Praėjusią vasarą šias dvi moteris suvedė Lietuvoje vykęs televizijos projektas „Meilė be sienų“. Kelias savaites grupė žavių ukrainiečių varžėsi dėl lietuvių vyrų dėmesio. Dalyviai drąsiai ryžosi nerti į meilės, užburiančio flirto ir netikėtumų kupiną kelionę.
Nors po šio projekto rimtos draugystės taip ir neužsimezgė, visi dalyviai džiaugėsi susibičiuliavę ir patyrę įdomių įspūdžių.
Tuomet Aleksandra neslėpė – jei su kuriuo nors lietuviu pamiltų vienas kitą, ji ryžtųsi persikelti į svetimą šalį. Savarankiška mergina nuo 18 metų mažai laiko praleisdavo Ukrainoje. Daug keliavo po pasaulį. Į gimtinę atvykdavo aplankyti tėvų, kurį laiką padirbėti.
Paskui vėl keldavo sparnus. Kurį laiką ji gyveno Meksikoje, vėliau – Afrikoje. Keturis mėnesius Londone Aleksandra mokėsi anglų kalbos. Ilgiausiai – aštuonis mėnesius A.Mudraja Ukrainoje niekur neišvažiuodama praleido per karantiną.
„Pernai kovą nutraukiau mane nuodijusius santykius. Trejus metus susitikinėjau su meksikiečiu. Pagyvendavau Meksikoje keletą mėnesių, paskui grįždavau į Ukrainą. Tris kartus vykau pirmyn ir atgal. Kiekvienas kartas buvo naujas šansas išgelbėti mūsų meilę, kurti ateitį, tačiau tai nepavyko“, – praėjusią vasarą kalbėjo Aleksandra.
Ji iki šiol neturi antrosios pusės. A.Mudraja neslėpė – karo dienomis vienišumas itin slegia.
„Tokiu metu viską perkainoji. Materialūs dalykai nebetenka prasmės ir neteikia džiaugsmo. Supratau, kad svarbiausia likti gyvai. Kai važiavau traukiniu iš Kijevo, mačiau kelias jaunuolių poras, jie vienas kitą labai palaikė.
Pagavau save galvojant, kaip būtų puiku, jei šalia būtų vyras, kuris mane taip pat palaikytų. Ir aš jį palaikyčiau. Kaip sakoma – paskui mylimąjį kad ir į pasaulio kraštą“, – sakė Aleksandra, kurią praėjus dviem savaitėms nuo karo Ukrainoje pradžios aptikau Gruzijoje.
Šešerių metų sūnų Damirą auginanti Kristina taip pat neturi širdies draugo, kuris palengvintų psichologinę naštą karo akivaizdoje.
„Būtų vyras, būtų lengviau. Daug kas gultų ant jo pečių, o aš jį palaikyčiau. Galvotume kartu, dvi galvos geriau negu viena. Bet ne viskas taip paprasta. Yra vaikas, apie kurį reikia galvoti. Aš nepasiduodu ir niekada nepasiduosiu“, – tvirtai kalbėjo K.Dreiko, kurią sprogimai Ukrainoje nubloškė į Austrijos sostinę Vieną.
Dabar makabriškai skamba pavadinimas „Meilė be sienų“. Aleksandrai ir Kristinai, kaip ir milijonams ukrainiečių, karas uždarė sienas meilei, normaliam gyvenimui, laisvei, sveikatai, susitikimams su artimaisiais, mėgstamam darbui, kvėpavimui tyru oru, mėgavimuisi pavasarį bundančia gamta.
Kristina antrą kartą išgyvena karą. 2014 metais dėl Rusijos invazijos moteris buvo priversta iš Donecko persikelti į Kijevą ir gyvenimą pradėti nuo nulio. Pernai į Kijevą ji pasikvietė ir savo motiną, nes Donecke pradingo tėvas.
„Jis buvo patyręs insultą. Mama kartą paliko jį lauke ir išėjo į parduotuvę dviem minutėms. Grįžusi jo neberado. Mamai šis laikas buvo itin sudėtingas. Negalėjau jos aplankyti, nes man neleido įvažiuoti į Donecko sritį.
Buvo karantinas ir viskas uždaryta. Mes tėčio ieškojome, mano draugai Donecke surinko savanorių būrį, tačiau taip ir nerado.
Tad atsivežiau mamą pas save“, – kalbėjo sunkumų užgrūdinta kūno rengybos studijos „EMS Fitness“ bendraturtė, sporto trenerė ir vizažistė K.Dreiko.
– Kur jus užklupo karas?
Aleksandra: Karas mane pasitiko traukinyje. Iš Charkovo, kur buvau aplankyti tėvų, vykau į Kijevą. Tėvų buvau nemačiusi pusę metų.
Traukinys išvyko ketvirtą valandą ryto. Viskas buvo ramu, penktą valandą dešimt minučių prasidėjo bombardavimas. Mačiau danguje kibirkštis, girdėjau bombų sprogimus ir sirenų gaudesį.
Keliavau kupė su moterimi, kuri vežė vaikus ir katiną į Vakarų Ukrainą. Mes labai išsigandome. Traukinys tris kartus stojo vidury laukų. Nesupratome, kas vyksta. Kai atvykome į Kijevą, stotyje būriavosi minios panikuojančių žmonių, norinčių išvykti į Lvovą.
Kijeve manęs laukė įdomus projektas. Vasario 25 dieną turėjau gauti atsakymą iš televizijos dėl dalyvavimo viename šou.
Taksi išsikviesti buvo neįmanoma. Tramvajumi nuvažiavau pas bičiulį žurnalistą. Nuolat gaudė sirena, buvo girdėti sprogimai. Su draugu pasislėpėme namo rūsyje, ten jau buvo nemažai moterų su vaikais.
Kitą dieną puoliau ieškoti būdų, kaip kuo greičiau išvykti iš sostinės. Svarsčiau apie kelias transporto priemones – autobusą, automobilį ar traukinį.
Per žinias parodė, kad buvo sušaudyta šeima, kuri ruošėsi iš Ukrainos išvykti automobiliu.
Nusprendžiau važiuoti traukiniu. Susitariau su bičiulio žurnalisto draugu, kad jis mašina mane nuvežtų į traukinių stotį. O ten – stumdymasis, riksmai, verkimas iš visų pusių.
Man buvo svarbiausia pasiekti Lvovą ir tada galvoti, ką daryti toliau.
Stotyje buvo daug šeimų. Kariai su automatais rėkė ant vyrų, kurie norėjo išvykti. Juos tempė iš traukinio į peroną.
Mane srovė nunešė į traukinį. Viename kupė buvo susigrūdę 14 žmonių. Trūko oro. Bet vis tiek buvome laimingi, kad važiuojame. Lvove naktį praleidau stotyje. Tada susitariau, kad Slovakijoje mane pasitiks pažįstami.
Elektriniu traukiniu nuvykau iki vieno kaimo už Karpatų. Tada septynias valandas ėjau iki Slovakijos sienos. Mane pasitiko savanoriai. Pasiūlė arbatos, davė telefono kortelę. Visi elgėsi labai draugiškai. Laukdama, kol atvyks pažįstami, su kitais ukrainiečiais sėdėjau mokyklos sporto salėje ant čiužinio. Tada atsidūriau Košicėje, čia praleidau 11 dienų.
Mane nuolat kankina didžiulis stresas, panikos atakos. Iki šiol nemiegu, nevalgau. Netekau penkių kilogramų svorio.
Prieš kelias dienas su bičiule ukrainiete kaip turistės atvykome į Gruziją. Apsistojome viešbutyje. Mes neprašėme pabėgėlio statuso, nes nežinome, kur vyksime toliau. Gal į Angliją, gal į Kanadą.
Kristina: Mane karas užklupo Kijeve. Mama dar prieš prasidedant bombardavimams jautė grėsmę ir siūlė išvykti. Aš juokiausi – koks karas, to negali būti. Kai košmaras išsipildė, mama kiekvieną dieną ragino mane palikti miestą. Nenorėjau niekur važiuoti, vyliausi, kad viskas baigsis po kelių dienų. Bet užsitęsė, o aš pradėjau nerimauti dėl sūnaus.
Pirmomis karo dienomis buvo sudėtinga galvoti apie išvykimą, nes visi masiškai bėgo iš Kijevo. Gatvėse automobiliai spūstyse stovėdavo 13 valandų.
Mes gyvename Kijevo pakraštyje, ramiame gyvenamųjų namų komplekse. Girdėjome bombardavimus, sprogimus. Mano draugė gyvena pirmame aukšte, aš – šeštame. Kai prasidėdavo neramumai, susirinkdavome pas draugę bute arba slėpdavomės rūsyje.
Bėgti apsisprendėme vasario 28 dieną supratę, kad karas užsitęs. Esu kilusi iš Donecko, tad karo veidą jau pažįstu.
Pasiėmiau šešiametį sūnų, mamą, draugę ir sėdau prie automobilio vairo. Nežinojome, kur ir kokiu keliu važiuoti. Susisiekiau su keliais draugais, kurie taip pat vyko iš miesto. Sutarėme vykti per Vinycią, nes tai buvo vienintelis saugesnis kelias.
Mums pasisekė greitai kirsti Moldovos sieną. Ten praleidome porą dienų. Tada išvykome į Rumuniją, bet čia irgi neužsibuvome. Svarbiausia buvo išsimiegoti, nes aš viena vairuojanti. Visi jautėme nuolatinę įtampą.
Galiausiai susiradome pažįstamus Vienoje ir išvykome ten. Čia planuojame pabūti kurį laiką. Tada galvojame vykti į Lietuvą.
– Kiek daiktų pasiėmėte?
Kristina: Patikėkite, per karą negalvoji apie daiktus, materialines vertybes. Vienintelė vertybė – tavo ir tavo artimųjų gyvybė.
Pasiėmiau labai mažai daiktų, kosmetikos, porą marškinėlių, porą džinsų, ir viskas. Dar sūnui į nedidelį lagaminą sudėjau būtiniausius drabužius. Mano draugė pasiėmė tik nedidelę moterišką rankinę. Visa kita palikome.
Aleksandra: Nutiko juokingas dalykas, nes iš Charkovo į Kijevą atsivežiau mažą lagaminėlį, kuriame buvo daiktai, skirti būsimam televizijos šou, – aukštakulniai, suknelės, kosmetika. Neturėjau jokių normalių kasdieninių daiktų.
– Kokia veikla užsiėmėte iki karo ir ką planuojate veikti ateityje?
Aleksandra: Kurį laiką dirbau redakcijoje, rašiau apie tarptautines naujienas televizijos kanalui. Nebuvau reporterė – nevykdavau į įvykio vietą. Dirbau biure, tačiau supratau, kad ši veikla ne man.
Dabar apskritai nežinau, kuo užsiimsiu ateityje. Kol kas leidžiu savo santaupas, ir tiek. Gyvenu šia akimirka, visiškai negalvoju apie rytdieną.
Gimtajame Charkove mes visi visada kalbėjome rusiškai, bet tai nereiškia, kad norime būti Rusijoje. Niekas Charkove nenori priklausyti Rusijai. Bent aš nepažįstu nė vieno tokio žmogaus.
Man tik 25 metai, bet pastarosiomis savaitėmis jaučiuosi kaip kokių 45 metų gyvenimo nualinta moteris.
Visi Charkovo rajonai apšaudomi iš visų pusių. Logistikos kompanijos biuras, kuriame dirbau prieš penkerius metus, dabar virtęs griuvėsiais. O jis buvo toks gražus ir modernus.
Daug žmonių, tarp jų ir iš Lietuvos, man siūlo pinigų, daiktų, apsigyventi šeimoje. Kasdien apie trisdešimt žmonių man parašo, nespėju visiems atsakyti.
Kristina: Iki karo aš, kaip ir visi, turėjau daug svajonių. Balandžio 12 dieną mano gimtadienis, norėjau su draugais linksmai jį paminėti. Bet dabar ne linksmybės galvoje.
Su verslo partnere turėjome „EMS Fitness“ studijas Mariupolyje ir Kijeve. Aš jau kartą esu viską pradėjusi nuo nulio, kai 2014 metais bėgau nuo karo. Taip pat esu vizažistė ir sporto trenerė.
Baisu net pagalvoti, kas bus toliau. Nežinia, ar grįžę rasime namus, tačiau svarbiausia, kad žmonės liktų gyvi. Dabar reikia kur nors apsistoti, susirasti darbą, rasti sūnui mokyklą. Net jeigu karas baigtųsi rytoj, ankstesnis gyvenimas dar neišauštų.
– Ar palaikote ryšį su artimaisiais, draugais?
Kristina: Žinoma, kad palaikome. Mano krikšto mama su šeima, kurioje auga maža mergaitė, gyvena Mariupolyje, mieste, kurio faktiškai jau nėra. Ten negali patekti humanitarinė pagalba, nėra vandens, elektros, šildymo. Kartais jiems pavyksta prisiskambinti ir pasakyti, kad yra gyvi. Meldžiuosi, kad taip ir būtų. Bet situacija baisi, vyksta plėšikavimai, viskas išgrobstyta.
Aleksandra: Mano tėvai liko savo namuose Charkove. Sakė, kad niekur nevažiuos. Bandau juos įtikinti išvykti bent jau į Vakarų Ukrainą.
Turiu devyniolikos metų brolį, kurio dabar į užsienį niekas neišleis. Jis sakė norintis eiti į kariuomenę, bet niekada nėra rankose laikęs ginklo.
Itin blogai jaučiuosi, kai negaliu prisiskambinti tėvams. Vėliau jie sako, kad tuo metu nebuvo elektros, dujų, šildymo.
Tėvai visą laiką būna namuose. Kartais išeina į parduotuvę, banką išsiimti pinigų. Visur driekiasi ilgos eilės. Mama ištisai verkia. Charkoviečiai labai myli savo miestą, jiems sunku su juo atsisveikinti net karo sąlygomis.
Mano draugas žurnalistas, su kuriuo pirmą karo dieną susitikau Kijeve, pradėjo dirbti savanoriu. Jis padeda išvežioti maistą mamoms su vaikais, seneliams. Likus dviem savaitėms iki karo viename televizijos kanale jis tapo naujienų laidos vedėju. Likimas taip lėmė, kad pirmą darbo dieną jis turėjo pranešti Ukrainai apie prasidėjusį karą.
