Marina sakė, kad jai teko ištverti mažiau, nei kai kuriems kitiems tautiečiams: ji su šeima gyveno Zaporožės mieste, kurio rusai dar nebuvo pasiekę ir buvo palyginti ramu, tačiau buvo puolamos ir smarkiai nuniokotos apylinkės. Tolėliau vis griaudėjo sprogimai ir mieste buvo vis skelbiamas oro pavojus, kai reikėdavo leistis į rūsį (juk neaišku, kada priešas sugalvos pulti miestą). Tad visą laiką buvo labai neramu dėl to, kas gali nutikti, ir galiausiai moteris su vaikais ryžosi palikti gimtinę.
Lietuvą pasirinko todėl, kad čia tarptautinių reisų vairuotojų dirbo jos tėtis. Jis, savo darbdavių padedamas, ir padėjo šeimai pasiekti Lietuvą: be Marinos su vaikučiais čia atvyko ir jos mama, dvi paauglės seserys bei septyniolikmetis pusbrolis.
Evakuaciniu traukiniu jie pasiekė Chelmo miestą Lenkijoje, netoli sienos su Ukraina, o iš ten buvo paimti automobiliu.
„Tėčio darbovietė, UAB „Manvesta“, tarpininkavo, padėjo mums čia atvykti ir apsigyventi Smalininkuose. Prieš tai vienai nakčiai buvome apsistoję Marijampolėje, mokykloje, ten susitvarkėme dokumentus, gavome maisto ir higienos produktų davinį. Mes su mam gavome dovanų ir SIM korteles, galime neribotai skambinti į Ukrainą ir naudotis internetu.
Smalininkuose mes, kaip ir kitų įmonės darbuotojų ukrainiečių šeimos, buvome apgyvendinti bendrabutyje. Aš su vaikais gavau vieną kambarį, mama su sesėmis ir pusbroliu – kitą. Viskas buvo paruošta – buvo švari patalynė, pagalvės, ir mums netgi sakė, kad jei kažkur išvyksime, galėsime jas pasiimti. Yra ir dušai, bendra virtuvė, kur galime gaminti patys, be to, mus maitina tris kartus per dieną valgykloje“, – pasakojo Marina.
Moteris sakė, kad nors miestelis mažas, jie čia jaučiasi labai gerai priimti ir globojami. „Bendrabutyje vyksta susirinkimai, kur kalbame apie savo problemas. Vietiniai gyventojai mums buvo surengę pikniką, klausinėjo, ar netrūksta kokių daiktų – buvo nusiteikę jų parūpinti. Į bendrabutį buvo atėjusi kosmetikos konsultantė, kuri moterims padovanojo įvairių grožio priemonių – juk daugelis ir tokiais sunkiais laikais nori savimi pasirūpinti. O viena moteris parduotuvėje, išgirdusi, kad mes atvykę iš Ukrainos, netgi norėjo už mus sumokėti. Mane jos žodžiai ypač sujaudino“, – pasakojo Marina.
Taigi viskas būtų gerai, tik vaikai labai ilgisi Ukrainoje likusio tėčio.
Moteris sulaukė ir pasiūlymo leisti sūnelius į vaikų darželį, bet jo atsisakė, mat, nors Smalininkuose jie jaučiasi gerai priimti, yra nusiteikę netrukus kraustytis kitur. Savanorė, su kuria susipažino feisbuke, rado šeimą, kuri juos priims į savo negyvenamą sodybą netoli Klaipėdos. Ten vietos bus daug daugiau, o mokėti reikės tik už komunalines paslaugas.
Marina nusiteikusi, kad, kai persikraustys, ji Klaipėdoje ieškosis darbo, o vaikus prižiūrės jos mama. Tačiau labai tikisi, kad greit viskas baigsis ir bus galima grįžti namo. „Čia gerai, bet namie vis tiek geriau. Ten liko visas mūsų gyvenimas“, – sakė pašnekovė.
Šeimas atsivežė ne visi
Logistikos įmonėje „Manvesta“ dirba net apie 500 ukrainiečių. Kaip pasakojo įmonės admnistracijos vadovė Agnė Čiužienė, prasidėjus karui norėjosi darbuotojams kiek išgalint padėti ir siūlyta visiems atsigabenti šeimas į Lietuvą.
Šiuo siūlymu pasinaudojo mažesnė dalis darbuotojų – kitų artimieji galbūt gyvena ramesnėse šalies vietovėse ir nenori palikti namų arba rado prieglobstį pas artimuosius kitose šalyse, o Lietuvoje įmonei tarpininkaujant apsistojo apie 200 ukrainiečių. Beje, sąvoka „šeima“ čia nėra griežtai apibrėžta – norintieji gali atsivežti ne tik žmonas ir vaikus, bet ir mamas, seseris ir pan.
Darbuotojų šeimos apgyvendinamos Jurbarko gimnazijos bendrabutyje ir Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos bendrabutyje. Patalpas parūpino savivaldybė, o įmonė rūpinasi žmonių pervežimu ir tuo, kad viskas vyktų sklandžiai, kad visiems užtektų skalbyklių, džioviklių ir puodų – juk žmonės atvyksta tik su daiktais maišeliuose.
„Taip pat kartu su savivaldybe labai rūpinamės atvykstančių žmonių užimtumu. Tie žmonės patyrė baisių išgyvenimų (kai kurie atvykę ir iš Mariupolio miesto), jie čia atvažiuoja sukrėsti ir prislėgti. Norisi, kad jie greičiau įsilietų į kasdienį gyvenimą ir užsimirštų, kad vaikai pradėtų lankyti darželius, mokyklas ir būrelius (kai kurių mokyklos Ukrainoje organizuoja nuotolinį mokymą), o suaugusieji pradėtų dirbti. Kelias moteris jau ir įdarbinome įmonės biure Jurbarke“, – pasakojo A.Čiužienė.
Vietiniai priėmė geranoriškai
Smalininkų seniūnas Ramūnas Alminas sakė, kad veiksmo, susijusio su atvykėliais iš Ukrainos, miestelyje netrūksta (tai ne tik vairuotojais dirbančių ukrainiečių šeimos, bet ir kiti pabėgėliai), bet susitvarkyti sekasi neblogai.
„Ukrainiečius priimame nuo kovo 9 d. Daugiausia vienu metu jų Smalininkuose buvo 58, dalis išsikraustė – dabar turime 25 suaugusiuosius ir 11 vaikų, bet žinome, kad netrukus vėl atvyks naujų žmonių. Mes jiems – tarsi tarpinė stotelė, iš čia žmonės, susiradę kitą gyvenamąją vietą ar darbą, kraustosi kitur – į Palangą, Jurbarką ir kt.
Smalininkuose jie gyvena VšĮ Technologijų ir verslo mokyklos bendrabutyje, kur viskas gerai įrengta, šilta, yra dušai, valgykla, skalbykla. Maitinimu rūpinasi savivaldybės administracija.
Taip pat suteikiame žmonėms reikiamą informaciją apie gyvenimą Lietuvoje, maisto, higienos reikmenų paketus ir pan. Jei kas suserga, tai ir nuvežame savivaldybės automobiliu į Jurbarko sveikatos priežiūros centrą.
Vietiniai gyventojai ukrainiečiams priėmė labai geranoriški ir prireikus jiems padeda; įmonės, organizacijos ir pavieniai asmenys renka paramą daiktais, vieną šeštadienį Šaulių sąjungos kuopos vadas jiems jiems virė kareivišką košę, o vietinės moterys prikepė blynų“, – pasakojo seniūnas.
Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktą. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalinkimės ir džiaukimės gerais darbais!
