Nuo balandžio 1d. už Geležinkelio gatvėje esančio hostelio kambarį, kuriame nėra nieko, tik lovos, stalas ir spintos, visi patogumai bendri, jiems tektų mokėti daugiau kaip 1000 Eur per mėnesį, hostelio šeimininkas sako, kad padarytų nuolaidą vienam mėnesiui – pusę sumos. Bet tai vis tiek didžiuliai pinigai. Šeima labai tvarkinga, netgi labai labai. Labai draugiška. Jiems prasidėjusi integracijos programa, vaikai lanko lietuvišką mokyklą, šeima tvarkosi visus formalumus, ieško darbo, pirmadienį pasirašėme sutartį su „Caritu“, kuris tapo jų koordinatoriumi. Pagal integracijos programą būsto nuomai jie pirmus metus gaus kompensaciją, kuri yra ir garantija kiekvienam nuomotojui. Jeigu kas žinote ar turite galimybių padėti surasti šiai šeimai namus, būčiau jums amžinai skolinga ir dėkinga!“
Kas mums įprasta – jiems labai sudėtinga
Šis jos įrašas sulaukė ne tik palaikymo, bet pasipiktinimų, neva kodėl vietoje to, kad eitų dirbti, karo pabėgėlių šeimai ieškoma parama, kodėl būstas kainuoja taip brangiai ir kodėl jo ieškoma būtent sostinėje, kur kainos šalyje yra pačios didžiausios. Tačiau pokalbio metu Daiva smulkiai paaiškino visus niuansus ir karo pabėgėlių įsitvirtinimo Lietuvoje subtilybes.
„Šiuo metu tai vienintelė sirų šeima, kurią globoju ir, galima sakyti, integruojuosi kartu su jais, – ironiškai pokalbį pradėjo žinoma žurnalistė. – Spalio mėnesį susidraugavome ir paskui, kai sausio 13-ąją (labai gerai prisimenu datą, nes tai yra Sausio 13-oji) jie išėjo iš stovyklos, gavo leidimus gyventi mūsų šalyje, bandau jiems pagelbėti įsikurti mūsų šalyje.“
Anot Daivos, visi, kurie išeina iš stovyklos, dažniausiai dar neturi jokių lietuviškų dokumentų, banko sąskaitų, jokių garantijų – visiškai nieko.
„Kas mums kasdienybėje atrodo įprasti dalykai, jiems tai yra labai sudėtinga. Būdami stovykloje, negali nieko daryti, tvarkytis jokių dokumentų ar kitų reikalų, nes laukia sprendimo dėl leidimo gyventi. Todėl pabėgėliams jokių šansų, kad jie patys iš karto susiras, kur gyventi, dirbti, mokytis, atsidarys banko sąskaitas ir pan. Tokiu atveju valstybė jiems skiria laikiną būstą, apgyvendina visus hosteliuose ar kitose gyvenamosiose patalpose.
Pradžioje buvo toks susitarimas, kad mėnesį kompensuoja tą pragyvenimą, o paskui reikia ieškotis būsto. Bet per tą mėnesį neįmanoma nieko susitvarkyti, – pasakojo pašnekovė. – Pavyzdžiui, mano globojama šeima, mėnesį laukė dokumentų. Migracijos departamentas tada teigė, kad kažkokie sistemos sutrikimai. Tada kreipėsi į banką, kad galėtų atsidaryti sąskaitas. Bankas iš karto jiems sąskaitų neatidarinėja, nes jam nepakanka duomenų. Kol viską patikrina, vėl užtrunka. Tada turi registruotis į Užimtumo tarnybą bei kitas institucijas. Žodžiu, turi tapti oficialiu Lietuvos gyventoju.
Be to, jiems integruotis iš tiesų labai sunku dėl bendro mūsų šalies gyventojų požiūrio į juos. Matant, kaip viskas vyksta, man irgi kartais atrodo, kad jiems geriau išvažiuoti į kitą šalį. „
Darbas buvo, dokumentų – ne
Moteris yra susipažinusi su globojamos sirų šeimos prieglobsčio dokumentais. Juose Migracijos departamentas konstatuoja, kad grįžti į savo kilmės šalį dėl situacijos regione, Sirijoje iki šiol vyksta karas, jie negali.
„Vaikai pradėjo eiti į lietuvišką mokyklą. Tuomet šeimai prasidėjo integracijos programa. Nors šeima jau kurį laiką gyvena nebe stovykloje, tačiau tik visai neseniai, vos prieš kelias dienas, atsirado jos kuratorius, kuriuo buvo paskirtas „Caritas“. Užtruko, nes vyko viešieji pirkimai. Ir tik dabar kuratorius imasi visų tų dalykų, kuriuos mes pradėjome tvarkyti kur kas anksčiau – būsto, darbo, mokyklų ir panašios paieškos, kad padėtų jiems įsitvirtinti, – apie sirų integracijos sunkumus pasakojo Daiva. – Mes jau buvome suradę ir darbo vietą. Bet darbdavys sako: „Juk jie neturi socialinių pažymėjimų, kitų reikiamų įdarbinimui dokumentų. Tokiu atveju jis pas mane dirbs kaip nelegalas. Kaip aš jį įforminsiu? O kas bus, kai ateis Darbo inspekcija ar kiti atsakingi pareigūnai ir mane patikrins?“.
Pagalbą sirų karo pabėgėlių šeimai Daiva apibendrino trumpai: „Galiu pasakyti, kad tas vadinamasis integracijos procesas yra labai nelengvas“.
Nesutinka dėl sunkumų
Tuo metu valdžios institucijos didelių problemų nemato. O jei ir mato, komunikuoti apie jas nėra linkusi. Pateikus konkrečius klausimus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tokių pat konkrečių atsakymų sulaukti nepavyko, o iš pateiktų susiformuoja nuomonė, kad karo pabėgėlių integracija vyksta sklandžiai.
Pavyzdžiui, į klausimą, kodėl nesudaromos sąlygos žmonėms kuo greičiau įsidarbinti, gauti pajamų ir patiems save išlaikyti bei kaip ir ar iš viso sprendžiamos tokios situacijos, ministerija atsakė taip:
„Už leidimų gyventi Lietuvoje išdavimą atsakingas Migracijos departamentas. Užsieniečiai, gavę teigiamus sprendimus dėl prieglobsčio suteikimo, vyksta į migracijos tarnybą, yra tvarkomi dokumentai (apie dvi savaites). Gavę dokumentus, prieglobstį gavę užsieniečiai gali registruotis Užimtumo tarnyboje, pradėti dirbti, atsidaryti sąskaitą bet kuriame Lietuvoje veikiančiame banke, pagalbą teikia įstaigos arba kuruojančių institucijų darbuotojai. Visi klausimai yra sprendžiami bendradarbiaujant tiek su užsieniečiais, tiek su kuruojančiomis institucijomis. Užimtumo tarnybos specialistai bendradarbiauja padėdami susirasti darbą prieglobstį gavusiems užsieniečiams“.
O Migracijos departamento prie LR VRM Aptarnavimo skyriaus vedėja Ingrida Liberytė-Butkevičienė apskritai nesutinka, kad karo pabėgėliams norint įsidarbinti kyla didelių sunkumų.
„Prieglobstį gavę asmenys įgyja teisę dirbti be darbo rinkos testo, t.y. jiems nereikia gauti Užimtumo tarnybos leidimo dirbti. Suteikus prieglobstį, leidimo gyventi kortelė pagaminama per keletą dienų, tad nepritartume teiginiui, kad dokumentai gaminami ilgai“, – komentavo I. Liberytė-Butkevičienė.
Sunku rasti būstą
D. Žeimytė-Bilienė sakė, kad ėmus globoti tokią šeimą, pagalbos reikia bet kokios, netgi kartais atrodytų visiškai elementarios.
„Pavyzdžiui, buvo toks atvejis, kai mano globojamai sirų šeimai atnešė užpildyti kažkokią formą, kuri yra lietuvių kalba. Ją taip pat reikėjo užpildyti lietuvių kalba. Aš sakau, kad jiems reikia padėti, jie gi hieroglifais rašo. Man sako, gal tegul nuvažiuoja į biblioteką, su žodynais verčiasi tekstus, skaito ir tada užpildo“, – apie situaciją pasakojo moteris.
Taip pat ji prisiminė ir dar vieną atvejį, kai skambino nekilnojamojo turto agentei dėl būsto nuomos: „Kai pasakiau, kam reikia būsto, man atsakė, kad jokių šansų, nes žmonės paprasčiausiai nenorės nuomoti“.
Sirų šeima besirūpinanti žurnalistė bei jos globojama šeima išsinuomotų būstą ir toliau nuo sostinės. Tačiau tuomet iškyla dar viena problema.
„Pavyzdžiui, jei ieškotume kokio namuko šalia Vilniaus, bėda yra ta, kad tėtis nors ir turi vairuotojo pažymėjimą, bet jis yra siriškas ir pas mus negalioja. Jį reikia perlaikyti iš naujo. Tai užtrunka. Svarstėme apie galimybę jį įdarbinti vairuotoju, bet vėl tas pats pažymėjimo klausimas. Aš netgi domėjausi „Regitroje“, kokios procedūros tokiu atveju kaip šis. Sako, bendros, nėra išimčių. Jis drąsiai galėtų taksi ar dar kažką vairuoti, bet negali, nes neturi Lietuvoje galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Štai dar vienas paaiškinimas, kodėl jie iš karto negali eiti dirbti“, – teigė pašnekovė.
VRM nukreipė į SADM
Pati Vidaus reikalų ministerija į šią situaciją apskritai nesureagavo ir dėl pabėgėlių integracijos nukreipė į SADM. O pastaroji pateikė štai tokį atsakymą:
„VRM įsakymas „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ reglamentuoja šį klausimo sprendimą.
Sirai, norėdami gauti Lietuvoje vairuotojo pažymėjimą, turi išsilaikyti teorijos ir praktikos egzaminus (jie gali vykti ir rusų kalba, ne tik lietuvių). Laikant egzaminus, vairavimo mokyklos lankyti reikalavimų nėra. Bet tai taikoma tik tiems sirams, kurių vairuotojo pažymėjimas yra iš trečiųjų šalių. Jei siras turi įgijęs ES pažymėjimą, tuomet jis galioja visoje Europoje ir gali su juo dirbti ir Lietuvoje“.
Kaina pakilo per valandą
Taigi kalbant apie būsto paieškas šalia Vilniaus, žurnalistės teigimu, iš karto kyla susisiekimo problemų.
„Pavyzdžiui, žmonės mano globojamai sirų šeimai pasiūlė prie Molėtų vienkiemyje sodybą. Iki parduotuvės keli kilometrai. Vienas vaikas neįgalus – 4 metukų mergytei cerebrinis paralyžius. Jai įmanoma padėti, reikia nuolat lankyti kineziterapiją. Kaip nuvykti? Vaikus į mokyklą irgi kažkaip vežti reikia. Galbūt būtų koks nors autobusiukas. Bet dabar vaikai lanko sustiprintos lietuvių kalbos mokyklą. Norėtųsi, kad ir toliau lankytų.
Kadangi lietuvių kalba sustiprinta, išmokę ją, jei bus poreikis, vaikai galės eiti ir į kitas mokyklas. Be to, labai patogu, nes mokykla yra visai šalia gyvenamosios vietos, todėl pėsti iki jos nueina.“
„Aš ir pati turiu namą Panevėžio rajone ir galėčiau ten juos apgyvendinti, bet kai susideda daugybė įvairiausių dalykų, tai tampa sudėtinga, – apgailestavo pabėgėlių šeimą globojanti lietuvė. – Dabar, kai dar atvyko nemažai karo pabėgėlių iš Ukrainos, būstą surasti tapo dar sudėtingiau. Buvo tokia situacija, kai pasiūlė trijų kambarių butą už didesnę nei įprasta kainą. Sutikau, nes atsirado žmonių, kurie buvo pasirengę kurį laiką finansiškai paremti. Per valandą to būsto kaina pakilo nuo 700 Eur iki 1200 Eur. Tai jau kiek per daug.“
Galiausiai pasidomėjus, ar mūsų valstybė apskritai pasirengusi priimti pabėgėlius, nes nėra sistemos, kaip juos integruoti, moteris sakė: „Aprašuose kažkokia sistema yra, bet kai tu susiduri praktiškai, matai, kad kur eini, ten galva į sieną. Viskas trunka labai ilgai“.
Teikiama parama
Kaip ir sakė D. Žeimytė-Bilienė, o ministerijos atsiųsti atsakymai tik patvirtina, kad aprašuose viskas atrodo gražiai ir tvarkingai.
„Gavus prieglobstį, užsieniečiams teikiama parama iki 3 mėnesių Pabėgėlių priėmimo centre arba jo suteikiamose gyvenamosiose patalpose, mokama pašalpa maistui ir smulkioms išlaidoms. Užsieniečiui organizuojami lietuvių kalbos kursai, pagal poreikį teikiamos socialinės, sveikatos priežiūros paslaugos, psichologinė pagalba, organizuojamas ugdymas vaikams, – rašoma SADM laiške. – Užsienietis yra aprūpinamas higienos priemonėmis, būtiniausiais namų apyvokos reikmenimis, drabužiais, vaikai aprūpinami mokyklinėmis priemonėmis.
Šiuo metu Pabėgėlių priėmimo centre laisvų vietų nėra, todėl prieglobstį gavę užsieniečiai apgyvendinami Pabėgėlių priėmimo centro suteiktose patalpose.“
Ministerija pažymi, kad parama integracijai yra tęsiama savivaldybių teritorijoje iki 12 mėnesių, pažeidžiamoms grupėms terminas gali būti pratęstas iki 36 mėnesių.
„Užsieniečiui yra teikiama vienkartinė įsikūrimo pašalpa, kas mėnesį mokama mėnesinė pašalpa būtiniausioms reikmėms, būsto nuomos dalies kompensacija, pašalpa mokyklinio amžiaus vaikams būtiniausiems mokinio reikmenims įsigyti, kompensacija vaikų ugdymui pagal ikimokyklinio/priešmokyklinio ugdymo programas, organizuojami lietuvių kalbos kursai, – vardijama ministerijos atsakyme. – Bendras paramos laikotarpis gali būti iki 36 mėnesių, jeigu užsienietis priklauso pažeidžiamai grupei: turi nepilnamečių vaikų, nėščios moterys, asmenys, turintys sveikatos sutrikimų, ribojančių jo darbingumą.
Parama gali būti diferencijuojama, priklausomai nuo pažeidžiamumo lygio ir pastangų integruotis (daromos pažangos įgyvendinant individualų integracijos planą).“
Padeda susirasti būstą
Nors D. Žeimytė-Bilienė kiek anksčiau jau pasakojo sudėtingą situaciją susirandant būstą, tačiau SADM pasidomėjus, ką daryti žmonėms, kurių laikas laikinojoje apgyvendinimo vietoje baigiasi, o šeimininkas už jį prašo neadekvačios sumos, ministerija tikino, kad atsakingos institucijos visada gelbsti tokiose situacijose.
„Pabėgėlių priėmimo centras gali teikti apgyvendinimą įstaigoje arba jo nuomojamose gyvenamosiose patalpose. Apgyvendinimas „hostelyje“ yra apmokamas pagal ES ir LR finansuojamą projektą. Tiek Centro, tiek kuruojančios institucijos darbuotojai padeda susirasti kitą gyvenamąjį būstą užsieniečiams. Visais, prieglobstį gavusiais užsieniečiais, integracijos metu yra pasirūpinama esant krizinei situacijai.
Visiems, prieglobstį gavusiems asmenims, integracijos metu yra suteikiamas gyvenamasis plotas arba pagalba susirandant jį“, – apie situaciją rašė SADM ir taip pat pridūrė: „Išaugus migracijos srautams, tikėtina, kad prieglobsčio gavėjai ir toliau gali būti apgyvendinti alternatyviose pagyvendinimo vietose. Dalis tokių migrantų iškarto vyksta į savarankiškai nuomojamą būstą (tie, kurie turi darbą), kam sunkiau, laikinai, kol susiras kur gyventi, padeda Pabėgėlių priėmimo centras“.
Priklauso nuo visuomenės požiūrio
„Apskritai, ar Lietuva yra pasiruošusi integruoti trečiųjų šalių piliečius mūsų šalyje? Juolab kad skirtingai nei ukrainiečių atveju, visuomenės požiūris į sirų pabėgėlius yra gana skeptiškas“, – buvo vienas iš klausimų SADM.
„Prieglobstį gavusių užsieniečių integracija priklauso ne tik nuo pačių užsieniečių motyvacijos, noro, bet ir nuo priimančios visuomenės. Vienas didžiausių iššūkių pastaruoju metu – susirasti gyvenamąjį plotą, kur gali įsikurti užsieniečiai. Lietuvos visuomenė po 2021 metų migrantų antplūdžio „atsargiai“ prisileidžia pabėgėlius, bijo išnuomoti būstą, deklaruoti jame užsieniečius su nepilnamečiais vaikais, – pateiktame atsakyme rašė ministerijos atstovai. – Kitokia situacija su Lietuvos darbdaviais, kurie patys kreipiasi į Pabėgėlių priėmimo centrą siūlydami darbo vietas. Pabėgėlių priėmimo centras, bendradarbiaujant su Užimtumo tarnyba, darbdaviais organizuoja periodinius susitikimus siekiant padėti užsieniečiams kuo greičiau įsilieti į darbo rinką.“
Pabėgėlių priėmimo centre 2022 kovo 28-osios duomenimis, gyveno 36 prieglobstį gavę užsieniečiai, iš jų – 19 sirų, kuriems yra teikiama parama integracijai. Savivaldybėse valstybės paramą 2022 m. vasario 28 d. gavo 418 prieglobsčio gavėjų: Vilniuje – 311; Kaune – 66; Jonavos r. – 6; Klaipėdoje – 12; Radviliškyje – 2; Visagine – 1; Prienų r. – 1; Zarasų r. – 4; Lentvaryje – 4; Raseiniuose – 11. Iš 418 prieglobsčio gavėjų savivaldybėse paramą gavo 16 sirų: Jonavos r. – 5; Vilniuje – 11.
