Su Jevgenija susitikome po dienos, kai ukrainiečių kariai išvadavo Bučos miestą iš Rusijos agresorių gniaužtų ir kai visas pasaulis pamatė okupantų žiauriai nužudytus taikius gyventojus.
Po šių tragiškų įvykių J.Gladij savo feisbuke kaip pagrindinę nuotrauką įkėlė visiškai juodą lapą kaip beribės tamsos simbolį.
Žinia apie karą Jevgeniją užklupo namuose Vilniuje. Po spektaklio užmigdžiusi dukterį ji su vyru užsisėdėjo iki vėlumos kalbėdamiesi apie meną, artimuosius. Kai jau ruošėsi eiti miegoti, Jevgenija įjungė telefoną. Tikrindama naujausias žinias ji nustėro.
Buvo šiek tiek po ketvirtos valandos ryto ir pradėjo eiti pirmieji pranešimai apie bombardavimus Ukrainoje.
J.Gladij akimirksniu susisiekė su netoli Kijevo gyvenančia mama ir sužinojo, kad prasidėjo karas.
– Ar jūsų mama vis dar Ukrainoje?
– Karas mamą ir jos dabartinį vyrą užklupo netoli Kijevo esančiuose Brovaruose. Jau pirmą karo dieną vyko šaudymai netoli jų namo. Miestelyje esanti karinė bazė buvo subombarduota. Viena karo diena buvo ypač baisi, mama kieme net užkasė dokumentus. Ji man paskambino ir greitai papasakojo, kur viskas paslėpta. Galima sakyti, kad tą dieną mes su ja atsisveikinome amžiams.
Po kurio laiko mama su vyru atvyko į Kijevą, jie miesto centre turi butą. Sostinėje praleido kelias dienas, ten buvo ramiau, nes miestas stipriai saugomas.
Vėliau mano vyras kažkokiu stebuklingu būdu įkalbėjo mamą su vyru išvykti į Lvovą. Ten jie visą laiką savanoriavo.
Dabar mama turi nenumaldomą troškimą grįžti į Kijevą. Jei viskas klostysis sėkmingai, ji porai dienų su ukrainiečių vaikų grupe kaip lydintis asmuo atvyks į Lietuvą su mumis pasimatyti, nes niekas nežino, kada vėl pasitaikys proga apsikabinti. Tada ji grįš atgal, nenori palikti Ukrainos. Abu su vyru mano, kad ten bus naudingesni.
– Jūsų mama – Ukrainoje žinoma kino ir teatro aktorė Jelena Krivda.
– Pastaruoju metu ji dirbo dėstytoja Vaikų meno akademijoje. Netgi prasidėjus karui, dar gyvendama Brovaruose, mama buvo nutarusi paskaitas vesti nuotoliniu būdu, susisiekiant su po pasaulį pabirusiais vaikais. Mama dėstė scenos kalbą ir teatro meistriškumą.
– Ar kiti artimieji pasitraukė iš Ukrainos?
– Mano pusbrolio žmona su dviem mažais vaikais kol kas yra Vilniuje, bet važiuos į Europos gilumą, ten turės galimybę dirbti. Pusbrolis, pusseserė su vyru, dukterėčia su vyru, dėdė bei teta likę Ukrainoje.
Kanadoje gyvenantis tėtis, išgirdęs apie karą, labai išgyveno. Jis – patriotas, emocionalus žmogus, kilęs iš Vakarų Ukrainos. Jis visus kvietė atvažiuoti į Kanadą, bet artimieji nenori palikti Ukrainos.
– O kaip draugai? Gal ne vienas pažįstamas aktorius išėjo kariauti?
– Man nesmagu, kad sėdžiu ramiai ir tik galiu svarstyti apie tai, kas vyksta, kai vieni draugai savanoriauja, kiti užsirašė į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Daugelis moterų aktorių pasienyje padeda rūšiuoti humanitarinius daiktus. Vyrai, kurie turi vairuotojo pažymėjimą, vežioja humanitarinę pagalbą, vaistus, žmones.
Bet jau yra ir žuvusių kolegų. Buvęs mano mamos mokinys, Ukrainoje labai populiarus aktorius ir laidų vedėjas Pavlas Lee žuvo, kai padėjo evakuotis civiliams. Yra nemažai sužeistų kovotojų, tačiau kiek pasigydę jie vėl ima į rankas ginklą.
– Pastarosiomis savaitėmis ramybės jūsų širdyje mažai?
– Pirmomis karo dienomis būsena buvo tokia, tarsi mane apsvaigino, atėmė klausą. Labai baisi būsena. Pirmą kartą susigėdau kalbėdama su mama telefonu. Ji jau penkias dienas buvo praleidusi namo rūsyje ir išgirdo, kaip suvirpėjo mano balsas. Ji puolė manęs guosti. Supratau, kad neturiu teisės būti silpna.
Kitą kartą pasidarė gėda, kai namuose buvome dviese su dukryte. Ieva kitame kambaryje žiūrėjo animacinius filmus, o aš virtuvėje viriau košę. Neištvėriau ir ėmiau kaukti. Vaikas atbėgo ir pradėjo mane raminti. Vėl suvokiau, kad privalau susitelkti, neleisti sau ištižti. Mintimis, žinoma, esu ten, palaikau saviškius, bet jiems daug kartų sunkiau. Mano vyras Valentinas visada yra šalia, labai palaiko.
– Kokios nuotaikos tvyro Lietuvos rusų dramos teatre? Juk ten vaidina aktoriai, kilę iš Rusijos, Baltarusijos.
– Oficialiai teatras palaiko Ukrainą kare su Rusija, fasadas papuoštas Ukrainos vėliava. Daugelis teatro žmonių supranta situaciją ir reaguoja kaip didžioji dalis pasaulio žmonių. Nujaučiu, kad yra ir kitaip manančių. Bet man neteko girdėti karą pateisinančių kalbų.
– Kokios šalies pasą turite?
– Ukrainietišką. Mano gyvenamoji vieta Lietuvoje, ir aš jaučiu didelę pagarbą šiai šaliai. Dukra yra Lietuvos pilietė.
– Gal Rusijoje turite kolegų aktorių, su kuriais draugavote? Kokia jų pozicija?
– Kai prasidėjo karas, dalis pažinotų žmonių paprasčiausiai dingo. Yra ir tokių, kurie ėmėsi „taikdarių“ misijos, esą mes visi už taiką, mes jus gelbėjame. Aš jokiu būdu neimsiu teigti, kad visi Rusijoje – nužmogėję. Tie, kurie nesusitaikė su dabartine situacija ir galėjo išvykti, jau išvyko. Suprantu, kad sąmoningi rusai bijo protestuoti, nes gali gauti 15 metų kalėjimo už nuomonę, kuri skiriasi nuo valdžios nuomonės.
Bet aš taip pat manau, kad tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, kaip elgiasi valdžia, – ne vienos dienos rezultatas. Savo lyderio rusai patys nusipelnė, patys užsiaugino kaip augalą. Todėl sakyti, kad kai kurie protestavo, o juos mušė, banalu.
Ir ukrainiečius mušė, šaudė, bet jie nesitraukė. Žmonės, kurie buvo 2014 metais Maidane, kur juos iki kraujo daužė, laužė kaulus, neišsibėgiojo. Žmonės rinkosi į taikias demonstracijas, į gatves išėjo mano mama, giminaičiai. Susibūrė tūkstančiai žmonių. Į minią važiavo šarvuočiai, bet niekas nesitraukė. Aš manau, kad tai kova.
Po įvykių Bučoje neįsivaizduoju, kaip reikės grįžti į normalų gyvenimą. Net jei sekundei įsivaizduotume, kad yra pasirašytas taikos susitarimas, jei niekas nebus nubaustas, kaip galima gyventi šalia maniako, su brutaliais žmonėmis išplautomis smegenimis? Juk vaikinams, kurie prievartavo moteris ir per jų kūnus važinėjo tankais, patiems tokios niekšybės į galvą šovė.
Prisibelsti iki žmonių, kurie laiko save gelbėtojais, širdžių ir sveiko proto neįmanoma. Neseniai peržiūrėjau baisią vaizdajuostę, kurioje užfiksuota, kad kai viename buto kambaryje buvo vykdomi tardymai, kitame žmonės sušaudyti į pakaušį, surištomis rankomis guli suvirtę vienas ant kito. O vienas Maskvos režisierius, kurį asmeniškai pažįstu, prie tų vaizdų parašė: „Užteks jau šitų pokštų. Juk matyti, kad jie juda.“
– Taikos metu jūs lankėtės dabar su žeme sulygintuose miestuose. Prieš akis turbūt iškyla kitokie vaizdiniai nei šių dienų nuotraukose?
– Kartą vaikystėje lankiausi Mariupolyje, kuris tuo metu vadinosi Ždanovu sovietinio veikėjo Andrejaus Ždanovo garbei. Ten buvau su mama, kai ji filmavosi. O pernai vasarą ten nuvykome su vaikais pas pusbrolio žmonos gimines. Mums Mariupolis tapo savas. Dabar pusbrolio žmonai iki šiol nepavyksta susisiekti su močiute, likusia tame mieste.
Ypatingas ryšys mane visada siejo su Charkovu. Prieš akis stovi šiandienės Bučos vaizdai, sunku nusigauti į praeitį. Tai buvo nuostabus ramus individualių namų miestelis, kur nėra nė vienos karinės bazės. Užpernai ten viešėjau pakviesta į vaikų vasaros stovyklą, surengtą pabėgėliams iš Donecko. Kad vaikai greičiau pritaptų, pasimokytų kurti filmus, į stovyklą buvo pakviesta aktorių, režisierių, operatorių.
Tai buvo puikūs vaikai. Vieni kalbėjo ukrainietiškai, kiti rusiškai, niekas jų dėl to nemušė. Ir gelbėti nieko nereikėjo.
– Kaip pavyksta atsiriboti nuo slegiančių minčių ir atsiduoti kūrybai?
– Spektakliai „Eglutė pas Ivanovus“, „Idiotas“, „Rusiškas romanas“ yra apie tikrumą, žmogiškąsias vertybes. Buvo vienas spektaklis, kuriame labai sunkiai sekėsi vaidinti. Tai „Valia“ pagal Vasilijaus Šukšino kūrinius. Pasakojimas nukelia į Rusijos gilumą. Bet man tvirtybės suteikia žinojimas, kad į spektaklius ateina ir žmonės iš Ukrainos.
– Ukrainoje jūs jau buvote padariusi svaigią aktorės karjerą. Netgi 2015 metais pelnėte prestižinį apdovanojimą „Teletriumf“ už vaidybinius darbus televizijoje. Kaip nutiko, kad atsidūrėte Lietuvoje?
– Iš pradžių baigiau germanistikos studijas Kijevo nacionaliniame T.Ševčenkos universitete, po to – aktorinį meistriškumą Kijevo nacionaliniame I.Karpenkos-Karo teatro, kino ir televizijos universitete. Po studijų vaidinau Podolės teatre Kijeve. Vėliau išvažiavau į Maskvą ir įsitraukiau į nepriklausomo teatro „Teatr.doc“ veiklą, filmavausi serialuose.
Į Lietuvą mane pakvietė teatro režisierius Jonas Vaitkus. Su šia šalimi saitai užsimezgė dar vaikystėje, kai mano tėtis aktorius ir režisierius Grigorijus Gladijus kelerius metus dirbo Kauno dramos teatre.
Mano tėtis turėjo problemų su KGB ir buvo priverstas išvykti iš Kijevo. Jį pasikvietė J.Vaitkus.
Kitas mano susitikimas su J.Vaitkumi įvyko Kijeve, kai jis atvyko pasižiūrėti mūsų kurso diplominio spektaklio. Režisierius, išgirdęs mano pavardę, prisiminė, kad dirbo su tėčiu. Tada pasakė, kad greitu metu pradės dirbti Lietuvos rusų dramos teatre. Pakvietė atvažiuoti pažiūrėti spektaklių. Baigusi mokslus nuėjau dirbti į teatrą, pokalbis pasimiršo. Dar kartą susitikome Maskvoje, Auksinės kaukės festivalyje, kur J.Vaitkus dirbo vertinimo komisijoje.
Jis man pasiūlė perskaityti ukrainiečių dramaturgės Anos Jablonskajos, žuvusios per teroristinį išpuolį Maskvos Domodedovo oro uoste, pjesę „Stabmeldžiai“. Ši pjesė man buvo svarbi, nes pažinojau Aną. Režisierius pamanė, kad galėčiau pabandyti atlikti pagrindinį vaidmenį. Ėmiau ruoštis spektakliui, bet tada nutiko nelaimė.
Maskvoje automobilio avarijoje per savo gimtadienį žuvo mano artimas draugas, perspektyvus „Teatr.doc“ ir kino aktorius Nikita Jemšanovas. Jam buvo 28-eri. Aš buvau paskutinė, tą naktį bendravusi su Nikita. Antrą valandą nakties paskambinau iš Kijevo, kad pasveikinčiau buvusį mylimąjį gimtadienio proga. Šeštą valandą ryto atskriejo žinia, kad jis nebegyvas.
Po tos tragedijos labai norėjau pakeisti aplinką. Proga pasitaikė, nes tuo metu kaip tik pakvietė atvažiuoti Lietuvos rusų dramos teatras.
Atvykau į Vilnių naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją. Ėjau Vilniaus gatvėmis, buvo tylu, nė vieno žmogaus aplinkui, ir tada man viskas, ką ilgą laiką bandžiau sulaikyti savo viduje, sprogo. Praverkiau dvi dienas.
Mane užvaldė Vilniaus energetika, patiko teatras. Iki tol teatro mano gyvenime nebuvo daug, bet kai atsivėrė galimybės padirbėti su gerais režisieriais, mane tai įtraukė. Netgi kai baigėsi darbo viza, norėjau čia sugrįžti. Ir grįžau. Žinoma, neturėjau planų likti visam laikui. Etatine aktore tapau tik po ketverių čia praleistų metų.
– Kada pajutote, kad Lietuvoje esate kaip namuose?
– Yra žmonės, kurie nori turėti šeimą, vaikų, saugiai nutūpti, o man ilgą laiką patiko keliauti iš vienos vietos į kitą, atsiduoti vien kūrybai. Kai laukiausi Ievos, nerimavau, kad ji mane laikys pririšusi, kad teks atsisveikinti su scena. Bet kai dukrytei buvo pustrečio mėnesio, mes išskridome filmuotis į Kijevą. Ieva neįtikėtinai lengvai atlaikė skrydį, pervažiavimus. Supratau, kad mes su ja sugebėsime susitarti. Kuo toliau, tuo labiau mano gyvenime ji užima vis daugiau vietos, ambicijas nustūmė toli į šalį.
Kai kažkuriuo metu atvykau į Kijevą, staiga pasijutau kiek nejaukiai, netgi išsigandau, kad gal dabar jau esu ne namuose. Tačiau pastaruosius dvejus metus aš ir čia, ir ten jaučiuosi namuose. Netgi kai kada rašiau: „Važiuoju iš namų namo.“
– Jūsų tėtis emigravo į Kanadą labai seniai. Tikriausiai augant jums jo trūko?
– Jis labai meniškos sielos, nebuvo šeimyniškas žmogus. Tačiau visada turėjau nuostabius santykius su mama. Netgi dabar mes mintimis esame surištos. Kadaise tarp mūsų buvo ir nesusikalbėjimo, buvau sudėtinga paauglė. Bet mamai visada užteko kantrybės ir beatodairiškos meilės. Tad augdama nejutau, kad man ko nors trūksta. Kai dabar matau, kokie tvirti yra Valentino ir Ievos santykiai, suprantu, kaip tai yra brangu.
– Jums nusišypsojo laimė kartu su tėčiu vaidinti spektaklyje „Eugenijus Oneginas“. Jūs vaidinote Tatjaną, o tėtis – jos mylimąjį Oneginą. Ar nebuvo sunku išsitekti vienoje scenoje?
– J.Vaitkaus dėka man pasisekė pirmą kartą gyvenime susitikti su tėčiu scenoje. Tai buvo nepaprasta patirtis. Man buvo sudėtinga, nes netikėtai gavau progą tiek daug laiko būti šalia tėčio. O jam tikriausiai buvo sudėtinga, nes mano charakteris sudėtingas.
– Kokiu savo vaidmeniu labiausiai didžiuojatės?
– Niekada iki galo nesu patenkinta savo vaidyba. Labai mėgstu spektaklį „Ledas“. Negana to, per premjerą pajutau pirmuosius savo vaikelio judesius.
– Ar Ukrainoje gerbėjai jūsų nepamiršo?
– Niekada nemėgau tviskėti rampų šviesoje. Žinau, kad savo veikla esu susikūrusi vardą ir kad mane daugelis žino ne dėl tėčio nuopelnų.
Ar man rašo gerbėjai? Neseniai parašė nepažįstamas ukrainietis karys. Kai pirmą kartą rašė, sėdėjo apkasuose Luhansko rajone. Jis parašė, kad yra buvęs Lietuvoje, žino, jog lietuviai palaiko Ukrainą, ir kai viskas baigsis, kalbės tik ukrainietiškai. Tikiuosi, kad jam viskas gerai.
Augo garsių Ukrainos aktorių šeimoje
Jevgenijos tėvas – žinomas teatro ir kino aktorius bei režisierius Grigorijus Gladijus – jau kelis dešimtmečius gyvena Kanadoje. Jaunystėje jis buvo pakliuvęs į Ukrainos KGB nemalonę.
Kijevo jaunimo teatre avantiūristiškos prigimties menininkas sumanė pastatyti spektaklį „Atkaklusis princas“ pagal ispanų dramaturgo Pedro Calderono pjesę. Grigorijus norėjo remtis garsaus lenkų režisieriaus Jerzy Grotowskio spektaklio pastatymu.
Buvo 1981 metai. Įžvelgdami antisovietinius pėdsakus komunistai uždraudė spektaklį prieš pat premjerą. G.Gladijaus namuose buvo atliktos kratos, saugumiečiai aptiko draudžiamos literatūros. Aktoriui grėsė suėmimas ir jis prisiglaudė Lietuvoje, kur jį pakvietė režisierius J.Vaitkus, tuo metu vadovavęs Kauno dramos teatrui. Šiame teatre kelerius metus dirbo ir Grigorijus.
Kaune kurį laiką gyveno ir Jevgenija su mama kino ir teatro aktore Jelena Krivda. Vėliau Grigorijus išvyko į Maskvą, kur Teatro meno institute (GITIS) baigė režisūros studijas. Debiutinis G.Gladijaus režisuotas spektaklis pagal Vladimiro Nabokovo romaną „Kvietimas į ešafotą“ buvo pastatytas Lietuvos rusų dramos teatre ir sutapo su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu 1990-ųjų kovo 11 dieną.
Tais pačiais metais Grigorijus išvyko kurti spektaklio į Monrealį, ten ir pasiliko. Po kelerių metų gavo Kanados pilietybę. Iki šiol jis ten dirba režisieriumi, dėsto studentams. Aktorius išbandė jėgas ir Holivude. Vieni sėkmingiausių vaidmenų – seriale „Jos vardas Nikita“, taip pat „Iksmenai. Praėjusios ateities dienos“.
Jevgenijos mama J.Krivda yra nemažai vaidinusi kine, televizijos serialuose, teatre. Ukrainoje ji buvo rytinės informacinės-pramoginės televizijos laidos vedėja. Ilgą laiką dirbo Kijevo teatre „Ratas“. Pastaruoju metu dėstė Vaikų meno akademijoje.
