Kai pasaulį sukaustė koronaviruso pandemija, vyriausios lietuviškų slaugos namų Toronte „Labdara“ gyventojos M.Gudelienės duktė Dana Gudelis jaudinosi dėl savo mamos sveikatos.
„Skambinau giminėms, jau manėme, kad gali tekti ruoštis blogiausiam“, – sakė 67 metų D.Gudelis.
Bet nuo COVID-19 pasiskiepijusi M.Gudelienė nesirgo, kai virusas kelis kartus siautė slaugos namuose. Tik atsiradus omikron atmainai moteris užsikrėtė.
Paklauskite šios moters, kaip ji išgyveno pandemiją ir sulaukė 106 metų, ir ji nesuabejojusi atsakys: su malda.
„Reikia ramiai priimti viską, ką Dievas duoda“, – koronaviruso neišsigando M.Gudelienė ir leido dienas izoliacijoje, kaip visada – melsdamasi ir telefonu pabendraudama su artimaisiais.
„Visiems buvo neramu, bet simptomai buvo nesunkūs. Mama bet ką gali ištverti!“ – šypsojosi D.Gudelis.
Vietoj mokyklos – ganykla
O išgyventi M.Gudelienei yra tekę tiek, kad net sunku įsivaizduoti.
Kai 1916-aisiais Smilgių kaime netoli Vilkaviškio gimė Marytė Sakevičiūtė, Lietuva buvo okupuota Vokietijos, vyko Pirmasis pasaulinis karas.
Šaltą vasario dieną Ona ir Pijus Sakevičiai susilaukė penkto vaiko. Iš viso jie turėjo aštuonis. Marytei buvo dveji, kai 1918 metų vasario 16-ąją Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Netrukus pasaulyje ėmė siausti ispaniškojo gripo pandemija.
Marytė pradėjo lankyti kaimo mokyklą būdama šešerių ir greitai išmoko skaityti ir skaičiuoti, bet būdama devynerių turėjo padėti ūkio darbuose. Vietoj mokyklos mergaitė gindavo gyvulius – per geležinkelio tiltą į pievas, o ten liūdėdavo per dienas su karvėmis svajodama apie gimnaziją.
„Nuo mažens vargome“, – apie vaikystę pasakojo M.Gudelienė.
Galiausiai ji grįžo į mokslus, o Antrojo pasaulinio karo metais dirbo pašte Vilkaviškyje telegrafo ir telefono operatore. Vykstant mūšiams tarp rusų ir vokiečių ant Vilkaviškio krito bombos.
1944-aisiais Marytė paskutinį kartą pabučiavo savo mamą ir su broliu Apolinaru, seserimis Stase ir Aleksandra vežimu, tempiamu arklių, pajudėjo į Vakarus. Jie blaškėsi po skirtingas pabėgėlių stovyklas Vokietijoje, kol galiausiai atsidūrė Danijoje.
Po interviu – daina
„Jei nebūtų žmonių vežę į Sibirą, nebūtume bėgę. Mano krikšto mamą išvežė. Jūs negalite įsivaizduoti pabėgėlio gyvenimo. Jei nuėjęs į tualetą uteles renki...“ – suvalkietiška tarme pasakojo M.Gudelienė, kai jos prisiminimus įrašinėjo Kanados lietuviai moteriai sulaukus 100 metų.
Ji pasakojo apie gyvenimo vingrius su daugybe detalių, vaizdžiai, nors senatvinė demencija jau kažkiek maišė įvykius ir datas. Po interviu Kanados lietuvė švariai padainavo vieną savo mėgstamiausių lietuviškų dainų: „Užaugau Lietuvoj, šalelėj mylimoj, išėjau mandravot, sau laimės paieškot...“
Be lietuviškų dainų moteris negalėjo įsivaizduoti gyvenimo emigracijoje. Lietuviškame chore ji dainavo ir pabėgėlių stovykloje Danijoje, ir lietuvių parapijos chore Toronte.
Šiame Kanados mieste ji rado ramybę po daugybės blaškymosi be namų metų. Jai buvo 33-eji, kai pamačiusi skelbimą laikraštyje, kad Kanada laukia darbuotojų, 1949-aisiais leidosi nežinomybėn į tolimą kelionę per Atlantą. Bet pirmą kartą pamačius Kanados krantus daug laimės nebuvo.
„Nebuvo džiaugsmo. Tai – ne Lietuva. Gal net apsiverkiau. Nežinai, kas tavęs čia laukia. Juk važiuoji už tarnaitę į vokiečių šeimą, kur dar septyni vaikai“, – pasakojo D.Gudelienė amžiaus neišduodančiu stipriu balsu.
Galiausiai ji gavo darbą siuvimo gamykloje Toronte, viename lietuvių susibūrime sutiko savo būsimą vyrą Joną Gudelį ir būdama 38-erių susilaukė dukters Danos, o po trejų metų – sūnaus Rimo Jono.
Beje, kanadietiškuose dokumentuose lietuvė pasijaunino, nes tais laikais buvo laikoma senmerge. Rašalu parašytus gimimo metus 1916 ji pakeitė į 1918.
„Šią paslaptį ji atskleidė tik tada, kai sukako 65-eri ir mama būtų galėjusi gauti senatvės išmokas, bet teko palaukti dar dvejus metus“, – pasakojo D.Gudelis.
Užgrūdino vargas
Kabintis į gyvenimą ir ramiai sutikti bet kokius iššūkius visada buvo ir yra M.Gudelienės didžiausia stiprybė.
„Vargas grūdina. Kaip bus, taip bus, bet lietuvis nepražus“, – įsitikinusi ilgaamžė.
Kiti senatvėje nustoja mokytis ir žiūrėti į ateitį, bet M.Gudelienei niekas neatrodė per vėlu. Jai buvo 75-eri, kai moteris nepabijojo mokytis vairuoti ir gavo vairuotojo pažymėjimą, kad galėtų pas medikus vežioti vėžiu sirgusį vyrą. Ji nebijojo kraustytis kartą sulaukusi 81 metų, paskui vėl 93-ejų ir gyveno viena, pati rūpinosi savimi.
Į lietuvių slaugos namus M.Gudelienė persikėlė likus pusantro mėnesio iki šimtojo gimtadienio, nes duktė D.Gudelis kovojo su agresyvaus vėžio metastazėmis ir nebežinojo, kiek galės padėti mamai.
„Mes šeimoje kartais juokaujame, kad turime vampyro kraujo, nes viską išgyvename, – šyptelėjo D.Gudelis. – Man irgi jau tuoj 68-eri, bet aš šoku salsą, žiemą skraidau į Argentiną mokytis tango, nors daug metų kovoju su vėžiu. Su savo vaikais juokauju, kad palikimo jie gali nesitikėti, nes Gudeliai gyvena labai ilgai.“
Kai kurios M.Gudelienės seserys ir broliai gyveno daugiau nei 90 metų, tačiau nė vienas iš jų neperkopė šimto.
Tvirta moters sveikata kelia nuostabą slaugos namų darbuotojams. Judėti ji gali tik vežimėlyje, nes tokiame amžiuje vaikščioti be priežiūros pavojinga – sunku išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau lietuvė savijauta nesiskundžia ir ant torto užpūtė dar vieną žvakutę slaugos namuose apsupta gėlių ir balionų, nors pati įspūdingos sukakties nesureikšmino.
„Visa tai ne nuo manęs priklauso. Viskas Dievo rankose. Kada mane pašauks, tada“, – artimiesiems sakė M.Gudelienė.
Kiekvieną rytą jai paskambina dukra, kad kartu pasimelstų iš lietuviškos maldaknygės. Maldos senolei yra didžiausia palaima, nes dėl koronaviruso visą dieną tenka būti vienatvėje, slaugos namų gyventojai atskirti vienas nuo kito.
Televizorius? M.Gudelienė jo nežiūri jau keliasdešimt metų.
„Kad ten tik šaudosi ir bučiuojasi“, – ranka numoja ponia Marytė, kaip ją vadina giminės.
Iki pandemijos ji mėgdavo su kitais „Labdaros“ gyventojais žaisti bingo, o popietėmis su ateidavusiu akordeonistu padainuoti. Žinoma, tik lietuviškai.
Savęs nelaiko kanadiete
„Ji yra didžiulė Lietuvos patriotė. Mums namie neleisdavo kalbėti angliškai arba gaudavome nekokio kvapo virtuvės skuduru per galvą, – šypsodamasi pasakojo D.Gudelis. – Dabar angliškai visai nebeatsimena, kalbamės tik lietuviškai.“
Sovietiniais laikais M.Gudelienė kelis kartus buvo grįžusi iš Kanados į tėvynę aplankyti čia likusių seserų ir brolių. O kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, lankyti tėvų žemės siuntė savo vaikus. Pati gyventi į Lietuvą nebegrįžo. 1990-aisiais per Kovo 11-ąją jai buvo 74-eri.
„Sugrįžti? Kas ten mūsų lauks? Viską palikę, viską praradę... – atsiduso M.Gudelienė, savęs nelaikanti kanadiete net po 70 metų emigracijoje. – Net klausimo nėra. Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir mirt. Lietuviai labai stiprūs, ir tuo turime didžiuotis.“
Ilgaamžė turi keturis anūkus ir tris proanūkius. Per kiekvienas Kūčias jau daugybę metų visa šeima ruošia ypatingą stalą ir šventę. Juk niekada negali žinoti, kiek tokių akimirkų dar teks patirti ateityje.
„Anksčiau kalbėdavau vaikams, kad tai gali būti paskutinės močiutės Kalėdos. Bet mano sūnūs sakė: mama, tu taip kalbi jau trisdešimt metų. Močiutė nesiruošia mirti.
Ir tikrai nėra priežasčių, kodėl ji negalėtų gyventi dar ne vienus metus. Ji tiek daug visko patyrė, bet mokėjo visus gyvenimo vingius priimti lanksčiai ir nuolankiai“, – pasakojo D.Gudelis.
Žmonės ir skaičiai
Registrų centro duomenimis, Marijos Gudelienės amžiaus, 106 metų, Lietuvoje šiuo metu yra sulaukę dešimt žmonių.
2021 m. gruodžio 31 d. duomenimis, Lietuvoje gyveno 347 asmenys, vyresni nei 100 metų: 301 moteris ir 46 vyrai. Vyriausia moteris yra sulaukusi 114 metų ir gyveno Kaune, o vyriausias vyras, kuriam buvo 107 metų, gyveno Dovainonyse (Kaišiadorių r.).
Vyriausias žinomas COVID-19 persirgęs žmogus yra Prancūzijos vienuolė sesuo Andre, kuriai vasario 11 d. sukako 118 metų.
Vyriausiu pasaulyje žmogumi laikoma japonė Kane Tanaka, sausį atšventusi 119-ąjį gimtadienį.
Istorijoje ilgiausiai išgyvenusiu žmogumi laikoma prancūzė Jeanne Louise Calment, kuri mirė sulaukusi 122 metų ir 164 dienų.
