„Pinigai man nesvarbūs. Gerai, kai jų turiu, bet ir ne pasaulio pabaiga, kai neturiu. Didžiausia valiuta – meilė“, – tikina japoniško šokio buto propaguotoja, choreografė, šokio teatro „Okarukas“ įkūrėja, pedagogė Inga Fontez-Sakurako (46 m.).
– Koks naujausias jūsų pirkinys?
– Dienos šviesos lempa. Po 20 metų vėl gyvendama Lietuvoje prisiminiau, kokia ilga ir nepakenčiama žiema čia, – ir dėl šalčio, ir dėl saulės stygiaus. Taip pat prisiminiau, kai dar studijuodama Gerrito Rietveldo akademijoje Amsterdame (Nyderlandai) buvau svečiuose pas savo draugę Suomijoje ir ji kas rytą prieš išsiruošdama į darbą įjungdavo dienos šviesos lempą.
Tada man, studentei, tai atrodė kažkokia nesąmonė su mokslinės fantastikos prieskoniu ir pasiturinčių žmonių prasimanymas, kur išmesti pinigus. Tačiau dabar, vėl paragavusi lietuviškos žiemos, nusipirkau tokią dirbtinę saulę pasibandyti – kiek ji padeda iš tiesų, o kiek tik įsivaizduojame.
Grįžus į Vilnių po atostogų Pietų Prancūzijoje skirtumas nepakeliamas – čia gyvename tiesiogine to žodžio prasme „sans soleil“ (liet. – be saulės).
Taip pat prisiruošiau, išsirinkau ir nupirkau dulkių siurblį robotą. Buvo nemažos išlaidos, bet labai pasiteisinęs pirkinys, padedantis buityje, ypač dirbant ir auginant mažametį vaiką.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Stengiuosi pirkti tik tai, kas būtina. Pasirinkau gyvenimo būdą, kai daugiau laisvės, laiko ir mažiau pajamų, todėl ir išlaidos nedidelės – tik būtiniausiems dalykams, nors pasitaiko ir neapgalvotų pirkinių, ypač dukrytei Miai Lunai Marie.
Ar pasirinkimą lemia emocijos? Ir taip, ir ne. Pirminis impulsas visada yra emocija ar nuojauta – kažkas neracionalaus.
Bet tada įsijungia vidinis kontrolierius racionalusis protas ir apsvarsto, kiek tai vertas, reikalingas, tvarus ir pateisinamas šiuo metu pirkinys. Kadangi jau labai ilgai gyvenu ant ribos, kai nežinia, kada ir kiek bus pajamų, pinigų stengiuosi neleisti be reikalo.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdami?
– Meno kūrinių, kurie tenkina mano skonį, negaliu įpirkti, bet tikrai galėčiau būti kolekcininke, jeigu turėčiau už ką. Turiu nemenką biblioteką, ypač meno knygų.
Buvo etapas, kai jaučiau silpnybę batams. Neseniai kraustydamasi į naujus namus atradau, kad jų turiu per daug, nors pastaruoju metu jų visai neperku. Kai gyvenau Amsterdame, negalėdavau praleisti „United Nude“ – dizaino įmonės, kurios specializacija – aukštakulnių gamyba, išpardavimų.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Visada už viską atsiskaitau tik sau. Iki 44 metų buvau netekėjusi ir neturėjau vaikų, tad leidau sau, ką tik norėjau. Dažniausiai tai nebūdavo daiktai, nors turiu ir patikusių dizainerių apdarų, batų, kvepalų, įvairių knygų.
Daugiausia išleisdavau kelionėms, restoranams, teatrams, taip pat įvairiausiems kursams ir su tuo susijusioms meno priemonėms.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Jie man nesvarbūs. Suprantama, kad be jų neišsisuksi, bet aš jų n=esureikšminu. Gerai, kai jų turiu, bet ir ne pasaulio pabaiga, kai neturiu. Mano supratimu, žmogus turtingas tada, kai tikrai yra laisvas ir gali daryti, ką nori. Svarbu jo išsilavinimas ir skonis – tai irgi ne visai už pinigus įgyjama. Bet didžiausia valiuta – meilė.
Nors mano pajamos nėra pastovios, su pinigais elgiuosi taip, tarsi jų turėčiau pakankamai. Nežinau kainų, pavyzdžiui, maisto produktų.
Perku tik tai, ko reikia, stengiuosi vartoti ekologiškus produktus. Nesivaikau mados, o tai, kas sugenda, visada stengiuosi sutaisyti, jei įmanoma. Ne todėl, kad negaliu sau leisti nusipirkti naujo daikto, o dėl to, kad man ir senas veikiantis yra gerai.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Mano pinigų filosofija yra tokia: „Universe will always support your need but not your greed“ („Visata visada palaikys jūsų poreikius, bet ne jūsų godumą“).
Man turbūt turėjo įtakos Rytų vienuoliai, kurie atsisako prabangos ir gyvena iš to, kas jiems paaukojama, be pinigų. Reikia nebijoti neturėti pinigų, tada jų išties niekada ir netrūksta. Būna, jog kišenėje turiu labai mažai šlamančiųjų, bet niekada nebuvo taip, kad negalėčiau pragyventi.
Tokiu atveju kurį laiką gyveni į skolą, kol situacija pagerėja. Man atrodo, kad aš visada turiu tiek, kiek reikia. Net tada, kai visiškai neturėjau pinigų ir jokių numatomų įplaukų, vis tiek kažkaip išsiversdavau. Svarbu būti tuo, kas esi, daryti tai, ką nori, ir būti santaikoje su savimi ir aplinka.
Kartą Amsterdame neturėjau visiškai jokių pajamų. Tada nutariau lankyti sporto klubą, kuriame yra puikus SPA. Kadangi gyvenau miesto centre, artimiausias klubas buvo prabangus. Gavau specialią nuolaidą kaip šokėja, tad nutariau įsigyti abonementą, nes reikėjo treniruoti kūną.
Gyvenant mažame bute šalia turėti SPA su sūkurine vonia ir pirtimi, kur galima kasdien atsipalaiduoti, buvo didelis privalumas šaltuoju sezonu. Aš tarsi apsigyvenau tame SPA – vos pabudusi vykdavau ten, rytais ten duodavo nemokamus pusryčius, tada treniruodavausi salėje, išsimaudydavau ir važiuodavau namo dirbti, o vakare grįždavau į klubą pasimankštinti ir pasilepinti SPA.
Savijauta buvo puiki, sveikata gera, o vėliau atsirado ir projektų, ir apmokamų performansų. Regis, toks poelgis, kai neturi pinigų net buto nuomai, o įsigyji prabangaus sporto centro abonementą, buvo teisingas. Kitaip turbūt būčiau sėdėjusi mažame bute ir depresavusi. O aš treniravau kūną ir ruošiausi darbui.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo dukrai?
– Tėvai mokė neišlaidauti be reikalo. Neturėjau pinigų užgaidoms. Su dvimete dukra bent jau kol kas elgsiuosi panašiai – ji turi viską, ko reikia, tačiau ribojame nepamatuotas užgaidas.
Tik kartais leidžiame pasirinkti ką nors kaip paskatinimą už gerus poelgius.
Pradėjau uždirbti pinigų tiktai baigusi mokyklą, studijuodama. Todėl ir dukrą ugdysiu taip, kad pati pradėtų užsidirbti savo pinigų, kai tik turės galimybę, ir būtų sąmoninga, neišlaidautų be reikalo.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Manau, tai labai sveika.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Tai priklauso nuo žmogaus. Yra istorijų, kai žmonės laimi loterijoje ir pradeda išlaidauti, leisti pinigus alkoholiui, narkotikams, prostitutėms, kol vėl lieka be pinigų ir be draugų.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Neatsimenu. Bet gerai atsimenu, kad dar mokykloje laimėjau skaitovų konkursą ir gavau 100 JAV dolerių. Tai buvo dideli pinigai. Nusipirkau juodą odinę striukę, kokios labai norėjau, nes priklausiau metalistų kompanijai. Tą striukę ilgai nešiojau, kol visiškai susidėvėjo. Taip pat prisimenu, kad kai darbe gavau premiją, iškart sau ir sesei nupirkau kelionę po Europą.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Anksčiau tik tai, kad turėčiau stogą virš galvos ir maisto ir kad galėčiau daryti tai, ką noriu, – kurti.
Dabar situacija pasikeitė – auginu mažametę dukrą, todėl turiu užsidirbti pinigų, kad ja pasirūpinčiau, kad ji turėtų gerus namus, kokybišką maistą, gerą medicinos priežiūrą, ugdymą, lavinamųjų žaislų, knygų ir būtiniausių drabužių.
Daugelį daiktų perku iš antrų rankų, džiaugiuosi, kad yra dėvėtų drabužių parduotuvės, tačiau kartais norisi pradžiuginti dukrytę kažkuo, kas jai tuo metu patinka.
Dabar jai patinka žaisti su modelinu, todėl nupirkau dar vieną naują „Play Dough“ rinkinį, kurį pati išsirinko.
– Praveriate savo piniginę labdarai?
– Kai turiu užtektinai maistui, visada kažkiek paaukoju. Mano pajamos nedidelės, todėl ir labdara nedidelė, tačiau noras aukoti visada yra. Tai mano filosofija – ką atiduodi, vėliau grįžta ir tau. Ne tik piniginę praveriu, dovanoju savo laiką, o tai irgi yra pinigai.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Bankroto neteko patirti, nes niekada nebuvau jokia verslininkė, bet praradimų turėjau. Pasikeitus santvarkai sudegė visi mano mamos pinigai, kuriuos ji kaupė man. Taip pat per patiklumą ir naivumą teko prarasti tai, kas dabar būtų vertinga investicija.
Buvo išmokta labai gera pamoka.
– Kiek pinigų reformų esate išgyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Yra linkėjimas ar prakeiksmas „gyventi įdomiais laikais“. Tai jau tikrai gyvenau įdomiais laikais, daug reformų ir įvairių pokyčių išgyvenau.
Atsimenu, dar buvo rubliai, tada talonai, paskui guldenai ir euro įvedimas Olandijoje, kai viskas pabrango, o atlyginimai liko tokie pat. Tada dar kartą tai pasikartojo ir Lietuvoje įvedus eurą.
Susumavusi galėčiau pasakyti, kad visos reformos veikė mano finansinį gyvenimą tik neigiamai.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų juodai dienai ir kiek?
– Kadangi labai ilgai gyvenu taip, kad juoda diena gali būti rytoj ir yra ištikusi ne vieną kartą, visada stengiuosi atidėti šiek kiek, bent 50 eurų. Tačiau nekaupiu per daug, nes pinigai turi tendenciją nuvertėti, todėl investuoju į save, dabar ir į savo šeimą.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?
– Netaupau ne dėl to, kad neatrodyčiau šykšti, o todėl, kad su malonumu išrenku tokią dovaną, kokią noriu. Nedovanoju vadinamųjų simbolinių dovanų. Dovanoju tik tai, kas žmogui reikalinga, arba žinau, kad jis to nori. Neleidžiu pinigų smulkmenoms, nereikšmingiems daiktams. Pati to labai nemėgstu ir džiaugiuosi, kad retai gaunu tokių dovanų, kurių paskui reikia atsikratyti.
Dovanas renku apgalvotai, jei galiu, paklausiu, ko žmogui reikėtų.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Žmonės, kurie mane pažįsta, nedovanoja man nesąmonių, o jei pasitaiko, kad gaunu daiktų, kurių man nereikia, perleidžiu kitiems. Ir pati kartais gaunu to, ko man reikia, iš tų, kuriems to nereikia.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Jei tik turėčiau galimybę, norėčiau nuosavos erdvės kuo toliau nuo kitų žmonių, triukšmo, kur nors gamtoje, geriausia ten, kur šilta.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Netikiu jokiomis teorijomis. Tik man atrodo, kad gauname būtent tai, ko labiausiai trokštame, bet tik tada, kai nustojame to sąmoningai siekti.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Tikrai ne. Vadovaujuosi rusų rašytojo ir istoriko Aleksandro Solženicyno filosofija: „Kažkas, iš kurio viską atėmėte, nebėra jūsų valdžioje. Jis vėl visiškai laisvas.“
Tad ir visko netekęs, iki gyvos galvos įkalintas žmogus gali būti laisvas, o didžiausias turtuolis gali būti savo realybės pasmerktas kalinys. Tačiau pinigai gali suteikti finansinę laisvę užsiimti tuo, kas patinka, ir padėti kitiems užsiimant savanoriavimu, labdara.
