Prieš tai vyras iš arčiau susidūrė su tuo, ką dabar išgyvena ukrainiečiai. Jis su sūnumi vyko prie Lenkijos-Ukrainos sienos pasitikti nuo karo bėgančios savo pusseserės su mažamečiais vaikais, kartu atvyko ir jos pažįstamų šeima. Nuo Kijevo iki sienos jie automobiliu keliavo keturias paras, buvo pervargę, beveik nemiegoję.
Daliaus krikšto mama, į Ukrainą išvykusi prieš penkis dešimtmečius, kategoriškai atsisakė šalį palikti, kartu liko ir jos sūnus, jo pusbrolis. „Žinoma, dėl jų dabar neramu. Pasikalbame per „Telegram“ kanalą, pusbrolis patruliuoja aplink Kijevą, gražiuose gruziniško vyno buteliuose turi prisiruošęs Molotovo kokteilių ir yra ryžtingai nusiteikęs, kai reikės, ginti miestą“, – sakė Dalius.
Pusseserės pažįstami, važiuodami automobiliu, sulaukė į telefoną pranešimo, kad jų bute suveikė signalizacija. Tada peržiūrėjo vaizdo įrašą iš namų – ir pamatė, kaip tiesiai į juos lekia raketa. „Tai buvo 25 aukštų daugiaaukštis, vienas pirmųjų susprogdintas Kijeve, vaizdus rodė ir žiniasklaida. Tačiau tie žmonės dėl prarasto turto neišgyveno – jie džiaugėsi, kad laiku išvažiavo ir liko gyvi“, – pasakojo Dalius.
Vėliau tie žmonės apsistojo Varšuvoje, pusseserės šeima atvyko į Lietuvą, bet greitai iškeliavo į Norvegiją, ir štai tada Dalius susimąstė, ką daryti su savo afganistanietiškais apdovanojimais.
Į sovietinę armiją tuomet Alytuje gyvenęs vaikinas buvo pašauktas, kai jam buvo 18 m. Kad keliaus į Afganistaną, nežinojo, nors gandai apie tai sklandė. Jis kartu su kitais jaunuoliais iš Lietuvos buvo išsiųstas traukiniu į Rygą, iš ten lėktuvu pasiekė Taškentą, paskui – Turkmėniją, kurioje praėjo apmokymus.
„Ten buvo labai karšta, trūko vandens, nemažai kareivių susirgo infekcinėmis ligomis. O aš, gal todėl, kad buvau gana sportiškas, atsilaikiau. Po apmokymų vėl buvau kažkur išsiųstas, ir tada, lėktuvui kertant sieną, įgula pranešė, kad atvykome į Afganistaną“, – atsiminė pašnekovas.
Pridūrė, kad buvo šiek tiek baugu, bet kartu ir smalsu, juk iki tol niekur iš Sovietų Sąjungos išvykęs nebuvo. Pirmieji įspūdžiai buvo tokie, kad kalnai snieguotomis viršukalnėmis giedrą rytą atrodo neįtikėtinai gražiai, o šalyje – labai daug karinės technikos.
Jo kartu su bendražygiais pagrindinė užduotis buvo saugoti Džalabado oro uostą nuo užpuolikų, taip pat lydėti kolonas, gabenančias aviacinį kurą, į šalies sostinę Kabulą ir atgal. Teko ir dalyvauti mūšiuose, patirti sprogimų, gulėti ligoninėje – visko detaliai atsiminti jam dabar nė nesinori.
Visgi po 2 m. 3 mėn. tarnybos (ji užtruko ilgiau, nei priklausė, nes tinkamų šauktinių trūko) Dalius grįžo namo, parsiveždamas garbingus apdovanojimus.
Kurį laiką jie kartu su jo paradine uniforma buvo laikomi Vilniaus karo Afganistane veteranų sąjungos patalpose, kuriose įrengtas ir nedidelis muziejus, tačiau šį antradienį Dalius juos išsiuntė registruotu paštu į Rusijos ambasadą. „Nežinau, ką jie su jais padarys, ar jie apskritai juos priims (o pašte, registruojant siuntą, į sistemą dar nebuvo įvesta Ukrainos Didvyrių gatvė), tačiau jaučiu, kad padariau tai, ką turėjau padaryti“, – sakė veteranas.
Istorija kartojasi
Taip pat D.Didika sutiko su Lrytas.lt skaitytojais pasidalyti savo feisbuko įrašu, kuriame ir pasakojo apie šį savo poelgį:
„Nuotraukose – mano kariniai apdovanojimai: Raudonosios žvaigždės ordinas ir medalis „Už narsą“. Tai vieni aukščiausių kovinių apdovanojimų, kuriuos gali gauti kovose dalyvavęs eilinis kareivis, likęs gyvas ir sveikas (na ar beveik sveikas).
Šiuos apdovanojimus esu gavęs 1985-1987 metais, tarnaudamas Sovietinėje armijoje, kaip tuomet vadino, ribotame tarybinių karių kontingente Afganistane („ograničenyj kontingent sovetskij voisk v Afganistane“). Tuomet ši karo misija vadinosi internacionaline pagalba Afganistano liaudžiai ir, be abejo, tarybinių karių kontingentas ten buvo įvestas tariamai ne kartą prašant Afganistano darbininkams bei valstiečiams, siekiant užtikrinti taiką bei demokratiją.
1979-1989 m. karo pasekmė – apie 15.000 žuvusių karių ir apie 2 milijonus civilių gyventojų, neskaitant sužeistųjų, mirusių nuo ligų vėliau, dingusių be žinios, sunaikintų pastatų bei karinės technikos (tikslių duomenų nesužinosime niekada). Šiame kare, oficialiais duomenimis, žuvo ir 97 iš Lietuvos išėję jaunuoliai, didžioji dalis kurių – šauktiniai, 18-20 metų amžiaus. Dar apie 100 asmenų buvo sužeisti, tapo neįgaliais. O kur dar anksčiau laiko pražilę, sveikatą paradę tėvai, savų vaikinų nesulaukusios merginos, vyrų nesulaukusios žmonos, tėvų nesulaukę mažyliai...Tragedija? Ne, kai žūsta tūkstančiai, tai – statistika.
Aš didžiavausi savo apdovanojimais, nes jie buvo gauti kovos lauke, galima sakyti tiesiogiai „uždirbti“ krauju. Nelabai susimastydavau, ar tas karas buvo teisingas, ar ta, taip vadinama internacionalinė pareiga („internacionalnyj dolg“) tikrai buvo reikalinga afganų liaudžiai, kam ir už ką mes buvome įsipareigoję...
Tiesiog, kaip mums buvo kalama į galvas, mes likome ištikimi karinei priesaikai ir garbingai atlikome savo internacionalinę pareigą....
Minėdami eilines kariuomenės išvedimo iš Afganistano metines, mes renkamės prie paminklo žuvusiems lietuviams, padedame gėles, uždegame žvakutes. Iki 2014 m. šiuose renginiuose kartu dalyvaudavo Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano, kitų šalių, kurių kariai taip pat dalyvavo Afganistano kare, karo atašė, pagerbdavo žuvusius, padėdavo vainikus...
Atsimindamas tuos įvykius ir matydamas dabartines realijas įsitikinu, kad istorija vystosi spiralės principu – vėl pagalba, šį kartą Ukrainos liaudžiai, vėl speciali karinė operacija, siekiant sunaikinti nacionalistus ir užtikrinti demokratiją šalyje.
Sovietinė armija savo veiksmų kitose šalyse neįvardina tiesiogiai – karu, o prisidengia išgalvotais lozungais ir frazėmis – pagalba, parama, tikslinė operacija ir t.t.
Afganistaną bandė užkariauti daug kas, pradedant Aleksandru Makedoniečiu, Timūru, Britų imperija, Sovietais ir baigiant Amerikiečių kariais. Tačiau, žiūrint per istorijos prizmę, ten ilgai neužsibuvo. Užimti šią šalį nesunku, tačiau visi „malonumai“ prasideda vėliau. Užkariautojas niekur negali jaustis saugiai. Jis naikinamas visur ir visada. Tai laisva, išdidi, nepriklausoma ir nepalaužiama tauta.
Deja, Rusijos politikai istorijos pamokų, matyt nelankė...
Nauji laikai, nauja šalis, naujas karas, prisidengiant tais pačiais lozungais. Ukrainiečiai tokia pati išdidi, laisvę mylinti tauta, už savo tėvynę pasiryžę atiduoti brangiausia ką turi – gyvybę.
Karus pradeda politikai, o ne kariai. Aš supratau, kad aš nenoriu būti tos, sovietinės armijos, dalimi... Afganistano kare, įvairių tautų kariai, mes buvome kartu ir ta karinė draugystė ko gero išliks visą likusį gyvenimą. Tačiau nenoriu turėti nieko bendro su šalimi agresore.
Kojų lūžis, kūno nudegimai, maliarija, skeveldriniai sužeidimai, per anksti pražilusi ir sveikatą praradusi motina – rezultatas mano 26 mėnesių atliktos „internacionalinės pagalbos“ Afganistane. Mes ten buvome užkariautojai. Tokie ir likome – eiliniai priešai, palikę išdidžią šalį.
Su didžiule pagarba žiūriu į ukrainiečius, kurie kaunasi savo žemėje, už savo bei mūsų laisvę. Jų tarpe ir mano giminaičiai bei draugai.
Aš nusprendžiau atsisakyti savo karinių apdovanojimų ir gražinti juos Rusijos ambasadai, kaip protestą prieš Rusijos karo veiksmus Ukrainoje. Su malonumu ant siuntinio užrašysiu naują ambasados adresą: Ukrainos Didvyrių g. 2, Vilnius.
Šlovė Ukrainai. Šlovė jos Didvyriams.
P.s. Britų – amerikiečių aktorius ir režisierius Anthony Hopkins yra pasakęs vieną garsią frazę, kurios tiksliai neprisimenu, todėl perduosiu tik jos esmę: neverta veltui leisti laiko aiškinant kitiems savo poelgius, kadangi, kaip taisyklė, kiekvienas jau turi susidaręs savo nuomonę apie tai. Šiuo atveju, ji labai tinka. Mano pilietinė pozicija tokia. Visiems taikos ir gebėjimo susikalbėti, įsiklausant į argumentus, o ne vertinant oponento asmenybę.“
