Kiekvieną rudenį prasidėjus mokslo metams mama vis žadėdavo nuvesti Tomą į krepšinio treniruotes, bet kažkas vis sutrukdydavo. „Kitais metais tikrai nuvesiu“, – žadėdavo mama, bet taip ir nenuvedė.
Kūno kultūros mokytojas Vytautas Kapčius penktoką berniuką prikalbino žaisti futbolą, kurį T.Kemzūra žaidžia iki šiol. Tiesa, pradėjęs lankyti gimnaziją Tomas uoliai lanko ir krepšinio treniruotes.
Ieškodamas sąsajų su buvusiu krepšininku K.Kemzūra Tomas išsinagrinėjo šeimos genealoginį medį. Kęstutis yra ne pirmos eilės tėčio pusbrolis, tad Tomo šeima artimai su juo nebendrauja. Kai lanko senelio iš tėvo pusės kapą netoli Kauno, prie Ariogalos esančiose Butkiškių kaimo kapinėse, Kemzūrų pavardę turėjusių žmonių Tomas mato apsčiai.
Kai dabar aštuoniolikmetis Tomas užlipa ant scenos, žiūrovai lieka nustebinti jo gražaus balso ir šypsenos. Nuoširdų jaunuolį kone kasdien galima matyti ir ant kitos pakylos – Švč.Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje jis patarnauja per mišias, todėl neretai skaito ištraukas iš Šventojo Rašto.
Ministranto (lot. minister – patarnautojas) pareigas trečius metus uoliai atliekančiam abiturientui bendravimas su tikinčiaisiais suteikia naujų patirčių, o patarnavimas prie altoriaus išmokė susikaupti, nusiraminti, pajusti pilnatvę.
Nuo vaikystės su tėvais ir jaunesniu broliu bažnyčioje besilankančio T.Kemzūros aplinkiniai dažnai klausia, ar jis nesirengiąs savo ateities sieti su kunigyste. Bet Tomas neveja šalin minties metus tarnauti kariuomenėje ir patyliukais svajoja apie renginių vedėjo darbą.
Patarnavimas per mišias jam padeda nugalėti scenos baimę. Juk jis stovi labiausiai apšviestoje bažnyčios vietoje, prie altoriaus, jį mato beveik kiekvienas žmogus, esantis šventovėje. Kartais Tomui tenka paskaityti ir skaitinius.
„Puikiai pamenu save, pirmąkart stovintį presbiterijoje (priekyje esanti paaukštinta bažnyčios dalis, kur stovi altorius) ir skaitantį Šventąjį Raštą. Aš drebėjau. Gerai, kad ilga alba dengė drebančias kinkas. Suėmė kone panikos jausmas. Tik padrąsinantis klebono Vaido Vaišvilo ir kitų žmonių geras žodis padeda prisijaukinti naują auditoriją, kojų ir rankų drebulys dingsta“, – neslėpė T.Kemzūra.
Ilgesnį laiką patarnavęs bažnyčioje Tomas drąsiau jaučiasi ir užlipęs ant scenos mokykloje. Ten jį galima pamatyti kaip vedėją ar aktorių kone per visus renginius, jis ypač mėgsta įsikūnyti į linksmus personažus, kurie ir jam, ir žiūrovams kelia vien geras emocijas. Tomas išbando save ir vesdamas miesto renginius.
„Pažindamas Bažnyčios gyvenimą iš arti matau, koks yra mūsų pasaulis. Pavyzdžiui, ateina žmogus ir ko nors paprašo. Tu jam gražiai pasakai, kad to padaryti negali dėl tam tikrų priežasčių, o jis, piktas ir burbuliuodamas, išeina. Bet svarbiausia, kad tokių žmonių ne vienas! Tuomet imi svarstyti: iš kur tiek pykčio? Ypač šiuo sudėtingu pasauliui metu, kai grėsmė alsuoja mums į nugarą, privalome išlaikyti vienybę ir būti geri. Aišku, yra daugybė mielų parapijiečių, kurie kalba su šypsena ir yra supratingi“, – pasakojo T.Kemzūra.
Liūdnesnė patirtis yra pajusti savo trapumą. Kiekvieną savaitę yra aukojamos maždaug 2–3 laidotuvių mišios.
„Per kiekvienas gedulines pamaldas aš susimąstau apie savo būtį šioje žemėje, – sakė Tomas. – Žinoma, dažnai pas mus būna ir linksmų švenčių: krikštynų, vestuvių. Tačiau vis tiek viename bažnyčios kampe gali girdėti juoką, o kitame – graudžias ašaras.“
Klebonas V.Vaišvilas dažnai cituoja popiežiaus Pranciškaus žodžius, kad bažnyčia yra tarsi ligoninė karo lauke, ir niekam nerūpi, kurioje barikadų pusėje esi tu.
Nesvarbu, ar liūdi, ar džiaugiesi, bažnyčia visada laukia atviromis durimis.
– Kaip prabėga bažnyčios patarnautojo sekmadienis?
– Kiekvieno patarnautojo sekmadienio dienotvarkė skirtinga. Mano sekmadienio variantai yra du. Pradėsiu nuo lengvojo. Šį variantą pasirenku tada, kai šeštadienio vakarą praleidžiu su draugais ir sekmadienį norisi ilgiau pamiegoti. Tada rytines mišias dažniausiai pramiegu. Nuėjus miegoti kokią antrą valandą nakties, anksti pabusti sunku.
Po sumos mišių, kurios vyksta nuo 12 valandos, visi patarnautojai su klebonu įprastai einame pietauti. Taip parodome savo bendrystę. Sekmadieniniai pietūs yra linksmiausia savaitės dalis, nes gauname visos savaitės juoko dozę.
Po pietų dažniausiai grįžęs namo sėdu prie namų darbų, o paskui dar laukia vakarinės mišios. Jeigu namų darbų labai daug, tenka praleisti ir jas. Po vakarinių mišių visi sėdime zakristijoje, gurkšnojame karštą šokoladą ir dalijamės sekmadienio įspūdžiais.
Vasarą, kai mokykla būna pamiršta, einu susitikti su draugais arba pažaisti futbolo.
Antras variantas sunkesnis – reikia anksčiau keltis į 9 valandos mišias. Iš vakaro miegoti einu anksčiau, jeigu ne, tada rytą bažnyčioje pasirodau užtinusiais paakiais. Po mišių išgeriu kavos. Vakare net nepajuntu, kaip krintu į lovą.
Pasitaiko ir sunkių sekmadienių, kai iš namų išeinu 8 valandą ryto, o grįžtu 21 valandą. Taip nutinka per krikščioniškas šventes. Pavyzdžiui, lapkričio 1-ąją patarnavome 5 mišiose ir 2 procesijose. Labai pavargome.
– Ar bažnyčioje pasitaiko komiškų situacijų?
– Komiškų situacijų būna visados, net sunku vieną išskirti.
Kartą man reikėjo skaityti pradžios maldelę, ji prasidėjo taip: „Amžinasis Tėve, aukoju tau tavo sūnaus...“ Aš išsiblaškęs perskaičiau „aukoju tau savo sūnaus...“ ir nesupratau, kad suklydau, kol išgirdau krizenant kleboną. Jis pasakė: „Ne savo, o tavo.“ Po šitų žodžių mus visus suėmė juokas, o man toliau reikėjo skaityti. Aš vos tvardydamasis negražiu cypiančiu balsu baigiau skaityti maldą.
– Žmonės sako, kad jūsų gražus balso tembras, kaip tik toks, kokį turėtų turėti kunigas.
– Neslėpsiu – aš dėl to jaučiuosi laimingas. Džiugu, kad savo balsą galiu panaudoti ne tik bažnyčioje, bet ir ant scenos. Apie kunigystės kelią kol kas negalvoju. Nemanau, kad tai yra mano tikrasis pašaukimas, aš neturiu tokių savybių, kokių reikia geram dvasininkui.
Ir manau: jeigu jauti, kad nebūsi geras tos srities specialistas, tuomet juo visai nebūk. Ir pačiam nereikės kankintis, ir nekankinsi kitų, kurie į tave deda visas viltis.
O bažnyčioje mane laiko tai, kad mes, ministrantai, drauge dirbdami jaučiame bendrystę. Patinka skambant bažnytinėms giesmėms pasijusti globojamam ir saugomam. Patinka matyti švytinčias žmonių akis, patinka, kai kyla idėja, tarkim, kaip pasveikinti savo miesto žmones.
Apskritai sparčiai pavasarėjant ir artėjant šv.Velykoms noriu žmonėms palinkėti dažniau šypsotis ir džiaugtis mažais dalykais – pasaulis atsispindi tavyje.
