Nuo karo bėgančios pusseserės praėjusią savaitę nusileido Izraelyje, ir čia jas pasitiko su džiaugsmu ir dėkingumu. Sharon Bass (46 m.), kurios žydę močiutę per Holokaustą Ukrainoje priglaudė ir išgelbėjo Lesios močiutė, sakė, kad jai garbė priimti pusseseres ir taip atsilyginti už neišmatuojamą jų šeimos gerumą, parodytą prieš beveik 80 metų.
Moteris prisipažino, kad ją apėmė besikartojančios istorijos jausmas. „Tik šįkart viskas atvirkščiai. Mes, žydai, visą savo istoriją patyrę persekiojimus ir žudymą, šį kartą turime privilegiją ir atsakomybę tapti saugiu prieglobsčiu kitiems pabėgėliams“, – sakė Sharon.
Kai ji išgordo apie invaziją į Ukrainą, iškart prisiminė savo močiutę Fanią Rosenfeld Bass, kuri sugebėjo išsigelbėti nuo nacių.
Kai įsiveržė vokiečiai, Faniai buvo 19 m., ji gyveno Ukrainos Rafalivkos miestelyje (vakarinė Ukrainos dalis, netoli Rivnės). Žydai buvo varomi į getus ar vežami į vergiško darbo stovyklas. Beveik visa jos šeima buvo išžudyta, įskaitant tėvus ir penkis brolius bei seseris, jų kūnai sumesti į nežymėtas atviras duobes Rafalivkos miške. Jos jauniausiai seseriai buvo tik 6 m. Bet Fania pabėgo ir liko gyva. Vėliau, po daug metų, ji sugrįžo su kitais išgyvenusiais žydais ir dukterimi Chagit, ir žudynių vietoje įkūrė memorialą.
Fanios neišgelbėjo nei atsitiktinumas, nei stebuklas. Jos gyvybė buvo išsaugota aktyviomis ukrainietės moters Marijos Bliščik pastangomis. Marija ir jos tėvai slėpė Fanią savo namų rūsyje dvejus karo metus, kol 1944 m. vasarį Rafalivka buvo išvaduota nuo nacių.
Fania persikėlė į Izraelį ir sukūrė šeimą. Ji vis pasakojo ir pasakojo savo vaikams ir anūkams istoriją apie gerus žmones, kurie išsaugojo žmogiškumą ir tyliai maištavo prieš karo siaubus. Fania su Ukrainoje likusia Marijos šeima prarado ryšį. Tačiau technologijos vėliau padėjo vieniems kitus surasti, ir nuo 1990-ųjų šeimos reguliariai palaikė ryšį.
Sharon užaugo klausydamasi močiutės istorijų apie Marijos drąsą. Jai nekilo nė mažiausios abejonės, kai prasidėjus karui Lesia ir Aliona paprašė pagalbos. Su jomis dažnai bendravo ir iki invazijos, tad jos buvo tarsi šeimos dalis, susieta stipriau už kraujo ryšį.
Kai tik situacija Ukrainoje tapo niūri, Sharon pradėjo galvoti, kaip jas saugiai atsigabenti į Izraelį. „Nei aš, nei jos negalėjome įsivaizduoti, kad situacija būtent taip susiklostys ir kils karas, bet kai taip nutiko, buvo metas veikti, ir mes nusprendėm, kad geriausia, ką galima padaryti, tai atsivežti jas čia, kur jos bus saugios“, – sakė Sharon.
Jai teko įveikti nemažai biurokratijos. Savo neeilinę istoriją ji papasakojo net Izraelio žiniasklaidai. Galiausiai jos pagalbos prašymas pasiekė Izraelio užsienio reikalų ministeriją, ir aukšti politikai asmeniškai ėmėsi padėti.
Taip jau sutapo, kad Lesios ir Alionos vizos buvo patvirtintos per trečiąsias Fanios mirties metines. Ji nugyveno 97 metus.
Nors biurokratija buvo įveikta, išliko logistikos problema. Lesia ir Aliona turėjo išvykti iš Ukrainos. Pirmiausia jos autobusu nuvyko iki pasienio su Lenkija, tada nuvažiavo į Varšuvą, iš ten lėktuvu pasiekė Miuncheną. Iš ten skrydį į Tel Avivą apmokėjo Sharon ir Alionos draugas. Pabėgėlės nusileido Izraelyje kovo 6 d.
