Gabrielė prieš kelerius metus nusprendė, kad atėjo laikas ignoruoti visuomenėje vyraujančius moters grožio standartus, tad kosmetiką ir skutimosi peiliukus ji atidėjo į šalį, nusirėžė plaukus ir pradėjo gyventi taip, kaip norisi jai pačiai. Tačiau feminizmas, pasak pašnekovės – tikrai ne vien apie išvaizdą.
Ji naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, kodėl feminizmo idėjos turėtų būti artimos kiekvienam, kokiomis akimis šiandien vis dar žiūrima į žmogaus išvaizdą ir iš kur kyla moterims nuolat klijuojami stereotipai.
Kodėl moterys bijo feminizmo?
G.Garlaitė svarstė, jog moteriai išgyventi šiame pasaulyje – tikrai nelengva užduotis. Pasak jos, dažnai net nesusimąstoma, kad jis yra pritaikytas vyrams, o tai esą ypač gerai atsispindi ir buityje, ir darbo aplinkoje.
„Visi, kurie gyvena šiame pasaulyje, tą supranta, ypač moterys mato tai iš tam tikrų detalių – pavyzdžiui, vaikų priežiūros. Kadangi visa buitis krenta ant moterų pečių, ta sistema yra tokia šiaip sau – ji nepritaikyta itin moderniam gyvenimui, kuriame moteris dalyvauja darbo rinkoje.
Įsivaizduokime, jeigu visa vaikų priežiūra kristų ant vyrų pečių? Yra toks status quo, kuriame mes gyvename“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak Gabrielės, žodį „feminizmas“ gaubia nemenkas konfliktas – nors jis kalba apie moterų išsilaisvinimą, moterys vis dar gyvena pasaulyje, kuris apie jas visiškai negalvoja arba tiesiog ignoruoja. Tačiau tai, jog jam yra skiriama tiek daug dėmesio, tik parodo, koks jis svarbus.
„Natūralu, kad mes turime skirtumų tiek tarp lyčių, tiek lytyse, bet bėda atsiranda tada, kai tie skirtumai tampa įrankiu kažką ignoruoti, kažkieno neišklausyti, kažkam nurodinėti. Dėl to feminizmas yra priimamas taip aršiai ir net neigiamai, nes, kai tu nori kažką užtildyti, bet tas kažkas, kas nenori būti užtildytas, pradeda garsiai kalbėti, tai aišku, kad tave tai nervina, nori visaip kaip padaryti, kad to nesigirdėtų.
Tai, kad feminizmas yra taip demonizuojamas, tik įrodo, koks jis reikalingas. Nes jei iš tikrųjų feminizmas būtų nieko vertas, niekas apie jį ir nekalbėtų, net jei ir kalba iš blogosios pusės“, – aiškino ji.
Paklausta, kodėl visgi kritikos feminizmas susilaukia ir iš pačių moterų, Gabrielė pripažino, kad būti šio judėjimo dalimi taip pat reikia drąsos ir atsakomybės, o šias savybes turi ne kiekviena.
„Viena pirmųjų Lietuvos feminisčių Margarita Jankauskaitė kažkada yra pasidalijusi mintimi, kodėl moterys neina į feminizmą ir nenori nieko bendro su tuo turėti – todėl, kad kontraktas su patriarchatu yra labai aiškus. Tu būsi žmona, pagimdysi vaikus, liksi namie, mes tavimi pasirūpinsime. Tai lyg garsiai sakoma – visa sistema yra ant to pastatyta. Bet yra žvaigždutė ties šiuo kontraktu, kur parašyta, kad tu negalėsi priimti savo asmeninių laisvų sprendimų, negalėsi rinktis kitų dalykų, kurie tau svarbūs, nes mes tau nurodysime, ką tu turi daryti, kaip tu turi atrodyti, kaip turi kalbėti. Daug niuansų, kurių garsiai niekas nesako, bet visos moterys tai žino.
Moterys neina į feminizmą, nes nėra aiškaus kontrakto, ką jis gali pasiūlyti. Feminizmas sako, kad mes jums duosime laisvę. Bet kas yra ta laisvė? Niekas apie ją nežino, nes viskas priklauso tik nuo tavęs ir tavo asmeninės atsakomybės, kaip feminizmą panaudosi savo labui. Tai yra tiesiog laisvė būti savimi, laisvė būti moterimi vyrų valdomame pasaulyje“, – apibūdino G.Garlaitė.
Pasak jos, per pastaruosius šimtą metų feminizmo idėjos paplito itin plačiai – atsirado knygų, filmų, ir pačios moterys pradėjo kur kas garsiau apie jį kalbėti. Visgi tikėtis, kad moteris, kuri užaugo sistemoje, kuri jų nekenčia, staiga rinksis laisvę, yra naivu, įsitikinusi Gabrielė.
„Aišku, man labai dėl to liūdna, bet tai rodo, kad tai iš tikrųjų yra labai svarbu. Jei tu eini į gynybinę reakciją, reiškia, kad kažką tau ten suvirpino. Dėl to aš truputį skeptiškai žiūriu į tas, kurios „ginasi“ nuo feminizmo, nes manau, kad tai yra kažkokia žaizda, ir galbūt tai moteriai kaip tik labai reikia feminizmo“, – svarstė pašnekovė.
Vaikystėje norėjo tiesiog „išsidūkti“
Pati Gabrielė nusprendė nepaisyti visuomenėje vyraujančių moters grožio standartų – nusirėžė ilgus plaukus, neskuta kūno plaukelių, o drabužių ieško ne tik moterų, bet ir vyrų skyriuje. Nors į aplinkinių reakciją dėmesio stengiasi nebekreipti, ji pripažįsta, kad išvaizda visuomenėje vis dar vaidina labai didelį vaidmenį. Prie to ypač prisideda ir socialiniai tinklai, kurie per dvejus pandemijos metus esą tapo dar reikšmingesni ir galingesni.
„Tampa norma, kad tai, ką darai savo „kvadratėlyje“, yra kur kas svarbiau už tai, ką tu iš tikrųjų veiki gyvenime, kaip bendrauji su žmonėmis, koks esi. Manau, kad išvaizda vis dar yra labai stiprus dalykas, kuris veikia mus visus, ir tas mūsų požiūris vis dar turi labai didelę svertinę galią.
Man smagu, kad atsiranda vis daugiau eksperimentų, žmonės nori išsišokti ir parodyti save kitaip, nei įprasta, bet kartu labai matau vieno standarto sekimą. Nors jis vis kinta, bet vis tiek visi seka tą standartą, į jį įsikabina“, – pastebėjo jauna moteris.
Kaip vieną iš esminių problemų ji įvardijo lyčių stereotipus, pabrėždama, kad jų mes išmokstame dar vaikystėje, o vėliau neretai jie mus lydi ir visą likusį gyvenimą.
„Viskas prasideda nuo asmeninių dalykų, tada tai perauga į šeimą, šeima formuoja bendruomenes, ir bendruomenė tampa visuomene. Žinoma, viskas prasideda nuo mūsų pačių, kaip mes tvarkomės su tais vidiniais stereotipais, su kuriais užaugome ar kuriuos mums bruka tos pačios socialinės medijos.
Manau, kad atsakomybė pirmiausia yra asmeninė, bet tikėtis, kad penkerių metų vaikas prisiims atsakomybę už savo mąstymą, būtų keista ir naivu. Tėvai, mokykla yra tie veiksniai, kurie padeda formuotis, bet manau, kad tai yra masinis ir didelis reiškinys, ir mes kultūriškai turime tuos stereotipus. Nors Europoje ar JAV kultūrinis suvokimas šiek tiek skiriasi, bendri universalūs dalykai vis tiek išlieka – pavyzdžiui, kad vyras turi pasipiršti, kad moteris turi mokėti gaminti.
Man keista, nes tai juk nėra apie asmeninius dalykus – tai yra tiesiog apie buitį. Štai mes gyvename kartu, tai gal normalu, kad abu mokame gaminti, abu indus mokame plauti? Kodėl statistika vis dar rodo, kad vos ne 80 ar 90 procentų ūkio darbų vis dar krenta ant moterų pečių? O pandemija tik dar labiau viską apsunkino, nes moterims ir vaikus reikėjo prižiūrėti, ir juos mokyti, o tėtis toliau savo kambaryje gali ramiai dirbti“, – pažymėjo G.Garlaitė.
Ji taip pat spėja, kad pandemijai atslūgus kils dar viena feminizmo banga, nes dauguma moterų esą tikrai pasvarstys, kas per šiuos kelerius metus nutiko jų gyvenime.
Gabrielė dirba fizinio lavinimo mokytoja vienoje iš sostinės mokyklų – nors prisipažįsta, kad replikų ir klausimų dėl savo neįprastos išvaizdos sulaukia, su vaikais bendrauti esą nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti – svarbiausia viską jiems kuo geriau paaiškinti.
Pasak pedagogės, ji nori perduoti mintį, kad visi žmonės yra skirtingi, tačiau tie skirtumai neturėtų jų atskirti nuo kitų.
„Dirbu ir su pradinukais, tai jiems dar tik prasideda visas tyrinėjimas. Man atrodo, kad vaikams yra labai paprasta viską paaiškinti, jeigu tu aiškiai žinai, ką jiems sakai. Vaikams kyla labai daug klausimų ir jie dažniausiai būna labai geri, nes jiems reikia labai stiprios logikos. Tu negali filosofuoti, sakyti neaiškių dalykų, ten reikia labai aiškiai ir konkrečiai pasakyti, be jokių stereotipinių įsitikinimų.
Reikia perduoti mintį, kad mes skirtingi, bet tai neturi būti tai, kas mus išskiria, mes turime kalbėti apie tuos skirtumus, suvokti save ir nepamiršti bendradarbiavimo. Mokykla turėtų būti ta vieta, kur gali pabūti savo rate – pavyzdžiui, kūno kultūros pamokose yra vertinga atskirti lytis, kad jie galėtų savo bendraamžių ratuose pažinti savo kūną ir patys save. Bet mes gyvename visuomenėje, kurioje esame kartu.
Pati pastebiu, kad sporto pamokose berniukai uždominuoja mergaites ir jos praranda galimybę iš viso mokytis sporto. Gali išaukštinti berniukus, kad jie labai stiprūs, bet labai svarbu, kokią žinutę siunti. Mes dažnai padarome baisybę ir skirtumą, kurio tarsi neįmanoma peržengti“, – aiškino pašnekovė.
Paprašyta prisiminti, kaip pati elgėsi ir jautėsi mokykloje, G.Garlaitė prisipažino, kad dar ankstyvame amžiuje ji mėgdavo elgtis taip, kaip jai atrodė mieliausia ir priimtiniausia, tačiau aplinkinių reakcijos ją nustebindavo – frazę „mergaitės taip nedaro“ ji girdėjo kur kas dažniau nei norėtų.
„Aš mačiau, ką daro berniukai, man tai patiko, tad norėjau elgtis taip pat. Ir tada nesusivesdavo galai, bet nepaisant neigiamos reakcijos vis tiek ėjau sportuoti, vis tiek rengiausi taip, kaip man patiko. Nesidėdavau suknelių, galvočiau, kad buvo ir pavydo berniukams, nes tu labai aiškiai tam tikru metu savo vaikystėje pajunti, kad tau kažko negalima, nes esi mergaitė. Niekas negali pasakyti kodėl, bet tau tiesiog negalima.
O berniukams galima viską. Tai toks keistas dalykas, kuris tave pastumia ir į tokį priešiškumą berniukams, bet tada lygiai tas pats nutinka ir berniukams, kai jiems sako, kad mergaitės yra silpnos, „ne tokios“, ir jiems irgi kyla reakcijų, kurios yra jiems paliekamos. Retas suaugęs gali tai atpažinti ir vaikams padėti“, – svarstė ji.
Pasak Gabrielės, labiausiai jai norėdavosi tiesiog „išsidūkti“ ir būti vaiku – tą ji pastebi ir dabar, pati kasdien su jais dirbdama.
„Dabar ir pati pastebiu, kad iš mergaičių tikiuosi daugiau disciplinos, kad jos bus daug labiau sukalbamos ir mažiau išdykaujančios, ir, kai mano pamokose mergaitės pradeda išdykauti, manyje iš karto kyla tokia reakcija: kaip jos taip gali? Aišku, aš pati bandau tą reflektuoti ir pakeisti. Ir tai parodo, kad mes jau nuo mažens uždedame tokį lūkestį, kad berniukai vis tiek dūks, bet jeigu jau mergaitės dūksta, tai jau kažkas negerai. Toks paprastas dalykas, bet tai tave paveikia, nes tau neleidžia išreikšti savęs taip, kaip tu nori, o tau dar tik penkeri ar septyneri metai“, – stebėjosi pašnekovė.
Prireikė laiko atsiskleisti
Gabrielė prisipažino, kad labai didelio palaikymo savo šeimoje ji nejautusi, tačiau džiaugiasi, kad artimieji jos idėjų, pasirinkimų ir gyvenimo būdo nepasmerkė.
„Mano šeima nėra niekuo išsiskirianti, stereotipiškai kalbant – tiesiog tradicinė šeima. Manau, kad jiems sukėliau nepatogumų vien dėl to, kad bandau kvestionuoti tradicijas. Ne visi žmonės nori į tas diskusijas veltis, tad dažniausiai susiduriu arba su neigimu, arba su ignoravimu. Tada arba aršiai puola, arba tiesiog yra ignoravimas, kad „tu čia būk, kaip tau būnasi, o aš būsiu taip, kaip man būnasi“.
Dažnai savo šeimoje jaučiu tą ignoravimo momentą. Mes nesame linkę eiti į dialogą, bet vis tiek būnam, randam apie ką pašnekėti. Man niekas nesakė, kad manęs išsižadės, tiesiog šeima stengiasi priimti mane tiek, kiek jiems pavyksta. Tai nejaučiu didelio atstūmimo, bet nejaučiu ir didelio priėmimo. Toks viduriukas“, – vertino ji.
Jauna moteris taip pat priklauso ir LGBTQ+ bendruomenei – tiesa, ji pripažįsta, kad laiko priimti ir susigyventi su šia savo tapatybės dalimi visgi reikėjo. Informacijos apie homoseksualumą tuo metu esą dar nebuvo nei mokyklose, nei universitetuose, tačiau lemiamas lūžis Gabrielės gyvenime įvyko 2016-aisiais, kai Vilniuje vyko „Baltic pride“ eitynės. Tuomet ji ir nusprendė, kad šios savo gyvenimo dalies slėpti nebenori.
„Tada jau pasidarė laisviau kvėpuoti, nes iki to laiko Lietuvoje buvo labai prasta atmosfera. Kaune praėjusį rudenį įvykusios eitynės irgi buvo labai džiuginančios, tai pati atmosfera dabar atrodo tikrai palankesnė. Tai, kad aš pasirinkau būti savo tiesoje, mane tiesiog sustiprino, ir gal dėl to man pavyko atstovėti savo įtikinimus. Pati kartais nesuvokiu, iš kur turėjau tiek drąsos savyje garsiai pasakyti ir atstovėti, bet aš taip tvirtai viską savyje žinojau, kad daugiau nelabai kas buvo svarbu“, – prisiminė Gabrielė.
Pasak jos, nors LGBTQ+ bendruomenei pastaruoju metu teko susidurti su ne vienu iššūkiu, neapykanta ir dvejopa visuomenės reakcija, dabar Lietuvoje šiuo klausimu „temperatūra kur kas geresnė“. Pašnekovės manymu, dalies gyventojų pasipiktinimas šia bendruomene kilo tik dėl to, kad šiandien pokyčiai vyksta būtent jos naudai.
„Tam tikri pastarųjų metų įvykiai nenumušė pozityvo, jis auga ir toliau. Kas atsitiko – man atrodo, kad tai yra labiau ne apie požiūrį, o apie galią – žmonės pajuto, kad kažkas realiai gali pasikeisti. Iki partnerystės pateikimo (Partnerystės įstatymo, – aut.past.) nebuvo realių pokyčių. Buvo eitynės, kurios nieko nereikalavo, bet jokių realių veiksmų nebuvo. Natūralu, kad, kai iš ignoravimo išeini į matomumą, pasakai, kad esi čia, galios pozicija nori tave nustumti ir duoda tau stiprų atsaką.
Nemanau, kad palaikymas LGBT bendruomenei sumažėjo. Aš manau, kad jis ir toliau auga, ir dėl to, kad ateina realūs pokyčiai, dėl to pasipriešinimas labiau matomas“, – svarstė Gabrielė.
Ji itin teigiamai vertina ir LGBTQ+ vaikus auginančių mamų suburtą bendruomenę, ir tiki, jog tokios iniciatyvos padės ir jos pačios šeimai.
„Jau kai mamos pradeda judėjimą, čia jau tikrai kažkas bus – dėl to mane tai labai stipriai palietė. Tikiu, kad ir mano mamai tai yra didelė viltis ir atokvėpis, kad ji ne viena, nes manau, kad mano mamai yra pakankamai sudėtinga būti tame vienai, kai aplink nėra palaikančių pavyzdžių. Ir jai tikrai buvo nelengva su tuo susigyventi. Manau, kad mamų atsiradimas ir garsus kalbėjimas jai tikrai turėtų duoti smagų jausmą viduje“, – vylėsi G.Garlaitė.
