– Ar pamenate savo pirmąją žygiavimo patirtį?
– Į pirmąjį savo žygį išėjau prieš penkerius ar šešerius metus. Tuomet labai sunkiai dirbau. Sukausi kasdienėje rutinoje ir viskas buvo nusibodę. Vieną dieną „Facebook’e“ pamačiau žygio pajūryje reklamą. Nusprendžiau save išbandyti.
Esu druskininkietė, iki jūros kelionė man tolima. Mąsčiau, kadangi važiuoti toli, žygio metu reikia ir solidų atstumą įveikti. Ėmiau ir nusprendžiau, kad eisiu penkiasdešimt kilometrų. Iš karto. Žygių patirties neturėjau, žygiuoti nebuvau pratusi. Nežinojau, nei kuo autis, nei ką apsirengti. Iškeliavau su namie po ranka pasitaikiusiais batais.
Tomis dienomis Druskininkuose dar buvo šalta, o per žygį prie jūros atšilo, teko šiltus rūbus nusiimti ir mantos pilną kuprinę neštis ant pečių. Gerai, kad batai nespaudė ir nenutrynė, tačiau klampojau per smėlį ir dantis sukandusi mintyse keikiausi, sakiau sau, nebenoriu aš to smėlio, čia pirmas ir paskutinis mano žygis (juokiasi). Tačiau poilsio stotelėje užvalgiusi ir apsidairiusi, kad visi kyla ir eina toliau, judėjau ir aš, nes kaip gi dabar nenueisiu. Taip ir įveikiau savo pirmąjį penkiasdešimties kilometrų žygį.
– Nors pirmą kartą buvo sunku ėjimo virusu užsikrėtėte, ar ne?
– Tikrai taip. Po pirmojo žygio „užsikabinau“. Pradėjau domėtis, kur kokie žygiai organizuojami. Dabar einu visur, kur tik galiu ir kai galiu. Patinka regioninių parkų, įvairūs partizaniniai, naktiniai žygiai, ėjimai su gidais, kurie papasakoja įdomių dalykų. Vasarą tą pačią dieną būna ir keli skirtingi renginiai organizuojami, tai kartais net nebežinau į kurį eiti. Daug pažįstamų veidų žygiuose sutinku. Smagu pasilabinti, pabendrauti.
Jei nedalyvauju masiniame žygyje, imu kuprinę ir klajoju po Druskininkų apylinkes. Esu išvaikščiojusi Dzūkijos miškus pilnus senų kaimelių ir sodybų. Iki Varėnos, Lazdijų esu nuėjusi. Einu, pakeliui randu įdomų kalną, pelkę, medį ir man gerai.
Etapais esu perėjusi pagrindinį lietuviškojo piligriminio kelio „Camino Lituano“ maršrutą. Dabar dalyvauju žvalgybiniuose žygiuose, kurie man labai patinka. Jų metu ieškome kelių naujiems „Camino Lituano“ maršrutams, bendraujame su bendruomenėmis, tariamės dėl nakvynių vietų. „Camino Lituano“ yra gyvas, veikiantis kelias, tad jo dalimi nori tapti vis daugiau rajonų, miestelių. Jau yra atkarpa einanti per Biržus. Į kelią nori jungtis Mažeikiai, Telšiai, Šilalė, Tauragė, taip pat Rokiškis, Svėdasai, Giedraičiai, Merkinė. Kai atsiras visi nauji „Camino Lituano“ maršrutai, eidami žmonės turės galimybę dar daugiau Lietuvos pamatyti, geriau ją pažinti.
– Esate nuėjusi ir šimtą kilometrų per parą. Kaip sekėsi?
– Druskininkuose artimieji ir pažįstami mane taip ir vadina. Autobusų vairuotojai juokauja, sako, nestokim jai, ji pėsčiomis iš Druskininkų į Alytų per dieną nueina ir grįžta. Nėra ko ją vežti.
Jau esu močiutė, turiu anūką, tačiau dabar žymiai geriau jaučiuosi, nei būdama dvidešimt penkerių.
– Jus galima vadinti geležine moterimi.
– Druskininkuose artimieji ir pažįstami mane taip ir vadina. Autobusų vairuotojai juokauja, sako, nestokim jai, ji pėsčiomis iš Druskininkų į Alytų per dieną nueina ir grįžta. Nėra ko ją vežti.
Jau esu močiutė, turiu anūką, tačiau dabar žymiai geriau jaučiuosi, nei būdama dvidešimt penkerių.
– Ar esate skaičiavusi, kiek žygių įveikėte ar kiek kilometrų numinate per metus?
– Kiek esu įveikusi žygių neskaičiavau. Nueitų kilometrų nesumuoju. Visgi per pirmuosius pandeminius metus, žinau, kad nuėjau apie 3000 tūkstančius kilometrų. Sakau, iki Olandijos ar į žygį aplink pasaulį galėčiau jau drąsiai eiti (juokiasi).
– Keliaujate viena ar su kompanija?
– Jei ne masiniuose žygiuose einu, tada vaikštau viena. Kai kyla noras su kažkuo pasikalbėti, pabendrauti, tada keliauju į „Camino Lituano“ žvalgybinius žygius. Ten su bendražygiai ir bendraminčiais daug visko aptariame: ir apie kelią ir jo tobulinimą, ir apie gyvenimą pakalbame. Po to namo grįžtu tarsi su šeima pabuvusi.
– Kodėl jūs vaikštote?
– Vaikščiodama iš galvos išmetu viską, kas nereikalingo ten susikaupia, taip pat išeinu paganyti akių. Eidama pėstute esu laisva, galiu nueiti kur tik noriu – iš kelio į šalį galiu nusukti, jei ką įdomaus pamatau, į visus piliakalnius, kalnus užlipti. Net jeigu žygiuoju sužymėtu keliu, man įdomu iš jo išklysti. Ėjimas tikrai gydo, nes suteikia daug gerų emocijų, praplečia akiratį, judi lauke gryname ore.
– Ar nutinka žygiuose netikėtumų ir nuotykių?
– Visko pasitaiko. Kartą einu viena mišku ir staiga žiūriu, prieš mane… vilkas. Stovėjau, žiūrėjau į jį ir nežinojau, ką daryti – ar lazdą imti, ar bėgti. Pasisekė, keturkojis greitai nubėgo į mišką. Baisoka man tada buvo, išlėkiau iš miško tekina. O pamiškėje radau informacinį stendą, kur buvo parašyta, kad apylinkėse yra usūrinių šunų. Tada supratau – ne vilką buvau sutikusi.
Vieno žygio metu, vis nuklysdami iš trasos į šonus ir besmalsaudami po apylinkes, užsivėlinom grįžti į finišo vietą. Organizatoriai tąkart paskubėjo trasos žymėjimus nurinkti. Neradę nuorodų, gerokai į šoną nuėjome ir į finišo vietą grįžome nemažai papildomų kilometrų įveikę. Pasivaikščiojimo Meteliuose metu teko pamatyti kaip iš kiaušinių baliniai vėžliukai ritosi.
– Ar turite su ėjimu susijusių planų ar svajonių?
– Nemažai mano pažįstamų galvoja, kad esu ne vieną piligriminį kelią Ispanijoje nuėjusi. Iš tiesų nesu aš buvusi nei Ispanijoje, nei Portugalijoje. Ir kol kas netraukia manęs ten. Labiau norėčiau Dailininkų kelią Vokietijoje įveikti.
Turiu norą pėstute pereiti visą Baltijos kelią. Kažkas juokavo, kad jei eisiu per Estiją, tai mešką sutiksiu. Sakau, kad jeigu jau aš viena pati eisiu, tai tikriausiai mažiausiai dvi meškos pakeliui bus (juokiasi). Po Estijos man reikėtų nusigauti iki Rygos, o nuo Rygos iki Lietuvos ir per visą Lietuvą jau esu žygiavusi. Tai vat ir būčiau įveikusi visą Baltijos kelią.
Dar mane intriguoja per Lietuvą einantis „Miško takas“. Jis irgi driekiasi per visas tris Baltijos šalis. Taip pat Lietuvoje turime ir „Jūrų taką“. Labai norėčiau grįžti ir vėl pasivaikščioti Žemaitijoje.
Turiu ir vieną tikslą – suorganizuoti „Camino Lituano“ atkarpą nuo Merkinės iki Veisiejų. Su visomis nakvynėmis, bendruomenių palaikymu, lankytinomis vietomis. Imsiu kuprinę ir įveiksiu visą šį atstumą pėsčiomis. Noriu savo akimis pamatyti, kokie ten keliai, kaip atrodo apylinkės. Galėčiau žvalgytis ir važiuodama automobiliu, tačiau taip nepajusčiau tikrojo kelio.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie nori išeiti į ilgesnes, kelių dienų keliones?
– Jei tik kyla mintis, kad reikia eiti, labai nedelskite, neplanuokite ilgai. Susiruoškite ir eikite. Svarbu žengti pirmą žingsnį. Jei nedrąsu, raskite kompaniją. Prisijunkite prie žygeivių grupių socialiniuose tinkluose, ten daug bendraminčių, kurie paskatins ir padės pradėti eiti.
Verta išsikelti sau tikslą. Galbūt ne visą piligriminį kelią iš karto pereiti, o išbandyti vieną ar kelis jo etapus. Yra didelė tikimybė, kad pabandžius, patiks. Priklausomybė ėjimui labai greitai išsivysto. Žygeivių bendruomenėje vieni kitus juokais vadiname ligoniais. Pavyzdžiui, aš savo žygio kuprinės niekada pilnai neiškraunu. Penktadieniais pradedu aplink kuprinę vaikščioti, batus ėjimui pasiruošiu, nes šeštadienį, žinau, kad eisiu. Jei ne ryte, tai po pietų. Ėjimas pasivaikščioti dabar man yra šventas reikalas. Ir kaip būna sunku ir net pikta, jei savaitgalį pažygiuoti nepavyksta.
Piligriminiuose keliuose, ar Lietuvoje, ar toje pačioje Ispanijoje, yra sukurta gera infrastruktūra su nakvynėmis, maisto gauti lengva, nes yra parduotuvės. Tad nereikia bijoti kelionės. Svarbu į kuprinę neprisidėti per daug daiktų, kad po to dalies jų nereikėtų siųsti namo. Naujokams geriau žygiuoti vasarą, tada reikia mažiau rūbų.
Kelkimės iš lovų, nueikime nuo kompiuterių, lipkime iš automobilių ir eikime. Amžius visai nesvarbus, eiti gali visi. Iš žygių pareini visai kitoks žmogus. Džiaugiuosi, kad vaikščiojimas dabar taip išpopuliarėjo.
Ėjimo renginys startuos gegužės 15 d. Kauno Rotušės aikštėje. Renginio dalyviai kviečiami pasirinkti ir įveikti vieną iš trijų skirtingo ilgio trasų (5 km, 10 km ar 25 km). Ėjimo miestelyje visų lauks turiningos, naudingos veiklos ir pramogos. 2021 m. Vilniuje startavęs renginys pritraukė net 7 tūkst. dalyvių. Nemokama registracija į renginį – www.ejimas.lt.
