– Kokia jūsų žygiavimo pradžia?
– Į pirmąjį rimtą žygį gamtoje su nakvyne išsiruošiau prieš daugiau nei dešimt metų. Kilo mintis, kad reikia pabandyti eiti. Nebuvau girdėjęs ar matęs įkvepiančių istorijų apie žygius, nei pažinojau kitus žygeivius. Traukė pabandyti kažką naujo. Išbandydamas naujus dalykus, mėgstu tai daryti greitai. Dėl to pirmam žygiui greitai ir pasiruošiau – apranga buvo paprasta, pigūs brezentiniai batai iš paprastos batų parduotuvės. Į žygį pasiėmiau keistą kuprinę, kurią kažkada nusipirkau prekybos centre. Ji atrodė kaip didelis maišas su rankenomis.
Pirmojo žygio metu ėmiau ir sugalvojau, kad naktį turiu miegoti medyje. Buvau matęs kaip alpinistai kalnuose miega pakibę ant uolų. Alpinistu būti nenorėjau, tačiau man patiko tokia idėja, kad tu miegi ne ant žemės. Sugalvojau, kad miške iš rąstelių pasidarysiu gultą, įkelsiu į medį ir bus labai gerai. Koks naivus buvau. Realybė ištiko visai kitokia.
– Panašu, kad per pirmą žygį patyrėte ne vieną nuotykį?
– Pirmas žygis gavosi visiška avantiūra. Suplanavau 17 kilometrų maršrutą, kuris tuo metu atrodė kosminio ilgio. Maršrutas ėjo per pelkę. Batai kiaurai šlapi ir purvini tapo vos po 2 kilometrų kelio. Klampojau purvyne iki kelių, sugebėjau pamesti peilį ir virvę, o tada dar ir pasiklydau.
Nakvojau irgi su nuotykiais. Šiaip ne taip pasigaminau gultą, įkėliau į medį, įlipau į jį ir miegojau. Naktį prasidėjo didžiulė audra ir buvo baisu. Anksčiau nebuvau tokių dalykų patyręs. Kaip dabar prisimenu: naktis, kabu medyje keturių metrų aukštyje, lyja, guliu pusiau įsisupęs į kažkokį plastikinį maišą, kad miegmaišis nesušlaptų. Be viso to, šaka, prie kurios buvo pririštas mano gultas, nusitrina ir iš jos pradeda varvėti sakai tiesiai man ant veido. (juokiasi)
Batai kojų kulnus nutrynė iki kraujo. Prisimenu, kaip ryte atsikėlęs bandžiau autis žygio batus – kiekvienas judesys kėlė didžiulį skausmą. Antrą dieną nori nenori turėjau maršrutą pabaigti. Stotelėje, iš kurios šeimyna mane turėjo pasiimti, sėdėjau labai liūdnas.
– Akivaizdu, kad pirmojo žygio nesklandumai neatgrasė nuo žygiavimo.
– Pirmojo žygio kuprinę ir kruvinus batus išsisaugojau atminimui. O noras vėl keliauti pėsčiomis nedingo, matyt, dėl to, kad tuo metu patyriau kažką naujo. Pirmasis žygis su savais iššūkiais ir nuotykiais parodė, jog yra sritis, kurioje esu naujokas ir kad čia yra dar ką įdomaus nuveikti, išmokti. Atsirado užsispyrimas, kad kitą žygį galėsiu įveikti geriau, lengviau. Galiu atsakingiau susidėti rūbus, kitaip pasirinkti maistą, galbūt geresnį maršrutą pasiruošti, kuprinės svorį atidžiau reguliuoti. Noras tobulėti ir vedė mane į priekį. Per daugelį žygiavimo metų daug ko išmokau tiesiog darydamas, bandydamas – per asmeninę patirtį.
– Kaip gi toliau vystėsi jūsų žygių istorija?
– Po pirmojo žygio gamtoje susigalvodavau vis naujų iššūkių. Pats planuodavau (ir planuoju iki šiol) savo žygius. Pradžioje topografiniuose žemėlapiuose rasdavau vietas, kurios man pasirodydavo įdomios, nuošalios. Iš pradžių eidavau su paprastu žemėlapiu, nes topografinių žemėlapių programėlės tuo metu dar nebuvo tokios populiarios. Susikurdavau žiedinius maršrutus, nes ir tada, ir dabar nemėgstu atgal grįžti tuo pačiu keliu. Jei leidžia galimybės visada stengiuosi kuo daugiau pamatyti keliaudamas ratu.
Vėliau kilo noras išbandyti, kiek daugiausia kilometrų galiu nueiti. Vienas iš sunkiausių mano žygių buvo kelionė su labai sunkia kuprine, kur buvau pridėjęs reikalingų dalykų trims dienoms. Maršrutas per miškus driekėsi nuo Marcinkonių iki Druskininkų. Visą pirmą dieną lijo, teko visam sušlapusiam ir miegoti. Tuomet 55 km nuėjau per maždaug 48 valandas. Dar po kelių metų žygiavau aplink Čepkelių raistą – maždaug 50 kilometrų su lengva kuprine ant pečių tuo metu įveikiau per 12 valandų.
– Nebijote nakvoti miškuose vienas?
– Per tiek metų žygių su nakvyne jau pripratau prie naktinio miško aplinkos ir garsų. Būna girdžiu, kaip aplink pastogę vaikšto žvėrys. Kadangi dažnai žygiuoju bekele, nakvoju atokiose miško vietose. Man nebaisu naktį atsitraukti nuo stovyklavietės ir pažiūrėti į ją iš šono. Galiu be prožektoriaus naktį pasivaikščioti mišku. Supratimas, kad sugebi save nugalėti ir tau nebaisu, man suteikia net savotiškos stiprybės, papildomo pasitikėjimo.
– Panašu, kad žygiai Jus traukia nuotykiais ir nauja patirtimi.
– Tikrai taip. Visgi šiuo metu jau esu būsenoje, kai rodos, kad apie žygius žinau viską. Kyla noras kažką keisti, kad vėl atsidurčiau naujoko batuose, kad vėl galėčiau tobulėti. Tad galvoju pradėti tyrinėti tolimesnius Lietuvos kampelius, pradedu pamėgti mišrius žygius.
– Kas yra mišrūs žygiai?
– Pavyzdžiui, kai dalį atstumo eini pėstute, dalį plauki baidarėmis. Mišrų žygį jau esu išbandęs. Su bičiuliu esame keliavę nuo Molėtų iki Švenčionėlių (jei skaičiuoti tiesia linija apie 70 kilometrų susidarytų). Keliavome pėsčiomis ir irklavome pripučiama baidare. Autobusu atkeliavome į Molėtus. Ėjome miškais, o kai prieidavome ežerus – plaukėme pripučiama baidare. Užsukdavome į vandens telkiniuose buvusias salas, vienoje ir nakvojome. Visa kelionė užtruko tris dienas, buvo smagu. Ėjimas, kuris keičia.
– Gal kyla minčių žygiuoti užsienyje?
– Turiu norą įveikti vieną taką užsienyje. Švedijos šiaurėje yra ilgiausias šioje šalyje Karalių taku vadinamas pėsčiųjų maršrutas, besidriekiantis virš 400 kilometrų. Populiariausia atkarpa yra apie 100 kilometrų atstumas, vingiuojantis už poliarinio rato. Buvau viską apie kelią išsiaiškinęs ir žmoną įkalbėjęs juo žygiuoti, tačiau kol kas taip ir nenuvykome ten. Dabar teks palaukti, kol vaikai užaugs.
– Keliaujate visada vienas ar ir su šeima?
– Seniau su žmona žygiuodavome ir nakvodavome gamtoje. Dabar ji labiau mėgsta dienos trukmės iškylas. Su sūnumi dviese ir žygiuojame, ir gamtoje nakvojame. Jį skatinu mėgti gamtą ir pažinti mišką, jo nebijoti, gebėti racionaliai įvertinti situaciją, suprasti, kokie garsai būna miške ir kodėl. Sūnui noriu perteikti jausmą, supratimą, kad miške niekas nenori tavęs pulti, kad net ir čia naktį gali būti saugus. Laukiniai gyvūnai yra bailūs, sveiki būdami nei iš šio nei iš to žmogaus nepuls. Sūnui patinka mūsų bendri žygiai. Aišku, stengiuosi nepersistengti, sūnus turi laiko ir „Youtube“ pažiūrėti, ir kompiuterinius žaidimus žaidžia. O dukrai šiuo metu yra pusantrų metų. Ją taip pat jau pratiname prie pasivaikščiojimų ir kitų aktyvių veiklų gamtoje.
– Esate labai patyręs žygeivis. Ką mažiau patirties turintiems ir besiruošiantiems visą dieną vaikščioti gamtoje, patartumėte įsidėti į kuprinę?
– Jei žygis vasarą, visų pirma būtina pasiimti pakankamai kiekio vandens.
Žiemą reikėtų nepamiršti termoso su karštu gėrimu, vandeniu.
Žinoma, maistas. Kiekis priklauso nuo žygio atstumo ir tos dienos oro sąlygų.
Vasarą dažnai lyja, tad pravartu turėti neperšlampamą striukę arba skraistę.
Specialų padėkliuką sėdėjimui. Anksčiau labai skeptiškai juos vertinau, nes, rodos, būdamas gamtoje gali atsisėsti bet kur – ant kuprinės, medžio kamieno, kelmo, akmens. Tačiau tokie padėkliukai tikrai geras dalykas. Kuprinėje neužima daug vietos, turi šaltį ir drėgmę atspindinčius sluoksnius, tad komforto sėdint tikrai daugiau.
Šiaurietiško ėjimo lazdos. Esu didelis jų ir pats jas naudoju. Jų dėka man lengviau žygiuojasi.
Įsidėti reikėtų priemonių ugniai įžiebti, jei planuojate sustoti stovyklavietėje ir užsikurti laužą.
Peilis, priemonės apsaugančios nuo vabzdžių tikrai pravers.
Savo kuprinėje visada turiu ir išorinį telefono pakrovėją.
Ėjimo renginys startuos gegužės 15 d. Kauno Rotušės aikštėje. Renginio dalyviai kviečiami pasirinkti ir įveikti vieną iš trijų skirtingo ilgio trasų (5 km, 10 km ar 25 km). Ėjimo miestelyje visų lauks turiningos, naudingos veiklos ir pramogos. 2021 m. Vilniuje startavęs renginys pritraukė net 7 tūkst. dalyvių. Nemokama registracija į renginį – www.ejimas.lt.
