Savanorystės krikštą panevėžietė atlaikė vandens negurkštelėjusi

Raudonajam Kryžiui talkinanti panevėžietė Solveiga Dagė šios organizacijos savanore tapo pirmąją karo dieną, kai tik sužinojo, kad Rusija užpuolė Ukrainą.

„Ką aš dar galiu padaryti, kad karas liautųsi? Kuo galiu prisidėti prie bombarduojamų miestų gyventojų gelbėjimo? Jei turiu laisvą valandą, gal per ją galėsiu nuveikti ką nors naudingo?“ – paaiškino moteris, kokios mintys jai sukosi galvoje pildant savanorystės anketą.

Prisijungusi prie feisbuke sukurtos greitojo reagavimo grupės ji netrukus sulaukė žinios, kad reikia talkos priimant pagalbą iš panevėžiečių: prie „Cido“ arenos žmonės nešė visokius daiktus, kurie turėjo būti gabenami į karo siaubiamą šalį.

„Pirmasis savanorystės krikštas – 5 valandos intensyvaus darbo nei vandens atsigeriant, nei nueinant į tualetą“, – šypsosi ji.

Parama plaukė labai sparčiai ir dideliais kiekiais. Žmonės, jau padėję lauknešėlius, žvelgė į augančius maišų kalnus ir džiaugėsi, kad panevėžiečiai tokie dosnūs.

„Labai jaudino, kai daugiavaikės šeimos nešė, ką gali, o ant Ukrainai skirtų siuntinukų vaikiška ranka buvo užrašyta, kas paketuose. Į atskirą dovanų kalną vaikai krovė savo žaislus. Aiškiai matėsi, kad mūsų miesto žmonėms gera tai daryti“, – pasakojo pirmos dienos įspūdžius.

Anot S.Dagės, sekmadienį, kai buvo renkama labdara, žmonių su įvairaus dydžio paketais buvo tiek daug, kad per minią net nebesimatė gatve važiuojančių mašinų.

Ji pasakoja, ką Raudonojo Kryžiaus savanoriai veikė: neužteko iš žmonių tik priimti atneštą paketą, reikėjo išsiaiškinti, kas jame yra, atskirti vaikiškus, moteriškus ir vyriškus drabužius, atskirai sudėti avalynę bei ant kiekvieno maišo užlipinti lipduką su informacija apie jo turinį. Kas jau namuose buvo išrūšiavę ir užrašę lietuviškai, teko prirašyti ir angliškus prierašus, kad gavusieji siuntas žinotų, kas viduje.

„Pavyzdžiui, rašai taip: 3 vyriškos XL dydžio striukės ir iš karto viską verti į anglų kalbą“, – sako ji.

Vyresnio amžiaus žmonės nešė vaistų ryšulėlius, nes žinojo, kad ten, kur vyksta karas, visada trūksta medikamentų. Senutės dalijosi savo turimais širdies lašais, valerijonais, vitaminais, vaistais nuo uždegimo ir nuo skausmo.

„Vaistų negalėjom priimti, nes tokios siuntos gali keliauti tik per medikus, patikrinus jų galiojimą bei su vartojimo anotacijomis“, – paaiškino pašnekovė.

Išrūšiuotas ir sužymėtas siuntas savanoriai iš karto krovė į du vilkikus. Kai pritrūko fizinių jėgų, prašė pagalbos žmonių iš gatvės.

„Davėm jiems Raudonojo Kryžiaus liemenes, ir jie tą pačią akimirką tapo savanoriais“, – kalbėjo panevėžietė.

Įprastai, tapus Raudonojo Kryžiaus oficialiu talkininku, reikia išeiti net 4 rūšių mokymus.

„To padaryti buvo neįmanoma, nes Rusijai ėmus sprogdinti Ukrainos miestus, į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorius užsirašė net 12 tūkstančių naujų narių. Šiandien vyks pirmieji psichologinio pasirengimo mokymai, paskaitą per 4 kartus klausys po 300 narių“, – užvakar mums sakė S.Dagė.

Panevėžio Raudonojo Kryžiaus savanorių gretos šiomis dienomis pasipildė 160 naujokų, dabar šios organizacijos savanorių mūsų mieste yra apie 320.

Sekmadienį į Ukrainą išvažiavo du pilnutėliai vilkikai, o žmonės vis dar nešė ir nešė paketus.

Užvakar savanoriai juos išrūšiavo ir dalins jau Panevėžyje bei apylinkėse apsistojusiems karo pabėgėliams ukrainiečiams. Jų į mūsų kraštą atkanka vis daugiau. Kol kas Raudonojo Kryžiaus pagalbos prašė nedaugelis, tik tie, kas neturi į ką daugiau kreiptis.

Nemažai ukrainiečių panevėžiečiai nuo pasienio parsivežė patys, kiti, atvykę savarankiškai, čia turi draugų, pažįstamų, giminių, pas juos gauna pastogę bei būtiną pagalbą.

Padedant Raudonajam Kryžiui kelios ukrainiečių su mažais vaikais šeimos apgyvendintos pas Kupiškio ir Rokiškio rajono gyventojus, yra panevėžiečių, pabėgėliams užleidusių pusę namo, tuščius butus ar skyrę kambarį savajame bute.

„Neviešinam nei atvykusiųjų skaičiaus, nei pavardžių, nei adresų, kur apsistojo. Tie žmonės dar be galo traumuoti, moterys ir vaikai be perstojo verkia, jiems bus teikiama psichologinė pagalba. Dabar sukam galvas, kaip užimti ukrainiečių vaikus, kad kuo greičiau išvestume iš stresinės būsenos, juk jie atvyko iš subombarduotų miestų, vieni netekę namų, kiti netekę artimųjų, išbėgę kaip stovi“, – kalbėjo savanorė.

Pasak jos, šią savaitę miesto valdžia turėtų nuspręsti, kaip ukrainiečių vaikus skubos tvarka priimti į mūsų mokyklas ir darželius.

Realiai S.Dagės savanorystė prasidėjo gerokai anksčiau, dar pernai gruodį, kai pasišovė padėti vėžiu sergančiai draugei.

Anot pašnekovės, draugė – koronaviruso auka, dėl pandeminių apribojimų visus metus negalėjo gyvai patekti pas gydytojus, o kai pagaliau pateko, nustatė 4 stadijos skrandžio vėžį. Ji jau atlaikė 12 chemoterapijos kursų, nes kitokio gydymo nebėra, išplitęs auglys nebeoperuojamas.

„Ji klausė, gal žinau, kur onkologiniai ligoniai galėtų susitikti, pasikalbėti. Ėmiau domėtis ir sužinojau, kad buvo tokius žmones vienijanti asociacija, bet prieš metus mirus jos vadovui veikla sustojo, nebeturi ir patalpų“, – pasakojo pašnekovė.

Po gausybės skambučių į įvairias sostinės organizacijas, vienijančias onkologinius ligonius, pavyko gauti vienos panevėžietės koordinates, kuri ir šiandien išrašinėja Polo korteles, buvo tam įgaliota, kai dar mūsų mieste veikė onkologinių ligonių asociacija „Myliu gyvenimą“.

Polo kortelė išduodama gavus onkologinę ligą patvirtinančius dokumentus, jos turėtojams įvairios įmonės taiko nuolaidas, bent taip palengvina ligonių buitį.

„Korteles ji išrašinėjo ten, kur stovi – Autobusų stoty ar gatvėje pliaupiant lietui. Pasiryžau atgaivinti asociaciją, surasti jai patalpas“, – pasakoja veiklioji panevėžietė.

Asociaciją, turinčią per 50 narių, priglaudė Marijonų gatvėje esantis vyskupijos centras, o netrukus žmonės nubalsavo, kad S.Dagė taptų organizacijos vadove. Savanoriškais pagrindais, be jokio atlygio.

Ji nesispyriojo.

„Mano šeimoje buvo skaudžių netekčių dėl onkologijos, palaidojau net tris artimuosius“, – paatviravo, iš kur tas noras padėti.

S.Dagė pasidžiaugė, kad ką tik parašė pirmąjį gyvenime projektą dėl finansavimo asociacijai.

„Viską dariau dėl draugės, o ji dar nė karto nebuvo atėjusi į narių susitikimus, nes tam paprasčiausiai nebeturi jėgų“, – apgailestavo pašnekovė.

S.Dagę panevėžiečiai pažįsta kaip nuolatinę festivalių „Literatūrinė žiema“ dalyvę. Ji rašo eiles, yra išleidusi eilėraščių knygą. Moteris viename grožio salone dirba kirpėja ir tuo pačiu yra Panevėžio kolegijos socialinio darbo specialybės trečiakursė.

Baigiamajam bakalauro darbui ji pasirinko temą apie socialinius pokyčius susirgus onkologine liga. Dabar tai temai renka medžiagą, bendrauja asmeniškai su kiekvienu asociacijos nariu.

Emociškai tai ypač sunki veikla, kartu su sergančiuoju išgyveni jo bėdą, išklausai ne tik ligos, bet ir gyvenimo istoriją.

„Dažnai būna, kad verkiam apsikabinusios“, – kalba moteris.

Tai irgi aukščiausios prabos savanorystė, aukojant savo laiką išklausyti kenčiantįjį, nes sunkiai sergantieji dažnai neturi galimybės išsikalbėti, net artimieji stengiasi išvengti pokalbių su žmogumi, kuris jau viena koja Anapus.

S.Dagė dar pasidžiaugė, kad iš Panevėžio išsiųsti du vilkikai su labdara sėkmingai pasiekė Volynės sritį, ukrainiečiai daiktus jau iškrauna.