Lietuvos liaudies buities muziejaus, įsikūrusio Rumšiškėse, vyriausioji muziejininkė Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė pasakojo, kad pažeidęs daužavimo margučiais taisykles sukčiautojas galėdavo ir nukentėti. Įtaręs klastą nukentėjusysis galėdavo ieškoti teisybės net teisme.
Velykos yra dar ikikrikščioniška šventė. Senovėje jos buvo visų darbų ir kartu naujų metų pradžia.
Velykos – viena seniausių švenčių, siejama su gamtos nubudimu ir atgimimu, todėl iki šiol stalas puošiamas žalumynais: bruknių šakelėmis, avižų ar kviečių želmenimis.
Kaip ir kiekviena šventė Lietuvos kaime, ji prasidėdavo nuo laukimo, namų ruošos ir buities darbų. Sutvarkyti sodybą, sušluoti kieme skiedras, pataisyti sulūžusią tvorą, sugrėbti prikritusius šiaudus – vyrų darbai.
Moterims tekdavo švarintis namuose. Kalkių skiediniu būdavo nubaltinamos netgi krosnys, nuplaunami stalai, suolai, iššluojama iš molio plūkta asla, taip pat grindys, išplaunami indai, patalynė.
Vyriausioji muziejininkė Janina Samulionytė priminė, kad XX amžiaus pradžioje prieš Velykas buvo tradicija iš bažnyčios į namus parnešti ugnies ir vandens.
„Tai susiję ne tik su religija, bet ir baltų tikėjimu, kad su pavasariu prasideda naujas gamtos ciklas“, – pasakojo muziejininkė.
Ugniai parnešti būdavo naudojama beržo pintis, netgi virvagalys, pritvirtintas prie vielos. Kad nešama ugnis neužgestų, virvagalys būdavo sukamas virš galvos. Ugnį gabenti dažniausiai patikėdavo jauniems vyrams – jie stengdavosi kuo greičiau parjoti iš bažnyčios namo ir užkurti išvalytą krosnį nauja ugnimi.
Į namus žmonės parsinešdavo ir šventinto vandens. Kad nepritrūktų vandens visus metus, sodybos šeimininkas įvarvindavo keletą lašų net į šulinį.
Velykiniai valgiai taip pat susiję su papročiais. Iki šių dienų Dzūkijoje išliko paprotys neštis į bažnyčią duonos, kumpio, dažytų kiaušinių, sviesto ir pyrago. Dalį maisto šeimininkės visada atiduodavo elgetoms, kad kiekvienas turėtų, ką valgyti.
Rumšiškėse yra saugoma ypatinga pintinė (karbijaitė). Tai XIX amžiaus pabaigos pintinė, atkeliavusi į muziejų iš Jakėnų kaimo, esančio Matuizų apylinkėse.
Ją dzūkai naudodavo tik kartą per metus. Pintinę laikydavo svirne arba ant namo aukšto, tik prieš Velykas atnešdavo į pirkią.
Šeimininkė į pintinę įdėdavo kepalą ar pusę kepalo duonos, pyrago, druskos, kumpį ar kiaulės pažandę, dešros, sūrio, sviesto.
Margintus kiaušinius sudėdavo pintinės viršuje, kad nesudužtų. Pintinę kartais apjuosdavo juosta, kad būtų patogiau nešti.
Įdėdavo valgių ir elgetoms, kurie laukdavo prie bažnyčios. Pintines su valgiais sustatydavo bažnyčios viduryje, kad kunigas pašventintų.
Velykų rytą būdavo svarbu ir kuo greičiau grįžti iš bažnyčios namo. Iki XX amžiaus pirmosios pusės tikėta – kas pirmas sugrįš ir atsigavės, tas tais metais greičiau nei kiti baigs visus darbus, to bitės daugiau spiečių išleis, to gyvuliai bus sveikesni.
Dėl šios priežasties visi keliai atrodydavo kaip lenktynių trasa. Jeigu Velykos būdavo šaltos, namo skubėdavo rogėmis, o jei šiltos – vežimais. Ūkininkai nesidrovėdavo kuo greičiau varyti arklių, jie stengdavosi pasipuikuoti savo eikliais žirgais, kad jie nenualinti ilgos žiemos, kad nepritrūko pašaro.
Velykos nuo seno yra šventė ne tik akims, bet ir skrandžiui. Ant stalo turėdavo būti kumpio, dešrų. Tarpukario Lietuvoje išpopuliarėjo su kopūstais kepta karka, šaltiena, netikras zuikis iš mėsos faršo, taip pat įvairūs mėsos vyniotiniai.
„Esame įpratę patiekti į stalą kumpį jau supjaustytą, tačiau XX amžiaus pradžioje Lietuvoje kumpis į lėkštę būdavo dedamas nepjaustytas. Mėsa buvo taupoma, sočiai jos būdavo valgoma per šventes, darbymetį. Kiekvienas turėdavo peiliu atsipjauti kumpio, yra išlikęs net toks priežodis: „Prie mėsos reikia drąsos“, – priminė J.Samulionytė.
XVIII a. Jokūbo Brodovskio surinktame žodyne šis posakis yra paaiškintas: „Prie stalo nereikia būti droviam, prie stalo nereikia žiopsoti.“
Velykoms šeimininkės suslėgdavo varškės sūrį, sukdavo iš sviesto avinėlį. Tokie skanėstai galėjo būti tiktai tuose ūkiuose, kuriuose auginama daug karvių, ar pasiturinčių miestiečių namuose.
Prie mėsos patiekalų moterys ruošdavo krienų. Buvo tikima, kad kuo krienai aštresni, tuo daugiau jėgų gauna žmogus.
Velykos neįsivaizduojamos ir be mielinio pyrago. Manoma, kad svarbiausio velykinio kepinio – Velykų bobos – receptui yra daugiau kaip 200 metų.
Kai kurie istorikai įsitikinę, kad pirmą kartą šio pyrago receptas paminėtas dar XIX amžiuje aprašant Šiaurės Žemaitijos bajorų (Kėklių) Velykų papročius, o kai kurie mokslininkai mano, jog Velykų bobos receptų gali būti ir senesniuose šaltiniuose.
Velykų linksmybės buvo neįsivaizduojamos be žaidimų su margučiais. Labiausiai paplitęs buvo daužavimas.
Daužavimas kiaušiniais negalėdavo vykti bet kaip, visi turėdavo laikytis griežtų taisyklių – vienas margutį laikydavo, o kitas turėdavo pataikyti tik į smaigalį. Jeigu neteisingai margutį sumušdavo, ne tik jo negaudavo, bet ir savąjį turėdavo atiduoti.
Dėl taisyklių nesilaikymo kildavo kivirčų, o laimėdavo tas, kam atitekdavo daugiausia margučių.
Iki šių dienų išlikęs paprotys ridenti kiaušinius loveliu. Margučius ridendavo ir lazda.
Tam žaidėjui, kuris sveiką margutį iš tos pačios vietos toliausiai nuridendavo, atitekdavo visi kiti margučiai.
Dzūkijoje buvo gerai žinomi lalautojai. Vaikštinėdami per kiemus jie visus linksmindavo, sakydavo prakalbas, linkėdavo šeimininkams gero derliaus. Lalautojams padėkoti geriausias atlygis būdavo margutis.
Antrąją Velykų dieną jaunimas mėgdavo eiti per kaimą žadinti neatsikėlusiųjų ir laistydavo juos vandeniu, bet senolių lovoje neišmaudydavo, tik rankas pašlakstydavo.
Už tokį pasveikinimą taip pat būdavo mokama margučiais.
Kad jų nepritrūktų, šeimininkės išvirdavo ir nudažydavo daug kiaušinių, pavyzdžiui, Suvalkijoje kiekvienam šeimos nariui skirdavo ne mažiau kaip dešimt.
Velykos – ir dovanų metas. Anksčiau per Velykas kiekviena krikštamotė turėdavo pareigą aplankyti ir apdovanoti savo krikšto vaikus.
Kiekvienam vaikui ji įteikdavo bent porą margučių.
Suvalkijoje ir Aukštaitijoje tėvai pasakodavo vaikams apie Velykų bobutę, Aukštaitijoje – apie Velykį. Niekas jų nėra metęs, bet visi žino – ateina slapčia, kai visi dar miega, ir geriems vaikams palieka kur nors nudažytus margučius. Velykų bobutės margučiai buvo didžiausia staigmena, todėl visi norėdavo kuo anksčiau atsikelti, kad ją pamatytų.
O jaunimui geriausia pramoga buvo sūpynės. Jas padarydavo prieš Velykas kluone arba lauke tarp dviejų medžių, o vaikams mažesnes sūpuokles pakabindavo pirkioje ant sijos.
Drąsiau ant sūpynių lipdavo jauni vyrai ir smarkiai įsisupdavo. Merginos ne taip aukštai, todėl už įsupimą dovanodavo vyrams margučių.
Taip kaime jauni žmonės ir susipažindavo, todėl nekantriai laukdavo velykinių pramogų.
Buvo gaminami ir velykiniai žaislai
Prieškario Lietuvoje jau atsirado meistrų, pradėjusių gaminti velykinius žaislus vaikams. N.Pliuraitės-Andrejevienės leidinyje „Lietuvos vaikų žaislai“ yra aprašytas ne vienas toks medinis žaislas.
Tekintą kiaušinio formos medinę vištelę, viščiuką, ančiuką, gaidelį ir zuikį su margučiu (nuotr.) apie 1940 metus gamindavo ir turguje parduodavo Ukmergėje gyvenęs žaislų meistras Mykolas Strioga.
Šiuos žaislus rekonstravo ir muziejui padovanojo meistro sūnus, žinomas lietuvių skulptorius Leonas Strioga.
