Anksti rytą aktoriaus augintinė vengrų vižlų veislės Naja primena, kad jau metas eiti pasivaikščioti. Keturi ar penki kilometrai, kuriuos nueina Šventosios upės pakrantėmis kartu su Naja, aktoriui S.Račkui yra tarsi įžanga į dieną. Toks pat žygis laukia ir vakare.
Nors augintinė Naja nieko nežino apie mankštos naudą, jei nepalaksto po pievas ir miškus, pasidaro nerami – niršta, vizgina uodegą, cypia prie durų, kad kuo greičiau galėtų ištrūkti į lauką.
Naja aktoriaus namuose atsirado prieš 8 metus. Šiuos medžioklinius šunis vertino Vengrijos didikai. Kai S.Račkys lankėsi Vengrijoje, atkreipė dėmesį, kad vengrai pagerbė paminklais ne tik savo karalius, bet ir prie jų kojų paguldė ištikimus šunis – tai buvo vižlai.
S.Račkys daugiau nei 30 metų kūrė įsimintinus vaidmenis teatre, vėliau ėmėsi režisuoti spektaklius, net 14 metų režisavo televizijos serialus. Pardavus serialo „Moterys meluoja geriau“ scenarijų Latvijos televizijai vilnietis septynerius metus dirbo kaimyninėje šalyje ir tą laikotarpį prisimena kaip itin darbingą.
Nors kartais dar sulaukia kvietimų filmuotis, išėjęs į pensiją aktorius nutarė persikelti iš Vilniaus į Niūronis. Pandemija ir karantinas taip pat prisidėjo prie šio pokyčio. Būti arčiau gamtos nutaręs aktorius nebijo leisti dienų vienas.
Vienatvė jo nekankina, nes dažnai aplanko žmona Vilniaus mažojo teatro aktorė Rasa Jakučionytė, taip pat vaikai su anūkais. Nors Rasa tikėjosi, kad vyras ilgai netvers gyvendamas vienas, taip neatsitiko. „Man nieko netrūksta, esu laimingas, o savo namą vadinu pensininko rojumi, nes reikia tik kelių pliauskų, kad galėčiau pasišildyti“, – tikino S.Račkys.
Sodybą netoli Anykščių dar sovietiniais laikais įsigijo S.Račkio uošviai. Perdarytas iš pirties namas, kuriame aktorius apsistojęs, nėra panašus į atsiskyrėlio vienuolio celę – jame yra visko, ko reikia, net galima pasikaitinti pirtyje.
Valgį ruošti mėgstantis aktorius moka sutikti nelauktus svečius. Daržinėje, kur saugomas ąžuolinis stalas, atkeliavęs iš jo tėviškės, Mikalajūnų kaimo, esančio Pakruojo rajone, taip pat stovi ir kepsninė. Tai universali krosnelė, kurioje aktorius ne tik kepa, bet ir rūko mėsą, ruošia bulvių plokštainį.
Sodyboje stovintis tvartas su akmeniniais pamatais vasaromis tapo gyvenamąja patalpa. Šio namo stogą aktorius remontavo dar 1990 metais. Ten, kur buvo laikomi arklys, karvės, kiaulės, avys, įrengti atskiri kambariai, o buvusioje paukštidėje atsirado virtuvė. Bet žiemą šis namas nėra šildomas.
– Kaip atsitiko, kad atsidūrėte kaime, nors turite butą Vilniuje?
– Čia praleidau jau antrą žiemą. Maniau, užklups depresija, bus blogai. Pasitraukęs į pensiją supratau, kad bute neturiu ką veikti.
Visą gyvenimą daug dirbau, o būdamas kaime galiu džiaugtis, kad niekur nereikia skubėti. Jeigu nebūčiau tiek daug dirbęs, kažin ar vertinčiau laiką, kurį galiu skirti tik sau.
Gyvenant sodyboje nereikia mokėti už šildymą, vandenį, moku tik už elektrą, o malkų prisipirkau tiek, kad ilgam užteks, nesiskundžiu ir pensija, man užtenka.
– Ar vienam būti nenuobodu?
– Kol kas viskas gerai, tik nežinau, kiek tai truks. Turiu per akis veiklos, nesijaučiu atsiribojęs nuo pasaulio – vos spėju sekti įvykius. Kol peržiūriu portalus, žiūrėk, jau vakaras atėjo.
Man patinka aktoriaus darbas, bet su metais reikia vis daugiau jėgų atsigauti. Kai būdamas keturiasdešimties vaidinau septyniasdešimtmetį Efraimą ben Jokūbą Dudaką iš Grigorijaus Kanovičiaus pjesės „Nusišypsok mums, Viešpatie“ po spektaklio braukdavau prakaitą.
Tai emociškai ir fiziškai sunkus vaidmuo. Jei dabar reikėtų jį atlikti, būtų blogai. Iš visos komandos likau vienas – aktoriai Vytautas Šapranauskas, Vytautas Grigolis, Gediminas Girdvainis jau mirę. Byra mūsų gretos.
Bėda ta, kad aktoriaus amatas susijęs su stresu. Pabėgau į kaimą, kad galėčiau ilgiau gyventi. Prieš kiekvieną spektaklį nervindavausi, o kaime nupjaunu žolę ir jau ramiau.
– Bet ne visiems pensininkams tinka ramus gyvenimas. Ar neskauda širdies likus be scenos?
– Geriausius vaidmenis sukūriau režisieriaus Rimo Tumino spektakliuose, o tada nėriau į režisūrą. Keturiolika metų stačiau televizijos serialus. Kai šis etapas baigėsi, maniau, bus blogai. Bet taip nenutiko.
Dirbdamas teatre žmogus labiau pripranta prie pauzių. Būna ir taip, kad vaidini nesustodamas, ari kaip arklys, arba būna prastova. Teatras yra tokia vieta, kur negali normaliai dirbti, – arba chaosas, kai spektaklis eina po spektaklio, arba sėdi ir nieko nerepetuoji kokį pusmetį. Tuomet galima išprotėti vien nuo minčių, kad niekas nekviečia į naują spektaklį.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
