Susikalbėti padėdavo trylikametė
Pasvalietė studentė Klaudija Armonavičiūtė kartą per savaitę iš Vilniaus skuba į Pabradės užsieniečių registracijos centrą. Ten mergina nelegaliai Lietuvos sieną kirtusiems užsieniečiams veda kūrybinius užsiėmimus.
22 metų mergina Vilniaus dailės akademijoje studijuoja tekstilės meną ir dizainą, yra trečiame kurse, tad šios srities žinių turi jau pakankamai, gali jomis dalytis.
„Esu viena iš edukatorių, dirbu su moterimis. Dauguma ten gyvenančių nelegalių nemoka anglų kalbos, todėl su jomis dažniausiai bendrauju kūno kalba. Jau įpratau rankomis rodyti pačios susigalvotus ženklus.
Iš pradžių jai su moterimis susikalbėti padėdavo angliškai kalbanti trylikametė. Paauglė iš Irako bene vienintelė visoje stovykloje neblogai kalba angliškai, tad jai tenka kone visą dieną vertėjauti. Suprantu, kad irakietei per didelis krūvis visą dieną būti tarpininke, tai jos pagalbos jau nebeprašau“, – pasakojo su pabėgėlėmis dirbanti mergina.
Iš tėvynės bėgo dėl seksualinės orientacijos
Užsieniečių registracijos centre K.Armonavičiūtė jau priprato prie tokios tvarkos, kad kiekvieną kartą prieš užsiėmimus reikia eiti koridoriumi ir belsti į kambarių duris, kviesti moteris kartu meniškai padirbėti.
Kartais nelegalės moterys turi kitų užsiėmimų, tad ateina vos viena kita, o kartais susirenka visas būrys. Dauguma atvykėlių yra iš Afrikos šalių bei Irako.
Su moterimis ji stengiasi ne tik kurti įmantrius meno dirbinius, bet ir pasigaminti praktiškų kasdien naudojamų daiktų, tad siuva kepures, mezga kojines. Dauguma moterų jau moka puikiai megzti, nerti. Joms tereikia siūlų.
„Aptvertoje teritorijoje mažai laisvės, tad moteris dažnai apninka liūdesys. Užsienietės užsisklendžia, nebenori bendrauti, jas kausto nežinomybės baimė. Suprantu kultūrų skirtumą, todėl įkyriai jų nekamantinėju. Bet yra ir labai atvirų pašnekovių – jos atvirai pasakoja apie save, aiškina pabėgimo iš gimtinės priežastis“, – tvirtino pusę metų pabėgėlių centre dirbanti studentė.
Viena tokių – Kamerūne gyvenusi mergina. Ji teigė, kad bėgti į Europą buvo priversta dėl savo seksualinės orientacijos. Už meilę moteriai gimtinėje jos laukė kalėjimas ar net mirties nuosprendis.
Vyrai komplimentų nesako
„Mane labai stebina tų moterų besąlygiška meilė savo vyrams. Vos pradėjus kalbėti apie sutuoktinius, jų akyse sužiba ugnelės. Aiškiai matyti, kad stovykloje gyvenančios moterys labai klauso savo vyrų, bet neatrodo jų užguitos. Kokią užduotį besugalvočiau, ji kone visada būna apipinta meile sutuoktiniui. Dėl savos kultūros įsitikinimų, jos slepia savo plaukus. Aš dirbu savo darbą ir nesuku galvos dėl tų dalykų“, – tvirtino pašnekovė.
Moterys jai dažnai pasako kokį komplimentą, tačiau iš ten gyvenančių vyrų, nors jie mandagūs ir malonūs, to niekada nėra išgirdusi.
Išvaizdi ilgaplaukė mergina taip pat atviravo, jog niekada iš centro gyventojų nėra sulaukusi jokių priekabių ar užgaulių žodžių.
Pamiršo nuvesti į mokyklą
Savarankišką gyvenimą Tetirvinų kaime užaugusi mergina pradėjo būdama dar paauglė, vos keturiolikos metų. Meniškos sielos Klaudija, pritarus tėvams, sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą ir išvyko gyventi į Vilnių.
„Vaikystėje svajojau išmokti griežti smuiku, todėl mamos priprašiau, kad užrašytų į muzikos mokyklą. Bet tuo metu Pasvalyje nebuvo smuiko klasės, mane užrašė į pianino pamokas.
Paradoksas, bet kai prasidėjo pamokos muzikos mokykloje, mamos namuose nebuvo, ji buvo išvykusi į studijų sesiją, o tėtis pamiršo mane nuvesti. Kaip kompensaciją tėvai man pasiūlė ir prikalbino išbandyti jėgas tos pačios mokyklos dailės klasėje. Ten sutikau nuostabų dailės mokytoją Aldą Pleirį – jis sugebėjo padaryti man didžiulę įtaką“, – pradžią į meno pasaulį prisiminė studentė.
Savanorė subūrė benamius
Prieš trejus metus K.Armonavičiūtė pradėjo domėtis socialiniu menu, paprasčiau tariant – išklausyti žmonių gyvenimo istorijas ir pagal tai paskatinti juos išlieti savo jausmus kuriant.
Iššūkių nebijanti studentė nutarė dirbti su labiausiai atstumta visuomenės dalimi – benamiais žmonėmis.
„Benamių ieškojau nakvynės namuose. Vieni jų į susitikimus atėjo iš neturėjimo ką veikti, kiti – paburbėti, kokias čia nesąmones skleidžiu, treti tiesiog atėję sėdėjo užsidengę veidus. Bet savaitė po savaitės įgijau jų pasitikėjimą. Jie suprato, kad mano tikslas yra ne juos smerkti, o padėti praskaidrinti jų gyvenimą. Kadangi pati kiekvieną dieną medituoju, tai sunkiausia buvo juos įtikinti prisijungti prie manęs. Nors buvau visiškai jaunutė, bet man pavyko padėti jiems atsiverti“, – darbą su benamiais prisiminė savanorė.
Merginą stebino nakvynės namų lankytojų jaunystės pakilimai ir gyvenimo nuopuoliai. Pasvalietė prisiminė, jog vienas vyras jaunystėje dirbo jūreiviu ir keliavo po platų pasaulį, ten įsivėlė į neaiškias istorijas.
Kitas buvo kompozitorius, jaunystėje vadovavęs muzikos grupei. Jam patekus į kalėjimą, gelbėjo būtent muzika. Už grotų vyrui buvo sudarytos sąlygos įrašyti ir išleisti muzikos albumą.
Savanorė taip ir nepaklausė muzikanto, kokioje šalyje jis bausmę atliko, tiesiog tai nebuvo svarbu.
Įvertinimo sulaukė iš užsisklendusio rašytojo
K.Armonavičiūtė atskleidė, kad didžiausio įvertinimo ji sulaukė iš save rašytoju prisistatydavusio vyro.
„Kai pradėjau savanoriauti, nakvynės namuose visada sutikdavau prie popieriaus lapų palinkusį ir kažką rašantį vyrą. Bandžiau jį prakalbinti, bet tik sulaukiau prašymo jo netrukdyti. Jis dargi pasakė, kad netrukdys man dirbti, jei duosiu jam ramybę. Ir tik baigiantis projektui jis mane užkalbino ir papasakojo savo graudžią istoriją. Vyras jau buvo parašęs knygą, bet sakė, kad per jo namuose kilusį gaisrą rankraščiai supleškėjo. Todėl netekęs ne tik stogo virš galvos, bet ir skrupulingai rašytos knygos rankraščių, jis stengiasi, kol visko nepamiršo, iš naujo ją parašyti. Benamio rašytojo atsivėrimas man buvo didžiausias savanorystės įvertinimas“, – teigė mergina.
Praktiką atliko Tenerifės lietuvių mokykloje
Vietoje nenustygstanti K.Armonavičiūtė atlikti praktikos važiavo į Ispanijai priklausančią Tenerifės salą. Nors menininkė nestudijuoja pedagogikos, tačiau į užsienį ji vyko dirbti mokykloje su vaikais.
Praktiką ji atliko tarptautinėje Baltijos mokykloje. Šioje mokymo įstaigoje mokosi lietuvių vaikai, kurie su tėvais visą laiką saloje gyvena arba atvyksta keliems mėnesiams.
„Man labai patinka dirbti su vaikais. Mylėti vaikus neišmokstama, tai yra duota iš aukščiau. Pokalbio metu praktikos organizatoriai suprato, kad aš jų nenuvilsiu, todėl man leido net pusmetį padirbėti šiluma alsuojančioje Tenerifėje. Praktikos metu veiklos turėjau užtektinai. Lietuviukus mokiau menų, pasaulio pažinimo, lytiškumo. Net buvau vienos klasės auklėtoja. Labai vertinu laiką su vaikais“, – džiaugėsi studentė.
Lietuvė tolimoje saloje nesijautė esanti toli nuo gimtinės, nes lietuvių bendruomenė Tenerifėje yra gana didelė. Kalbančių lietuviškai pasvalietė sutikdavo kasdien – gat-vėje, paplūdimyje ar net kalnuose.
Tapo ant kūno ir fotografuoja
K.Armonavičiūtei patinka suktis kaip voverei rate – vienu metu ne tik studijuoti, dirbti, savanoriauti, bet ir rasti laiko savo pomėgiui – tapybai ant kūno.
Dažnai menininkė išsitraukia ir fotoaparatą.
„Man patinka tapyti ant nuogo kūno. Kadangi tiksliai žinau, kaip mano darbas turi būti įamžintas, tai tenka pačiai užsiimti fotografija. Dažniausiai mano modeliais tampa visai nepažįstamos merginos“, – apie savo pomėgį pasakojo menininkė.
Įvairiose veiklos srityse save išbandžiusios K.Armonavičiūtės paklausus, kokios jos ateities svajonės, mergina net nesusimąstydama atsako: „Žinau, kad tęsiu tas veiklas, kurios bent kiek padaro pasaulį gražesnį, o žmones laimingesnius. Labai bijau tapti tuo suaugusiu žmogumi, kuris nekenčia savo darbo ir su nekantrumu laukia savaitgalių. Nenoriu tapti viskuo nepatenkinta niurzga.“
