„Kuo daugiau kalbame apie save, tuo labiau esame pastebimi, taip mažėja socialinė atskirtis. O mokiniams viskas įdomu. Manau, kad mano istorijos padeda jiems kitaip pamatyti dalykus, – interviu dalijasi Laura. – Savarankiškai auginu dukrą ir mano tikslas, kad ji užaugtu geru, aplinką ir kitus gerbiančiu žmogumi.“
– Pažiūrėjus Tavo feisbuko profilį, matyti, kad gyveni aktyvų kūrybinį gyvenimą. Ką tau apskritai reiškia kūryba?
– Dar vaikystėje kurdavau įvairias daineles, pasakas, su vaikišku pianinu lengvai sugrodavau išgirstas melodijas. Ir dabar man tai nesunku padaryti: išgirdusi kūrinį, atrodo, automatiškai žinau, kaip jį reikėtų atlikti. Keturiolikos dėdės vestuvėse klausiausi grojančio profesionalaus gitaristo ir tai mane taip paveikė, kad pati savarankiškai pradėjau gilintis į gitaros subtilybes, ėmiau groti ir kurti dainas. Tuo metu parašiau dvi dainas ispanų kalba – šios kalbos taip pat mokiausi iš smalsumo. Kūryba man padeda išreikšti save. Joje įamžinu išgyventas akimirkas ir emocijas, palieku svajones, o kartais tiesiog paleidžiu sunkias mintis ir jausmus, kuriuos noriu pakeisti pozityviais.
– Visa tai, ką pasakoji, sieja garsinė išraiška. Koks garso vaidmuo yra Tavo kasdienybėje?
– Garsas matančiojo gyvenimą papildo, daro jį gražesnį, nes rega – pagrindinis jutimas, kuriuo vadovaujamasi. Yra žinoma, kad mažiausiai 70 proc. informacijos apie aplinką yra gaunama per regą. Neregiams lieka 30 proc. informacijos, kuri ateina per uoslę, lytėjimą, skonį bei garsą. Būtent garsas mums yra langas į pasaulį, nes jis suteikia daugiau žinių, nei kiti jutimai. Jis leidžia ne tik skenuoti aplinką, suprasti žmogaus, su kuriuo kalbame, emociją ar nuotaiką, bet ir padeda įvertinti, atpažinti, kaip turime elgtis (išgirdę skambantį telefoną – atsiliepsime, garsiai kunkuliuojantis vanduo puode praneša, jog jau laikas supilti virti makaronus).
Esu romantiška asmenybė, tad man didžiulę prasmę teikia paukščių čiulbėjimas ankstyvais rytais. Prabundu vasarą 3.30–4 valandą ryto, klausausi ir mėgaujuosi.
– Kaip garsas skleidžiasi Tavo sąmonėje?
– Labai priklauso nuo to, kas skleidžia tam tikrą garsą: jei man aiškus garso šaltinis, mintyse iškyla to objekto kontūrai, tekstūra, jei žinau tik iš apibūdinimo – susikuriu savitą jo įsivaizdavimą. Jei įsivaizduoju kokį pažįstamą žmogų, tai, žinoma, jį identifikuoju ne per jo išvaizdą, bet sąmonėje man suskamba jo balsas. Beje, patrauklus ir malonus žmogus man siejasi su gražaus balso savininku.
– Esi viena iš socialinio projekto „Pojūčių turizmas“ gidžių ir kvieti pažinti Kauno miestą bei save neregio akimis. Papasakoki, kaip tai vyksta.
– Mūsų bendruomenėje yra aktyvių žmonių. Dėl šiuolaikinių technologijų išmanymo ir jų pritaikymo kasdienybėje, jaunimas yra dažniau matomas. Mes stengiamės neatsiriboti nuo visuomenės užsidarydami, mums svarbu šviesti ir edukuoti aplinkinius.
Konkrečiai „Pojūčių turizmo“ atveju – matančiam žmogui uždedami simuliaciniai akiniai, pro kuriuos nieko nematyti, duodame neregio lazdelę, parodome, kaip ja naudotis. Na, ir žmogus su neregiu gidu keliauja „Pojūčių turizmo“ trasa. Taip išjungus regą, suteikiame galimybę atsiskleisti kitiems pojūčiams, pajusti, kaip prie pasikeitimų prisitaiko smegenys, paaštrėja garsas ir kiti jutimai. Žmogus turi galimybę iš arčiau pažinti bei suprasti neregio pasaulį, atrasti bendrystės jausmą. Kelionės metu, papasakojame apie mums kylančius iššūkius, tarkime, apie tai, kaip mums pavojingi bet kur numesti paspirtukai, kaip iš vėžių išmuša situacijos, kai jie tiesiog, tarsi iš niekur atsiradę, pro mus pralekia ir pan. Atkreipiame dėmesį į garsinių šviesoforų naudą, viešąjį transportą, kuriame balsu pranešami transporto stotelių pavadinimai.
– Kokį santykį tarp reginčiojo ir neregio kuria tokios patirtys?
– Taip griauname įvairius stereotipus. Ir kuo daugiau kalbame apie save, tuo labiau esame pastebimi, taip mažėja socialinė atskirtis. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet mažėja. Pastebime, kad ir nedideliuose miesteliuose jau pradedamos diegti neregiams ir silpnaregiams gyvenimą palengvinančios technologijos. Kai žmogus susiduria su neregiu nebepirmą kartą, keičiasi jo elgesys – jis nebijo prieiti, paklausti, ar nereikia pagalbos, nebijo užmegzti ryšį, jam tai natūralus dalykas. Todėl turime kuo daugiau supažindinti su savo pasauliu, kad vis dar akcentuojami skirtumai pagaliau taptų norma, o ne atskirties bruožu.
– Aktyviai susitinki su projekte „Garsovaizdžiai“, kurio tikslas tyrinėjant garsinę aplinką ugdyti mokinių jautrumą aplinkai ir sau pačiam, dalyvaujančiomis mokyklomis ir pasakoji apie garso reikšmę aklųjų gyvenime. Kas įdomiausia jauniems, bręstantiems žmonėms?
– Mokiniams viskas įdomu. Ypač priemonės, kurios garsu neregiui pateikia informaciją: įvairios programėlės, kurios mums nuskaito tekstą, padeda atpažinti pinigus, apibūdina mūsų padarytas nuotraukas, įspėja mus, jei eidami nuklystame į šalį, kaip mes naudojamės kompiuteriu ir pan. Ne tik mokiniai, bet ir suaugę žmonės nežino, kiek įvairių priemonių mes turime, kurios mums suteikia galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą. Tad vėlgi kalbant apie tai, griauname išankstines nuostatas ir įvairias stigmas.
Daugelį mano aptariamos informacijos mokiniai žino, tačiau aš jiems padedu naujai patirti ir atrasti loginius ryšius tarp garsų ir aplinkos: tyrinėjame įvairių garsų nuotaikas, vėliau įtvirtiname šį suvokimą klausymosi praktikoje. Tai jiems padeda kitaip pažvelgti į pasaulį, susitelkti ne tik į tai, kas matoma akimis, bet ir į tai, ko galima klausytis ir kitaip išgirsti. Priartinu suvokimą, kad garsas neregiams yra gyvybiškai svarbus – ne tik leidžia mėgautis, tarkime, muzika, bet ir išgyventi, nes įspėja apie gręsiantį pavojų (iš tolo atvažiuojanti mašina, piktai lojantis šuo, zvimbianti aplink valgomą skanėstą širšė). Esu įsitikinusi, kad, jei nors vieną aspektą iš mūsų susitikimo mokinys išsineša, tai jau labai daug, siekiant vieningos ir darnios bendruomenės.
– Pabaigai – Laura, apie ką svajoji?
– Kai baigiau universitete lietuvių filologijos bakalaurą, gimė dukra. Teko atidėti darbo paieškas, nes reikėjo mokytis naujų motinystės įgūdžių, įveikiau ne vieną iššūkį, gyvenimo duobę. Pagrindinė mano užduotis – deramai užauginti ir išleisti į gyvenimą dukrą. Dabar mergaitei jau 8-eri metai, ji yra pakankamai savarankiška, tad kelis metus iš eilės bandau atrasti vietą, kur galėčiau būti labiausiai naudinga. Siekiu susirasti darbą tekstų rašymo ar redagavimo srityje, o gal ir visai kitoje pozicijoje.
Dalyvauju projekte „Unikalus gyvenimas“, kurio tikslas padėti negalių turintiems žmonėms įsitvirtinti atviroje darbo rinkoje. Čia mums suteikia informacijos, kaip susikurti individualiais įgūdžiais ir siekiais paremtą gyvenimo aprašymą, mokomės atsirinkti norimam darbui tinkamas savybes, aptariame įvaizdžio svarbą, stipriname pasitikėjimą savimi, giliname finansinį raštingumą. Šios susistemintai pateiktos žinios labai pravarčios, tad tikiuosi, kad turės rezultatų, ieškant savojo kelio. Be minėtų tikslų, svajoju išmėginti šuolį parašiutu.
