiliumi parašyta Rapolo istorija plačiai paplito feisbuke. Vyrukas rašė:
„Labas! Aš Rapolas ir šiandien priėmiau sprendimą pradėti dalintis savo istorija. Šeima ir artimiausi draugai žino, tačiau niekada nesidalinau ja viešai. Viskas prasidėjo saulėtą spalio 16 d., 2021, kai patyriau labai sunkią kairės kojos traumą. Ką reiškia sunki trauma? Per pastaruosius 6 mėnesius gulėjau 3-iose skirtingose ligoninėse, patyriau 11 operacijų, pažinau begalę seselių bei daktarų, skirtingų vaistų. (Kai kurie patiko:))
Galiausiai po N skirtingų bandymų bei gydymo būdų, teko priimti labai sunkų sprendimą. Pirmadienį, balandžio 25 d., man bus amputuota kairė koja žemiau kelio. Nepaisant visko, šį žingsnį priimu kaip motyvaciją toliau gyventi pilnavertį aktyvų gyvenimą, užsiimti mėgstama veikla ir stengtis parodyti sau ir kitiems, kad viena koja nėra nuosprendis.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Protezai yra labai brangūs, o norint gyventi pilnavertį aktyvų gyvenimą dažnai jų reikia bent keletos. Mano geras draugas atidarė „Rapolo prostetinių kojų fondą“ ir kiekvieno iš Jūsų pagalba būtų labai prasminga.
Kas mane pažįsta, žino, rašydamas šitą postą stipriai lipu per save. Jeigu pagalbą man duoti yra labai lengva, tai pagalbos prašymas nėra mano stiprioji pusė, ypač kai tai yra finansinė parama. Tačiau tam, kad galėčiau ir toliau siekti savo svajonių, man reikalinga jūsų pagalba. Tikiu, kad tai yra visko pradžia ir būsiu begalo dėkingas. Jeigu norite, galite prisidėti tiesiogiai prie „Rapolo prostetinių kojų fondo“, kurį galite rasti mano profilyje arba čia . (...)
Ačiū!
P.S
Koja, ačiū kad buvai ir nuoširdus ate.“
Su Rapolu kalbėjomės antrą dieną po operacijos. Jis jautėsi nekaip, turėjo temperatūros, naktį beveik nemiegojo dėl didžiulių amputuotos galūnės skausmų. Bet visgi neprarado optimizmo ir buvo įsitikinęs, kad apsisprendė teisingai – reikia kiek pakentėti ir pagerės.
Lemtingas smūgis
Kaitavimu (jėgos aitvarų sportu) Rapolas susidomėjo 2017 m., kai gyveno ir dirbo Gibraltare. Kartą pabandęs suprato, kad jam šis sportas labai limpa, ir kasdien po darbo lėkdavo kaituoti.
Tą patį darė, ir grįžęs į Lietuvą – įsigijo namelį ant ratų Svencelėje, dienos metu dirbdavo vadovaujantį darbą nuotoliniu būdu, o po to traukdavo gaudyti vėjo ir bangų. Praėjusio pavasario gale įgijo kaitavimo instruktoriaus licenziją ir jau galėjo mokyti kitus, na, o pats mokėsi vis naujų triukų.
Lemtingąją praėjusių metų spalio 16 d. norėjo atlikti sudėtingą triuką, vadinamą „kiteloop“. „Jo metu pašoki į viršų, apsuki aitvarą 180 laipsnių kampu, kad vėjas greit jį temptų, ir lauki truktelėjimo. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokite, kad prie sunkvežimio pritvirtinta virvė, kuria tu prisirišęs, sunkvežimas pradeda greit važiuoti ir, kai virvė įsitempia, tave smarkiai trukteli į priekį – tai nepakartojamas jausmas“, – aiškino ekstremalas.
Tačiau tąsyk triukas nepavyko ir jis iš 8 m aukščio su didžiule jėga trenkėsi į vandenį. „Smūgį galima palyginti su tuo, tarsi būčiau nušokęs ant kojų iš ketvirto aukšto“, – sakė jis.
Iš hidrokostiumo kyšojo lūžusios kojos kaulas. Kiti sportininkai ištraukė jį į krantą ir iškvietė pagalbą.
„Turbūt baisiausias momentas buvo tas, kai mane jau nuvežė į ligoninę, paguldė ant stalo ir prakirpo hidrokostiumą. Pasipylė kraujas, seselės kraipė galvas, pamačiusios vaizdą. Gydytojų anesteziologų nebuvo, o koją reikėjo greičiau atstatyti, taigi davė man įsikąsti skudurą – ir ją atstatė, tą padarė be jokio nuskausminimo. Greitai po to laukė ir operacija“, – prisiminė Rapolas.
Jau tada jis išgirdo, kad smarkiai sužalotą koją gali tekti pašalinti. Po to vis dar buvo mėginama ją gelbėti, sekė viena operacija po kitos, bet labai kliudė įsimetusi infekcija.
„Dar labai negera buvo, kai man darė operaciją, kurios metu raumuo iš nugaros buvo persodintas į koją, kad ji nepūtų. Kad mažiau skaudėtų, buvo pastatyta morfijaus pompa. Dėl to jaučiausi paplaukęs, net kažkokie debesys ir vienaragiai rodės, ir buvo pikta ant savęs, kad klejoju kaip koks narkomanas. O kai jau viskas pradėdavo atrodyti normaliau, skausmas sustiprėdavo, tada vėl morfijus sulašėdavo ir vėl nerdavau į tą debesį“, – prisiminė pašnekovas.
Tarp operacijų buvo tekę ir kelis sykius grįžti namo, tačiau pats savimi pasirūpinti negalėjo. Labai padėdavo draugė, bet dėl to jautėsi nesmagiai.
Įkvėpimo rado internete
Visą gydymosi pusmetį Rapolas bandė prisijaukinti mintį, kad kojos gali netekti. „Susiradau instagrame tą jau patyrusių žmonių, pavyzdžiui, tokį parolimpietį iš JAV, kuris irgi netekęs kojos, bet intensyviai sportuoja ir gyvena visavertį gyvenimą – pradėjau juos sekti, su jais susirašinėti ir tie žmonės mane labai įkvėpė“, – sakė vyras.
Dabar ir jis pats nusiteikęs kitiems įkvėpti optimizmo, parodydamas, kad ir po traumų gyvenimas tęsiasi.
Keli iš tų žmonių, su kuriais pradėjo susirašinėti, teigė, kad ryžtis atsisakyti galūnės, kurios niekaip nepavyksta pagydyti, buvo geras sprendimas.
Tad galiausiai jam ryžosi ir Rapolas. Jam buvo sakyta, kad dar galima mėginti sužalotą koją gydyti, bet tam reikės dar dviejų metų, dar daugiau operacijų, o po to vis tiek gali tekti ją amputuoti. O jei ji ir liktų, vis tiek būtų silpna, nejudri per čiurną ir neatlaikytų jokio intensyvesnio krūvio. Vieni gydytojai dar sakė, kad verta mėginti gydytis, kiti patarė nieko nelaukiant koją amputuoti, tad sprendimą teko priimti pačiam.
„Apsispręsti buvo labai sunku, bet pagaliau apsisprendus labai palengvėjo. Nusprendžiau atgal nesidairyti ir negalvoti, kaip galėjo būti kitaip. Ir mano tėvai – stiprūs žmonės, sužinoję apie mano apsisprendimą, manęs neperkalbinėjo, esu jiems labai dėkingas už palaikymą“, – sakė Rapolas.
O ar per visą šį laikotarpį jis nesigraužė dėl to, kad apskritai pradėjo kaituoti? „Tikrai ne, juk, kai užsiimi ekstremaliu sportu, žinai, kad rizikuoji, kad gali visko nutikti. Ir iki tol buvau patyręs traumų, tokia jau ta kaina“, – sakė jis.
Bet kodėl norisi rizikuoti, kai žinai, kad gali blogai baigtis? „Ekstreamalaus sporto metu išsiskiria adrenalinas ir endorfinas, kitaip tariant, tada jautiesi laimingas. Tą triuką, kuris tąsyk nepavyko, iki tol buvau kelis sykius atlikęs sėkmingai – po to jaučiausi labai pakylėtas, dar ir kitą dieną atsibudęs jaučiausi kaip ant sparnų, norėjosi eiti ir kalnus versti“, – aiškino sportininkas.
Po reabilitacijos planuoja sportuoti toliau
Dabar ligoninėje gulintis Rapolas tikisi, kad su jėgos aitvaru dar paskraidys. Po kelių dienų ar po savaitės, priklausomai nuo to, kokia bus savijauta, keliaus namo, tada kuo greičiau vyks į reabilitaciją. Pirmiausia mokysis prižiūrėti bigę, be to, reikės atstatyti viso kūno raumenis – juk jie po pusmečio gulėjimo lovoje labai nusilpę. Po to seks antrinė reabilitacija, protezų pritaikymas ir mokymasis jais naudotis. Po kelių mėnsesių Rapolas tikisi vaikščioti, po pusmečio – jau ir pabėgėti, na, o po kokių metų – ir kaituoti.
„Protezistas man jau sakė, kad bus nemenkas iššūkis protezą pritaikyti ir kaitavimui, bet tai yra įmanoma“, – sakė Rapolas.
Kiek iš viso pareikalaus protezai (jų reikės bent kelių rūšių), dar neaišku, bet jau nemažai pinigų pavyko surinkti.
„Matau, kad žmonės į mano prašymą atsiliepė ir jau daug paaukojo, be to, sulaukiu daug palaikančių žinučių ir skambučių ir nuo draugų, ir nuo nepažįstamų žmonių. Būtent tas palaikymas ir tos žinutės, kurių tiesiog šimtai, man padeda ir dabar, kai dar labai skauda. Visiems labai labai ačiū“, – sakė Rapolas.
