Neseniai į rankas patekusi 2021 metais išleista publicisto, buvusio kolegos Edmundo Ganusausko knyga „Ekscelencija, monsinjoras ir...“ padėjo sugrąžinti kone užmaršties dulkėmis nubarstytas iškilių šalies žmonių istorijas. Autorius jaučiasi dėkingas likimui už tai, kad jis leido sutikti šias iškilias asmenybes. O jo knyga tuos herojus tarsi prikėlė antram gyvenimui.
Perskaičiusi šią knygą tarsi iš naujo pažinau alpinistą S.Vilių, kuris daugiau nei prieš dešimtmetį viešai papasakojo apie vieną kitą ekspediciją į kalnus. Bet beveik niekas nežinojo, kuo Saulius gyvena, be kalnų, kurie neabejotinai glūdi jo prote ir širdyje.
Išskirtinių žmonių ir kasdienybė išskirtinė, nenuobodi, net įkvepianti. Pasiekęs aukščiausią pasaulio viršūnę alpinistas labai daug gražių dalykų kasdien pastebi savo įprastame gyvenime – jį džiugina namiškiai, Lietuvos gamta, o Vilnių jis vadina miestu muziejumi.
– Esate po Vlado Vitkausko antrasis Džomolungmos (8848,86 m) viršūnę pasiekęs (2003 m. gegužės 22 d.) lietuvis ir pirmasis, įkopęs iš šiaurinės Tibeto pusės. Kitąmet sukaks dvidešimt metų, kai pasiekėte aukščiausią Žemės viršukalnę. Ar V.Vitkausko žygis jums buvo postūmis įkopti į Everestu dar vadinamą Džomolungmą? Ar apie šį kalną esate kalbėjęsi su vyresniu kolega, galima sakyti, kalnų broliu? Jus kartais aplanko prisiminimai apie šį žygį?
– Nedaug kas Lietuvoje žino, kad metais anksčiau iki sėkmingo jo įkopimo gana didelė lietuvių ekspedicija bandė tai padaryti iš šiaurės. Tada niekam iš lietuvių ir vieno latvio grupės to padaryti nepavyko.
Vieną iš tos pirmosios ekspedicijos narių pažinojau gerai – tai buvo Stasys Navickas. Pažinojau ir dar keletą tos ekspedicijos dalyvių, daugiausia iš Kauno. Bet iš S.Navicko, matyt, išgirdau daugiausia įspūdžių, manau, jis net pats nežinodamas nurodė kryptį Everesto link.
Labai daug palaikymo ir praktiškų patarimų gavau iš Lietuvos alpinizmo legendos Viliaus Šaduikio. Su V.Vitkausku daugiau bendravau po savo įkopimo. Mūsų požiūris, matyt, pernelyg skirtingas, vien Everesto man nepakako.
Prisiminimai kartais grįžta. Kartais tenka pristatyti savo ekspediciją į Everestą kokiuose nors susitikimuose, pasidaliju įspūdžiais su savo bičiuliais. Kalnai, ypač tie aukščiausi, buvo įdomi, bet ir labai sunki patirtis.
– Ar planuojate šią sukaktį kaip nors paminėti?
– Negalvojau kol kas ir iki šiol neplanavau. Bet reikės pagalvoti. Kad ir kaip būtų, labai norėčiau šio interviu proga padėkoti visiems, kurie padėjo man pasiekti šį tikslą ir manimi tikėjo. Ačiū jums visiems.
– Viena pastarųjų jūsų ekspedicijų buvo prieš dešimt metų prie Gašerbrumo I (8080 m), žinomo kaip K5, kalno ties Pakistano ir Kinijos siena. Kuo ši ekspedicija buvo išskirtinė?
– Sunkus buvo sezonas, daug sniego. Įkopti reikėjo bent kelių dienų gražių orų. Kopiau su savo bičiuliais estais. Vienas jų prieš pat ekspediciją patyrė kojos traumą, kitas jau po antro ėjimo aukštyn atsiprašė ir atsitraukė.
Bendražygis estas, vardu Tanelis, tada man sakė, kad tas G1 jam buvo sunkesnis nei prieš metus pasiektas Everestas. Tais metais ledokrytis pirmos stovyklos link buvo tikras košmaras, kaskart jį pereiti buvo vis pavojingiau.
Dirbome ant to kalno dar su keliomis ekspedicijomis, pabaigoje prie to kalno likome trise. Nuspręsti viską nutraukti buvo sunku, bet atsitraukėme patys paskutiniai atidirbę iki galo. Nesigailiu priimto sprendimo kopti lavininiu kuluaru link trečios stovyklos, iš kur jau – tik diena iki viršūnės.
Prieš porą metų kopdamas į šalia esančią G2 žuvo Nepalo alpinistas ir tai žinodamas negali neįvertinti pavojaus. Beje, vieno bandymo metu ant šio šlaito mūsų link nugarmėjo lavina. Tokie dalykai padeda apsispręsti.
Tos ekspedicijos viduryje į bazinę stovyklą buvo pakilę vieno alpinisto, žiemą kopusio ir žuvusio kažkur G1 viršūnės zonoje, tėvai. Jie labai prašė atidžiau pasižvalgyti – tikėjosi, kad pamatysime, kur liko kūnas.
Tądien su bičiuliais estais, geriausiais mano ekspedicijų bendražygiais Tarmo ir Taneliu, garsiai samprotavome, kas būtų, jei ir mums taip atsitiktų.
Situacija labai paliečianti. Tarmo tada susigraudino ir garsiai pagalvojo, kas būtų, jei kas nors panašus nutiktų jam, kai namuose laukia žmona su mažamete dukryte, o jis – vienintelis šeimos maitintojas.
Bet jau po metų viename Peru Baltosios Koldirjeros kalnų plyšyje amžiams liko ne tik Tarmo, bet ir jo žmona Jane ir jų kolega Tanelis. Tada ir man kažkas nutrūko.
Taigi G1 buvo mano kol kas paskutinis aštuonetukas. Atsisveikinau su kalnais nuėjęs kelią nuo Gondogoro perėjos stovyklos iki Kanės (Khane) kaimo. Kelyje užtrukau apie 22 valandas. Tame kaime laukė mano draugė Rūta ir bičiuliai pakistaniečiai. Sunkiai tada mane kalnai paleido.
– Apie vėlesnius kopimus nebuvo skelbta. Ar tai buvo paskutinis jūsų įveiktas kalnas?
– Patikslinu, kad tą sezoną G1 viršūnės nepasiekė niekas. Apskritai mes, alpinistai, labiau linkę kalbėti apie įkoptas viršūnes. O ar paskutinis? Ne, dar buvo tų viršūnių viena kita, kad ir žemesnių. Tikiu, dar viena kita bus.
– Aukščiausias viršūnes pasiekėte būdamas 30–40 metų. Tas dešimtmetis vyrui – pati branda, pats jėgų žydėjimas. Ar tuo laikotarpiu jums išties buvo svarbiausia tik kalnai? Taip planavote savo gyvenimą?
– Žinote, su tais planais kaip būna – planuoji, o kai kas juokiasi. Buvau ant bangos, buvo galimybės daug laiko praleisti kalnuose, kurie tikrai man buvo svarbūs, ir ja naudojausi.
Kentėjo artimieji, santykiai, darbai. Didelių kalnų ir kaina didelė. Viskas vyko neplanuojant labai į priekį, natūraliai. Tai mano gyvenime ir baigėsi kažkaip natūraliai su šeimos sukūrimu, sūnaus gimimu, draugų kalnuose netektimis.
Viskam savas laikas, viskam reikia laiko. Kažkaip niekada nemačiau savęs kaip marazminio senuko, vis tebesitrinančio bazinėje stovykloje, kokių ten tikrai netrūksta.
– Kas jus paskatino tapti alpinistu? Gal nuo mažens galvojote apie kalnus?
– Nuo mažens visi mes viskuo domimės ir, matyt, bet kokiai veiklai reikia nedidelio postūmio. Mano kelionių pradžia, matyt, buvo su tėčiu eiti grybauti ar uogauti, vėliau labai pamėgau žvejybą. Iki šiol tai mano didžiausias pomėgis. Kai jau buvau paauglys, tuo metu mano brolis, mokydamasis universitete, daug keliavo ir paėmė mane į vieną kitą žygį. Kaip gali nepatikti kelionės.
Galimybių tada tikrai buvo, ieškojau, su kuo keliauti, paskui jau pats organizavau, vadovavau kelionėms, rinkausi norimus aplankyti kraštus. Natūraliai nuo žygių kalnuose viskas pakrypo alpinizmo link. Šiauliuose įsteigėme alpinistų klubą, atsirado bendraminčių ir viskas kažkaip natūraliai klostėsi – nuo vienų iki kitų kalnų. Suprantu, kad kalnai kam nors yra poilsis, kam nors tai kai kas daugiau. Man tai buvo kone viskas.
Tais laikais vyko pirmoji lietuvių alpinistų ekspedicija į Everestą, tokiems kaip man, matyt, viskas nugulė pasąmonėje – aš tai dabar taip suprantu. Taip viskas po mažą žingsnelį kilo aukštyn, juolab kad lygiagrečiai pradėjau dirbti aukštalipiu – žmonių, kurie apskritai gyveno nuo kalnų iki kalnų, terpėje.
Prisipažinsiu, Everestas mano tikslu tapo tik likus metams iki kopimo į jį. Atsirado galimybė. V.Šaduikis mane pamatė, patikėjo, suvedė su ekspedicijos nariais. Stebuklingai viskas sukrito dėl galimybės dalyvauti ekspedicijoje, tada dar daug pastangų ir prakaito, ne mažiau nervų ir sėkmės, ir pavyko. Sudėtingas tai buvo sezonas, viskas visaip galėjo baigtis ir leidžiantis. Ten daug išmokau.
Norėjosi kalnų, norėjosi kopti į juos – ir tada buvo, ir dabar svarbu procesas, pats kopimas į kalnus, buvimas juose, bendravimas kopimo metu, ruošimasis kopti, poilsis po įkopimų ar grįžus į Lietuvą laukimas naujų kalnų.
– Dažnai alpinistų gyvenimas apipintas legendomis, o kalnų užkariautojai laikomi kone pusdieviais, turinčiais nežemiškų galių pakilti virš debesų. Ką jums iš tiesų davė kalnų pažinimas?
– Ne visi save laiko kalnų ar gamtos užkariautojais. Mes tik pakylame ar pasiekiame viršūnes ir nusileidžiame. Ir tos mūsų galios labai žemiškos, kaip ir ydos. Visko ten tuose aukščiuose yra, bet tos galios – žemiškos ir tie žmonės – tokie pat kaip ir kiti.
Yra galbūt pačių stipriausių alpinistų tarp besipuikuojančių savimi. Nesvetima tai ir kažkam iš lietuvių. Aš ypač žiūriu į olimpiečius, labai juos palaikau. Su tokiu baltu pavydu – toks gražus jų siekis. Suprantu kiekvieno sportininko norą dalyvauti olimpiadoje. Lygiai taip tam tikru metu tie mano žygiai link 8000 m ar kiek aukščiau ir man buvo to Olimpo siekis.
Gera galėti pakilti ten, kur nedaugelis gali. Gera nusileisti atlikus ką nors sunkaus iki galo, viską atlikus be klaidų. Paminėsiu, kad kildamas į savo olimpus visada tai dariau su trispalve, kaip olimpiečiai kartą per ketverius metus žaidynėse. Tas tautinis sąmoningumas, dabar suprantu, visada buvo labai svarbus papildomas stimulas, visada jaučiausi atstovaujantis Lietuvai.
Visose mūsų ekspedicijose, bazinėse stovyklose aiškiai pristatydavome Lietuvą, kaip ir svarbiausiuose pasaulio alpinistų tinklalapiuose, kurie kartais net paprašydavo informacijos iš kopimo, ypač jei likdavome paskutiniai siekiantys tikslo.
Prieš vykdamas į Everestą turėjau neišdildomos patirties – buvau pakviestas į Šiaulių katedrą, kur kunigas palaimino trispalvę ir visa bažnyčia meldėsi už sėkmingą įkopimą. Oda pagaugais ėjo – tai labai stipru. Supranti, įtiki, kad turi padaryti, ir padarysi viską, kas nuo tavęs priklauso. Už save, savo šalį, žmones, kurie tavimi tiki. Nesakau, kad nesusimąstai, ar išvis tau ar dar kam nors to reikia. Rizikinga veikla dėl ko? Ar reikia, reikėjo? Kad ir kaip būtų, stengtis ir bandyti ką nors padaryti geriau nei nieko.
Motyvacija ir tikėjimas yra svarbu. Dar jei turi pakankamai užsispyrimo ir jėgų, įmanoma viskas. Į klausimą, ko kylama į kalnus, man priimtiniausiai yra atsakęs anksčiau minėtas bendražygis Tarmo. Jis sakė: „Aš kylu dėl to, ką jaučiu nusileidęs.“
– Ne veltui jūsų veiklą apibūdinau pakylėtai, nes ir jūsų kasdienybė išskirtinė. Esate įmonės „Alpinistiniai statybos darbai“ savininkas ir pats dirbate aukštalipiu. Valote kaminus, dangoraižių langus, lipate į bažnyčių bokštus. Jums išties vis dar reikia adrenalino? Ar čia visai kitokie pojūčiai nei kopiant į pasaulio viršūnes?
– Didžiausias skirtumas, kad į kalnus kopi ne visus metus, o dirbti aukštyje tenka kasdien. Aukštalipio darbe andrenalino netrūksta, bet vargu ar šį darbą dirbu dėl to. Dirbu, nes, ko gero, tai geriausia, ką moku. Man ši veikla tikrai miela ir taip pat gerai apmokama.
Tikrai smagu, kai tavo darbas reikalingas, jį gali atlikti gerai, ir dar jis būna įdomus. Visko pasitaiko, nemažai ir administracinio darbo, kaip ir kiekviename darbe, bet ypač Kultūros paveldo departamento saugomuose objektuose darbuotis išskirtinai įdomu.
Šiuo metu baigiame remontuoti Šėtos bažnyčią. Ten sulopėme skylėtą bažnyčios bokšto dangą ir šiuo metu baigiame atstatyti ir sutvirtinti buvusį pasmukusį ir pasvirusį kryžių.
Viską atlikome be itin brangiai kainuojančių stelažų, naudodami alpinistinę įrangą sumontavome nedidelius pastolius aplink kryžių.
Šiuo atveju mūsų darbuotojų, kaip alpinistų, patirtis ir įgūdžiai leido darbus atlikti daug pigiau. Tik liūdna, kad toje pat bažnyčioje dar reikia verkiant dažyti jau beaprūdijantį stogą. Darbą dėl gerų medžiagų ir kruopštumo galima atlikti gerai, bet tam bažnyčia neturi lėšų.
Beje, ieškome darbuotojų, nebūtinai vilniečių, tam mūsų įdomiam darbui, didelė ar išskirtinė aukštalipio patirtis nebūtina.
– Kadangi nemažai laiko praleidžiate aukštybėse prisirišęs virvėmis, jums labiau patinka vaikščioti žeme ar būti arčiau dangaus? Ar turite kokių nors žemiškų pomėgių?
– Saugiau ir man vaikščioti žeme, bet palipus viskas kitaip, įdomiau. Bet turiu ir kitų pomėgių – labai mėgstu žvejoti, aišku, keliauti.
Daug metų su grupėmis teko keliauti po visą pasaulį kaip gidui, auginant vaikus šios veiklos neliko. Negaliu sakyti, kad man to itin trūksta, – turiu nepakartojamą laiką su šeima, vaikais čia, Lietuvoje.
Perspektyva amžinai kabarotis aukštybėse ir šalti bazinėse stovyklose ar aukščiau yra įdomi, bet tos veiklos buvo per akis. Esu laimingas tuo, kuo gyvenu dabar, bet tikrai nesakau, kad į kalnus negrįšiu išvis.
– Į šeimos kūrimą žiūrėjote taip pat atsakingai kaip ir į kopimą, tad jūsų šeima dar labai jauna. Kokio amžiaus jūsų vaikai Tomas ir Agnė? Ar jiems pasakojate apie Everestą, kitus kalnus?
– Sūnui kovo 10-ąją suėjo septyneri, dukra dvejais metais jaunesnė. Su žmona Rūta vaikams pasakojame apie keliones, kalnus. Kai per televiziją žiūrime laidas apie gamtą ar keliones, automatiškai lepteliu vaikams: „Mes ten buvome, o, va, dar ir čia.“
Ypač sūnus klausia: „O kada aš galėsiu keliauti?“ Tomas nemažai žino apie tai, kad jo tėtis lipo į Everestą. Pasiimu jį su savimi, kai kviečia pristatyti knygą ar papasakoti apie kokį nors savo įkopimą, egzotišką kelionę.
Kai kas nors vaikui niekaip nepavyksta ir jis nusimena, esu jam sakęs: „Stenkis, tavo tėčiui pavyko. Viską gali ir tu, reikia tik norėti, tikėti ir stengtis ir daug dirbti, nesvarbu, ką aplinkui sakytų ar kaip sunku būtų.“
Dėl kalnų esu tikras, kad jie davė man daug, dėl man duoto Everesto nežinau, ar man ta patirtis daugiau pravertė, ar kenkia.
– Žmona ir jūsų įmonės vadybininkė Rūta Himalajuose, Čo Oju (8201 m) šlaite, yra pasiekusi didmeistrišką septynių kilometrų aukštį. Ar tai turėjo reikšmės, kad judu sukurtumėte šeimą?
– Su Rūta kopėme ir keliavome kartu daug metų, ji mane palaikydavo organizuojant ekspedicijas, turėjau stiprų palaikymą bazinėse stovyklose.
Jos pasirengimas tada buvo toks, kad ji nesunkiai būtų pasiekusi viršūnę, mes tuomet turėjome leidimą iškart kopti į dar vieną kalną – Šišapangmą (8027 m). Bet sezonas buvo itin sudėtingas, palankių orų kopti teko laukti labai ilgai.
Rūta, suprasdama, kad į viršūnę kopiant tiesiai iš antros stovyklos (paprastai tai darome iš trečios) bus sudėtinga, kopti atsisakė.
Dėl teisybės pasakysiu, kad ji nebuvo motyvuotas, sportinių rezultatų siekiantis žmogus. Ir jos pasiektas aukštis tikrai nebuvo tai, kas jau mums leido kurti šeimą. Mes ir taip pakankamai padraugavome iki vestuvių – net keliolika metų.
– Praėjusį gruodį jums sukako penkiasdešimt metų. Ką jums reiškia šis skaičius? Kas šiuo metu džiugina jūsų širdį?
– Didelis skaičius. Psichologiškai ne itin džiugina tokios datos. Bet tai tik skaičius, gyvenimas tęsiasi. Kas džiugina? Daug visko gero: šeima, vaikai, veikla, laisvalaikis, kuriam randu vis daugiau laiko.
Buitis mūsų dar nėra iki galo sutvarkyta, namas nebaigtas renovuoti. Gyvename Vilniuje, Žvėryno rajone, priešais langus – bažnyčia. Kad aš vilnietis, iki šiol sunku patikėti.
Nors likau savo gimtojo miesto – Šiaulių – patriotas, Vilnius – kaip miestas muziejus, man jame labai gera.
Džiaugiuosi daug keliaudamas, kad ir darbo reikalais, po Lietuvą, vertinu laiką, praleistą gamtoje.
Sakyčiau, visa man dabar būtų gerai, jei ne tai, kas vyksta pasaulyje. Visi tie karantinai man buvo niekas, lyginant su ta neteisybe, kurios aplink dabar daug.
