Mariaus regėjimas palengva pradėjo blogėti po vaikystėje patirtos traumos. Jis augo Ukmergėje, aplink buvo po nepriklausomybės atkūrimo užsilikusių nebaigtų statybų, o vaikai mėgdavo jose žaisti karą ar gaudynes. Tądien Marius ten patraukė su broliu ir kaimynu ir, kaip pats sako, jam tiesiog nepasisekė – į galvą taukštelėjo kažkieno paleistas akmuo.
Gumbas užgijo, tačiau pasekmės liko. „Kaip suprantu, tas smūgis išprovokavo negerus procesus smegenyse – mokykloje pastebėjau, kad man pradėjo lietis raidės. Vis lankiausi pas medikus, jie bandė mane gelbėti, bet situacija palengva blogėjo. Kai man buvo gal trylika, procedūriniame kabinete išgirdau, kaip gydytojai tarpusavyje kalbasi, kad aš galiu apakti, o jie nežino, ką daryti – turbūt tada pirmą sykį supratau, kad viskas labai rimta“, – pasakojo Marius.
Po mokyklos jis ėmė studijuoti istoriją, nors ilgesnius tekstus skaityti jau buvo sunku. Tuo laikotarpiu stengėsi gyventi kuo įdomiau, dalyvauti įvairiuose vakarėliuose, kad kuo daugiau pamatytų – norėjo sukaupti kuo daugiau gražių prisiminimų. Nujautė, kad po kurio laiko nieko nebematys, ir atrodė, kad tuomet gyvenimas pasibaigs.
„Pamenu, per savo 21 m. gimtadienį saulėtekį dar mačiau, o vėliau – nelabai. Trečiame kurse pavasarį supratau, kad matau tik daiktų siluetus, eidamas galėjau nė neatskirti, ar priešais mane stovi stulpas, ar žmogus. Ko gero, prisidėjo nerimas dėl sesijos, o mano regėjimo pablogėjimai buvo susiję su patiriamu stresu“, – prisiminė Marius.
Kurį laiką jį tikriausiai buvo apėmusi depresija, visai nesinorėjo niekur eiti – juk beveik nieko nematė. Dar mėgino skaityti ir ruoštis egzaminams, naudodamas lupą, bet perskaičius du puslapius akys pradėdavo skaudėti ir ašaroti, o iš viso reikdavo perskaityti kokį 120 puslapių. Būdavo, draugai užsukdavo ir klausdavo, kodėl jis neina į paskaitas. Jis atsakydavo, kad nieko nemato, o jie stebėdavosi – na, juk dar neseniai jis galėdavo ten ateiti.
„Kartą vienas dėstytojas, kai pasakiau, jog neįžiūriu teksto, patarė: „Tai užsidėk gerus akinius“ – kitiems buvo sunku suprasti, kad man jau niekas nepadės“, – atsiminė pašnekovas.
Visgi studijas jis, kurso draugų padedamas, baigė. Jas baigdamas sužinojo, kad nuo rudens kaip tik renkamas masažuotojų, turinčių regėjimo negalią, kursas Vilniaus kolegijoje, tad nusprendė ten mokytis. Juk manoma, kad neregiai dėl didesnio rankų jautrumo yra geri masažuotojai, be to, jis iki tol mėgo sportą, o šis atrodė su masažu savotiškai susijęs.
Tad, nors kurį laiką netekus regėjimo Mariui buvo labai sunku, jį vis kamavo mintys, kodėl būtent jį užklupo tokia lemtis ir kaip reikės gyventi toliau, palengva su nauju gyvenimu jam pavyko susitaikyti, o kiek vėliau išmoko ir juo džiaugtis.
Kaip jis pats sako, kurį laiką buvo tik gyvenimo stebėtojas, bet paskui tapo jo dalyviu.
Karstosi medžiais ir šoka tango
„Atrodo, lūžis įvyko 2014 m., kai pradėjau lankyti šokius. Ir seniau pagalvodavau, kad noriu išmokti šokti, o tuo metu feisbuke vis rodėsi kvietimai, kad šokių studijos kviečia norinčiuosiuos – pamaniau, kad jeigu jau kviečia, tai reikia nueiti“, – nusišypsojo Marius.
Paskambinęs į vieną, paskui į kitą šokių studiją jis pasakė, kad nori mokytis šokti, bet yra dvi bėdos: jis neturi partnerės ir nieko nemato. Sulaukė poros neigiamų atsakymų (vienoje studijoje jam tiesiai šviesiai pasakė, kad neregio nepriims, kitoje tą patį bandė pasakyti švelniau), o paskambinęs šokėjai Jurgitai Česnavičiūtei-Jančorienei išgirdo: „Ateik, pabandysim.“
Bandymai buvo sėkmingi – Marius pramoko šokti salsą, čia čia čia, rumbą, tango.
Supratęs, kad gali šokti, pagalvojo, kad gali ir šį tą daugiau. Ir jam vėl pavyko.
Su Jurgita ir kitais šokėjais jis buvo susibičiuliavęs ir sykį jiems prasitarė, kad norėtų šokti parašiutu. Netrukus trisdešimtmečio proga sulaukė būtent tokios dovanos. Šuolis parašiutu (kartu su instruktoriumi) ir laisvo kritimo pojūtis paliko neišdildomų įspūdžių.
Su tais pačiais bičiuliais Marius traukė laipioti medžiais UNO nuotykių parke Vilniuje.
„Mano kompanija ir instruktoriai kiek nerimavo, bet aš sėkmingai įveikiau ir pirmą, ir antrą trasą, jau norėjau leistis į trečią, sunkesnę, bet iš draugų išgirdau, kad jau ir jiems tamsu, tad teks eiti namo“, – atsiminė Marius.
Taip pat jis yra šokęs su guma nuo tilto. „Gal matant pojūčiai būna dar aštresni, bet man tikrai smagu ir taip“, – pastebėjo pašnekovas.
Jis mėgsta pajuokauti, kad, kadangi nemato, kas jo laukia, tai ir bijo mažiau.
Užsimanė nubėgti maratoną
Dar straipsnio herojus yra bėgęs maratoną – įveikė visus 42 km. „Buvau girdėjęs, kad šitai darė viena moteris, taip pat turinti regėjimo negalią – ji dalyvavo projekte ir kartu su grupe nubėgo maratoną keliuose skirtinguose kontinentuose. Na, ir aš užsinorėjau. Kai pas mane į masažą atėjo mano bičiulis, sporto žurnalistas Ramūnas Grumbinas, aš jam apie šį norą prasitariau. Ir jis, šaunuolis, nepaklausė, kam man to reikia – paklausė, kada pradedam treniruotis“, – atsiminė dar vieną nuotykį Marius.
Balandį vyrukai pradėjo treniruotis, o rugsėjį jau ir įveikė distanciją. Marius prisipažino, kad lengva nebuvo, kelis sykius jau norėjo viską mesti ir pasiduoti. Bet labai padėjo draugo žmona, paraginusi įsivaizduoti, kaip jis jausis sekančią dieną, jeigu sustos, likus vos keliems kilometrams iki finišo.
Kitą sykį pašnekovas su tais pačiais bičiulias dalyvavo bėgime jų šeštųjų vestuvių metinių proga – jaunikis bėgo, vilkėdamas kostiumu, jaunoji – vestuvine suknele, o Marius – kunigo sutana.
Mūsų herojus yra pamėgęs ne tik ekstremalius išbandymus, bet ir keliones – jis lankėsi Tailande, Maroke, Kuboje, Gruzijoje, Ispanijoje ir kitur, neseniai grįžo iš Fuerteventūros salos.
„Kartais manęs žmonės klausia, kam man tos kelionės, kai aš nieko nematau. Tam žmogui atsakau, kad jis gali pažiūrėti į kitos šalies nuotraukas internete – kam tada jam keliauti, jei viską ir taip pamatė? Taip aš noriu pasakyti, kad kelionės anaiptol nėra vien tai, ką matai – tai yra įvairūs išgyvenimai ir patirtys“, – sakė Marius.
Taip pat jis yra užsiėmęs akrobatine joga, stovyklavęs, bandęs „driftinti“. Per karantiną kiek aprimo, bet ir jo metu svajojo apie būsimus nuotykius.
Svarbu išvengti negatyvo liūno
Pašnekovas pastebėjo, kad, nors jam pradžioje atrodė, kad regėjimo netekus gyvenimas baigsis, jis anaiptol nesustojo ir jame vyksta daug gražių dalykų.
„Man atrodo, kad svarbiausia buvo išsijudinti ir pradėti veikti. Norėjau save realizuoti ir būti visuomenei naudingu, sugebėti pasirūpinti savimi, o gal ir kitu, esančiu šalia. Manau, dabar man tai pavyksta, ir lygiai taip pat gali pavykti kitiems neįgaliesiems, nesvarbu, turintiems regėjimo ar kokį kitą sutrikimą“, – sakė Marius.
Masažuotojo darbas jam labai patinka, neretai jis sulaukia klientų komplimentų, kad po jo masažo jie pasijuto geriau, ir tada tikrai jaučiasi naudingas. Vyrukas svajoja įkurti nuosavą masažo saloną, jau yra sukūręs įdomią jo koncepciją, tik dar trūksta pradinio kapitalo (juolab, kad kol savo verslui taupo, kainos vis auga).
Bet turėtų pavykti – optimizmo Mariui netrūksta. „Man rodos, kai kurie žmonės pernelyg koncentruojasi į negatyvius dalykus ir taip jie tarsi įklimpsta į negatyvo liūną, kai viskas aplink atrodo negerai – tai per karšta, tai per šalta... O jei koncentruojiesi į pozityvius dalykus ir stengiesi aplink vis pamatyti kažką smagaus (nors gal situacija ir nėra labai gera), tarkim, ryte atsikėlęs sugalvoji, ką gero gali gauti iš tos dienos, tai gyvenimas tampa džiaugsmingesnis“, – sakė Marius.
***
Marių galite sutikti salone „Masažo menas“ arba feisbuke.
