Vykstančius į Ukrainą Lietuvos medikus V.Kočiubaitis ragino gerai pasiruošti šiai misijai. Jo profesinė patirtis – trys dešimtmečiai skubiosios pagalbos skyriuje, darbas Lietuvos kariuomenėje. Majoro laipsnį turintis kariškis V.Kočiubaitis dvejus metus dirbo per karą Afganistane, dalyvavo trijose misijose. Jo žmona ir žentas taip pat yra karo medikai.
Jei kas nors paklausia, kaip jaučiasi prasidėjus neramumams Ukrainoje, V.Kočiubaitis pacituoja vokiečių rašytojo Ericho Marios Remarque’o mintį: „Jei nori pamatyti, kaip atrodo karas, apsilankyk karo ligoninėje.“
Domėjimasis grožine literatūra nėra atsitiktinis. V.Kočiubaitis yra romanų „Miestelis, kuris buvo Jo“ ir „Afganistano daktaras“, taip pat dviejų dalių monografijos „Vištytis“ ir apsakymų knygos „Gydytojai miršta kitaip“ autorius.
Nors karas Ukrainoje V.Kočiubaičiui primena daug siaubingų dalykų, tolimąjį Afganistaną jis palygino su savotišku kurortu, nes jautėsi saugus. Jei iš bazės reikėdavo išvykti, lydėdavo kelių šarvuočių apsauga.
Tuo metu Ukrainoje niekas negali būti saugus. Čia per kelias savaites buvo suniokotos 35 gydymo įstaigos, tarp jų – ir gimdymo namai, žūsta nėščiosios, po griuvėsiais aptikti mirę žmonės laidojami masinėse kapavietėse.
Net nutilus pabūklams daugelis žmonių negali atsigauti. Maždaug po pusmečio grįžus iš karo prasideda naktiniai košmarai.
Karo smurtą patiria ne tik civiliai, bet ir kariškiai – kamuoja nemiga, nerimas, depresija ir įvairios baimės. Tai – potrauminio sindromo ženklai.
Daugelis jaunų sveikų vyrų, su kuriais V.Kočiubaitis tarnavo Afganistane, net grįžę namo negalėjo prisitaikyti.
„Jie buvo už mane bent dešimt metų jaunesni, jų nebėra, o kaltas buvo ne infarktas ar insultas. Jų mirties priežastis – potrauminis sindromas, kuris sunaikina žmogaus asmenybę. Daugelis stebisi, kai karo veteranas nusižudo ar nužudo ką nors kitą, tačiau net neįsivaizduojate, kokį stresą jis prieš tai patyrė. Šie žmonės tampa nevaldomi“, – įspėjo gydytojas V.Kočiubaitis.
Kai 2004 metais lietuvis pirmą kartą atvyko į Goro provinciją, jį pasitiko alinantis karštis ir žinia, kad ką tik buvo nužudyti šeši gydytojai, kurie baigę misiją vyko namo.
Bet liūdėti nebuvo kada, jam teko statyti ligoninę su operacinėmis, rentgeno skyriumi ir kitais kabinetais. Nors V.Kočiubaitis yra šeimos gydytojas, jam teko gydyti ir tokias ligas, apie kurias žinojo tik iš vadovėlio, – geltonąjį drugį, maliariją, cholerą.
Kai kurie sužeisti kariai buvo netekę galūnių, smarkiai kraujavo, buvo stipriai apdegę, jiems reikėjo chirurginės pagalbos.
„Kai atlikome pirmą operaciją, tapau anesteziologu, nors iki tol mano specializacija buvo vidaus ligos, tuo metu vienas odontologas asistavo chirurgui operacijos metu, o chirurgas operavo. Po poros dienų karys jau vaikščiojo“, – prisiminė V.Kočiubaitis.
– Ar kiekvienas medikas gali tapti karo gydytoju?
– Reikia baigti karo akademiją arba turėti specialų pasirengimą, išklausyti bent karo medicinos kursus.
Kitas dalykas – yra įvairių karo gydytojų: vieni dirba kabinetuose, o kiti vyksta į misijas ir ten, kur jų reikia, nes yra ne tik gydytojai, bet ir kariai.
Aš priklausau pastarajai kategorijai. Iš pradžių baigiau tuometį Kauno medicinos institutą, dirbau greitosios pagalbos tarnyboje, tada išvykau beveik metams stažuotis į Prancūziją. Baigiau ten mokslus, grįžau, draugas paragino ateiti į kariuomenę.
Nuo 1997-ųjų pradėjau dirbti Lietuvos kariuomenėje, užsibuvau čia 20 metų, nes mokėjau anglų ir prancūzų kalbas. Ypač svarbu buvo gerai mokėti anglų kalbą, nes tai yra NATO kalba, todėl greitai pritapau.
Net su ukrainiečiais misijose kalbėdavau angliškai, nes rusų kalbos jie vengdavo.
– O kur sutikote ukrainiečius gydytojus?
– 2011-aisiais septynis mėnesius praleidau Goro provincijoje, Čagčarane, dirbau karo ligoninėje. Chirurgai, traumatologai, anesteziologai šioje ligoninėje buvo ukrainiečiai. Aš buvau vidaus ligų gydytojas.
Pasibaigus misijai mano ryšiai su ukrainiečiais nenutrūko, daug susirašinėdavome, jie ne kartą yra viešėję Lietuvoje.
Kai Ukrainoje kilo karas, mano ryšiai nutrūko. Tai natūralu, nes karo medikai neturi laiko dalyvauti socialiniuose tinkluose, be to, svarbu neišduoti savo buvimo vietos.
– Ar gydytojo pareigos kare smarkiai skiriasi nuo to, ko yra mokomi būsimieji medikai?
– Dirbti misijoje yra visai kas kita, nei būti šeimos gydytoju. Esi ne tik karo gydytojas, bet ir karys. Privalai būti specialiai pasirengęs, fiziškai ištvermingas, mokėti gerai orientuotis, nes visos procedūros atliekamos pagal tam tikrą algoritmą.
Pavyzdžiui, jei reikia iškviesti malūnsparnį, privalai atlikti bent dešimt procedūrų – nurodyti ne tik koordinates, bet ir sužeidimų pobūdį, ar saugi aplinka ir kitus dalykus.
Visų šių procedūrų mokaisi prieš vykdamas į misiją. Nors misija gali trukti pusę metų, pasirengimas yra sudėtingas. Mokaisi poligone, o ne gyvendamas viešbutyje ir klausydamas paskaitų.
Kai 2011-aisiais patekau į Goro provinciją, jau turėjau daugiau patirties.
2005-aisiais keturis mėnesius dirbau Kabulo karo ligoninėje kartu su vokiečiais, prancūzais, šveicarais, lenkais, bulgarais ir kitų valstybių medikais.
Kartą teko pajusti, ką reiškia būti smarkiai apšaudytam. Kai į stovyklą atskriejo galinga raketa, vokiečių ligoninės palapinėje sėdėjau ant kėdės. Smūgis buvo toks stiprus, kad nepajutau, kaip nuvirtau.
Laimė, niekas nežuvo. Tokiais atvejais iš karto prasideda evakuacija į bunkerius.
Kai nusprendžiama, kad saugu, ligoniai perkeliami į ligoninę.
Tuo metu lietuvių bazė, į kurią vėliau atvykau, nebuvo dažnai puldinėjama, nors buvo ir čia susisprogdinti atklydusių savižudžių, nukentėjo ir medicinos punktas.
– Kokio pobūdžio būdavo traumos?
– Mačiau daug baisių sužeidimų – tai šautinės žaizdos, nudegimai, sprogusių minų sukeltos traumos. Gydėme ir afganistaniečių karius, policijos pareigūnus, vaikus, vietos gyventojus, pasitaikė ir uodų platinamų ligų – maliarijos, Dengės karštligės, parazitinės ligos echinokokozės, kurią sukelia kaspinuočiai, atvejų.
Vienas ukrainietis gydytojas, sukaupęs didelę patirtį Afganistane, vėliau apsigynė disertaciją apie echinokokozės gydymą. Tai sunkiai gydoma infekcija, ypač tada, kai kaspinuočio lerva įsitvirtina žmogaus kepenyse ir tampa cista. Ji būna panaši į piktybinį auglį, todėl atliekama operacija ir skiriama chemoterapija.
Kai Goro provincijoje įkūrėme Lietuvos karo ligoninę, pas mus operavo ukrainiečių gydytojai, taip pat iš šios šalies buvo traumatologai, anesteziologai – visi jie buvo puikūs specialistai.
Darbas operacinėse nenutrūkdavo dieną naktį, pasitaikydavo ir masinių sužeidimų, pavyzdžiui, kai patruliuojantys kariai užvažiuodavo ant minos.
Būdavo sprogimų net turguje, kai sandėliuose sprogdavo dujiniai balionai. Vieno įvykio metu nudegė vienuolika afganistaniečių moterų.
– Kas yra potrauminis sindromas, kuris paliečia karo specialistus?
– Netgi nutilus pabūklams daugelis žmonių negali atsigauti. Potrauminis sindromas yra pavojingas. Esu tai patyręs, mano palapinė buvo šalia galingo generatoriaus, naktį negalėdavau užmigti dėl triukšmo. Kad galėčiau išsimiegoti, gerdavau migdomųjų, o prie šių vaistų greit priprantama.
Didžiausias praradimas yra žmonių žūtys. Šiuolaikinis karas tuo pasižymi. Tačiau tarnaudamas įvairiose misijose nebuvau atsidūręs taip arti mirties kaip dabar Ukrainos medikai.
– Esate bestselerio „Afganistano daktaras“ autorius, karo medicinos gydytojas, majoro laipsnį turintis kariškis. Kodėl rašote knygas?
– Tarnaudamas misijose rašydavau dienoraštį, vakare užsidarydavau kambaryje kaip kajutėje ir likdavau vienas. Knyga „Afganistano daktaras“ – labiau vaizduotės kūrinys, rašiau apie šios šalies tradicijas ir kultūrą, taip pat apie meilę, nes kare mirties ir gyvybės riba yra trapi.
Manau, dar išleisiu ir dokumentinę knygą apie šį karą. O knyga „Gydytojai miršta kitaip“ yra apsakymų rinkinys, rašiau apie patirtį skubiosios pagalbos ir priėmimo skyriuose.
Prasidėjus karui Ukrainoje rašymas sustojo, negaliu susikaupti. Taip pat turiu didelį krūvį, nes dirbu ne tik savo gimtajame Vištytyje. Kartą suskaičiavau, kad turiu net šešias darbo vietas. Taip yra, nes jauni šeimos gydytojai nenori važiuoti dirbti į tokį užkampį kaip Vilkaviškio rajonas. Vykstu ir į senelių globos namus, padedu ir pabėgėliams, įsikūrusiems Kybartuose.
Į Vištytį sugrįžau po keturiasdešimties metų. Čia esančioje ambulatorijoje šeimos gydytoja buvo išėjusi į pensiją, aš užėmiau jos vietą.
– Ar jums kada nors grėsė mirtinas pavojus?
– Medikai taip pat neretai tampa priešo taikiniu. Kartą naktį į Kabulo ligoninę atvykome pasiimti mirusio vokiečio, talibai mus užspeitė į kampą. Tai buvo į pensiją išėjęs vokietis, sugalvojęs keliauti per Afganistaną karo metu ir rašyti knygą.
Jam pavyko nuvažiuoti gal 100 kilometrų, kai buvo užpultas ir žiauriai nužudytas. Iš jo atėmė viską – pinigus, nešiojamąjį kompiuterį, automobilį ir dar prašė išpirkos. Už gyvą įkaitą talibai prašė milijono, už mirusį – pusės. Mus siuntė kuo greičiau parvežti kūną ir vos patys nebuvome nužudyti.
– Karas vienus žmones tarsi suparalyžiuoja, o kiti tampa bebaimiai. Kodėl taip atsitinka?
– Į karines misijas vyksta profesionalai. Afganistane su manimi buvo jau „apšaudyti“ vyrai, tarnavę Irake, Balkanuose ir kituose konfliktiniuose regionuose, o savanorių, kurie trokšta tik palaikyti rankose ginklą, niekam nereikia.
Profesionalai sugeba valdyti emocijas ir elgtis šaltakraujiškai, nes jų įgūdžiai yra specialiai treniruojami.
Tačiau ir jie turi bėdų, pavyzdžiui, grįžę iš ilgų karo misijų negali priprasti prie taikos. Iš tų karo medikų, kurie kartu su manimi buvo misijoje, daugelis negrįžo prie įprasto darbo.
Darbas kaimo ambulatorijoje po tokių sukrėtimų netraukia. Bet gyventi iš karinės pensijos nelabai išeina. Man reikėjo veiklos, todėl grįžau į gimtinę, nes esu čia reikalingas.
Gydytojas, kaip ir kunigas, gali dirbti iki paskutinės dienos.
