– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Pastarasis šių metų didelis ir neplanuotas „pirkinys“ buvo mokestis už butų – savo ir tėvų – šildymą. Šis priverstinis „pirkinys“ nustebino ir papiktino. O rimtą ir atsakingą pirkinį sau jau senokai planuoju, bet vis dar neapsisprendžiu dėl jo techninių charakteristikų – tai didelio formato skaitmeninis planšetinis piešimo kompiuteris ir visi jo priedai mano grafikos darbams ir iliustracijoms. Taip pat laukia išlaidos atspausti mano naujus darbus 2022 metais suplanuotoms parodoms. O jų bus ne viena.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Labai norėčiau pirkti tik tai, kas būtina. Tačiau dažnai suveikia prekeivių triukai – akcijos, nuolaidos. Tada perki ir tai, kas gali praversti artimiausioje ateityje, sau, namams ar artimiesiems. Šie produktai ar daiktai gula į lentynas, kartais juos ir užmiršti. Tačiau prireikus yra gerai visko turėti po ranka, gali paruošti vakarienę netikėtiems svečiams, netenka bėgti pas kaimyną skolintis druskos.
Taip pat mėgstu pasižvalgyti po parduotuves iš antrų rankų, kurias vadinu savo medžioklės plotais. Greitai pastebiu ką nors išskirtinio ir pagaunu savo laimikį. Pastaruoju metu save stabdau, bet ne visada pavyksta atsispirti. Keleri praėję metai dėl karantino atnešė daug niūrumo į mūsų gyvenimą – mažiau keliaujame, rečiau išeiname į renginius, mažiau progų puoštis ir džiuginti akis.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nuolat nesusilaikote juos pirkdama?
– Kaip ir dauguma moterų, dažnai neatsispiriu drabužiams, papuošalams, interjero elementams, taip pat knygoms. Tačiau niekada neperku labai brangių daiktų, sulaukusi tiek metų žinau, kas man patinka ir tinka, vertinu originalumą, praktiškumą, kokybę ir visada galvoju, kas ir prie ko derės. Taip pat griežtai klausiu savęs: ar tikrai reikia? Ar naujas daiktas džiugins ir bus naudojamas? Jei ne, džiaugiuosi išsaugojusi piniginės turinį ir vietą lentynoje.
Sovietmečiu buvome pripratę prie daiktų stygiaus ir atrodė savaime suprantama užsienyje ar kitame mieste ieškoti ko nors ypatingo. Buvo įprasta vežti namo lauktuves, visokias mielas smulkmenas. Dabar kituose miestuose ir svetimose šalyse sunku rasti ką nors išskirtinio. Ir namai jau prisipildė. Tačiau įprotis bent pasižvalgyti išliko. Pamažu supranti, kad, užuot pirkus daiktus, geriau daugiau patirti, pamatyti, pasimėgauti.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Ačiū Dievui, ne. Tik savo sveikam protui ir ne per dideliam namų plotui. Viduje turiu griežtą cenzorių. Dažnai pati save pabaru už pomėgį pirkti ir vis žadu pasitaisyti.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Gyvenimas suformavo tokį santykį su pinigais, kad jie yra tarsi gyvi, su jais reikia pagarbiai ir išmintingai elgtis. Jei juos prisijaukini ir laikaisi bendravimo taisyklių, jie tavęs neišduoda ir nepalieka. Niekada jų neturėjau per daug, bet ir stygiaus neteko pajusti. Kai turiu daugiau – dalijuosi, kai mažiau – prilaikau vadeles. Visą gyvenimą dėjau pastangas, kad jų būtų, ir lengva ranka nešvaisčiau. Na, gal tik kartais.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Situacija šeimoje ir tėvų pavyzdys. Abu tėvai, būdami aktoriai ir aktyviai dirbdami teatre bei kine, neatsisakydavo papildomų darbų televizijoje, radijuje, garsinimų studijoje.
Manęs pinigais ir dovanomis nelepino. Pati pradėjau dirbti dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metais.
Nuo antro kurso įsidarbinau dailininke vienoje Vilniaus parduotuvėje ir beveik kasdien po paskaitų ar per pietų pertrauką važiuodavau į darbą. Anksti supratau, kad dirbti yra ne tik būtinybė ir pareiga, bet ir malonumas gauti savo pinigėlius ir juos savo nuožiūra leisti. Tėvai tokiam mano sprendimui neprieštaravo, o studijos dėl to nenukentėjo.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Tėvai nemokė žodžiais, bet aš pati supratau, kad pinigai yra uždirbami sunkiai ir su jais reikia elgtis pagarbiai. Tėvai man nepirko brangių drabužių, be to, sovietmečiu nelabai ir būdavo ką pirkti. Mano močiutė puikiai siuvo, mama nuostabiai mezgė. Todėl anksti išmokau ir to, ir to. Dar mokykloje pradėjau sau megzti kepures, šalikus, megztinius, rankinukus, persiūti ar perdažyti mamos apdarus. Tai išmokė originalumo, išradingumo ir kūrybiškumo.
Prisimenu tik vieną iš tėvų gautą pirkinį, dabar jau atrodantį graudžia istorija. Mokantis M.K.Čiurlionio meno mokykloje kokioje devintoje klasėje geidžiamiausias visų mano bendraamžių daiktas buvo džinsai. Ne kokie lietuviški ar lenkiški, o būtinai klasikiniai „Levi Strauss“ ar „Wrangler“. Reikėjo trūks plyš juos gauti. Be džinsų gyvenimas atrodė menkavertiškas ir nemielas.
Ir taip ilgai aš tėvus graudinau, kol jie pasidavė. Atsitiktinai sužinojo, kad vienam jų kolegai aktoriui giminės atsiuntė siuntinį iš JAV ir ten buvo keletas džinsų. Išsiruošėme į svečius tų džinsų žiūrėti. Tie stebuklingi džinsai man tiko, tačiau buvo stipriai per trumpi. O tam aktoriui, kuris jau nešiojo saviškius, jo džinsai buvo per ilgi ir juos reikėjo gerokai užlenkti į viršų.
Todėl buvo nutarta nukirpti jo džinsus ir tuos galus pridurti prie maniškių. Mano močiutei teko gerokai paplušėti, kol abejos kelnės tapo reikiamo ilgio, tik manosios buvo su papildoma siūle klešnių apačioje. Bet iš tos laimės į tai numojau ranka. O tėvai tada sumokėjo neregėtus pinigus – 100 rublių, beveik vieno iš jų mėnesio algą teatre. Už džinsus – mėnesio algą!
Panašioje situacijoje atsidūriau jau būdama mama, kai mano dukrai buvo gal septyneri. Tada parduotuvėse pasirodė elektroniniai žaislai, kuriuos gali užprogramuoti, kad atkartotų žodžius. Be proto brangūs, bet vaikų geidžiami. Mano dukra jo labai ilgai maldavo, o aš net girdėti nenorėjau.
Ir štai mokyklinės eglutės metu jos draugė iš Kalėdų Senelio netikėtai jį gavo. Visų vaikų akivaizdoje! O kiti vaikai, tarp jų ir maniškė, tik kažkokią smulkmenėlę už 5 litus, kaip buvo pasakyta mokytojos.
Mano dukra tada taip verkė. Kitą dieną prieš Kalėdas ir aš ryžtingai nuėjau į žaislų parduotuvę ir be gailesčio paklojau 220 litų – beveik visą savo algą ir nupirkau dukrai tą stebuklą. Ji labai apsidžiaugė, bet neilgam. Kalbantis žaislas neatstojo tikro augintinio. Kur kas labiau džiugino iš turgaus parsinešta katytė, kuri tapo šeimos nariu net 18 metų, o vėliau ir šuniukas, kurį taip pat kadaise išprašė dukra.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Manau, kad jie elgiasi teisingai. Nors pati kažin ar taip padaryčiau. Esu neišmintinga motina ir su savo dukra linkusi viskuo dalytis. Dažnai ją pagraudenu: „Tau paliksiu visas savo grožybes. Kur tu jas dėsi?“
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Pritariu šiai minčiai. Pinigai labiau gadina nebrandžias asmenybes, ypač kai lengvai uždirbami ir lengva ranka išleidžiami. Bet dar labiau gadina, kai tiesiog gaunami be jokių sąlygų. Tada gaunančiajam atrodo, kad jis pats yra didelė vertybė, ir neišmoksta tos dovanos tinkamai įvertinti. Kas lengvai ateina, lengvai ir išeina. O pretenzijos pasauliui tik auga.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Pirmąją savo algą gavau būdama 6 metų. Filmavausi su tėčiu filme „Gladiatorius“ („Tallinn film“, 1969 m.) ir po metų gavau solidų honorarą – 300 rublių. Tėtis mane nusivedė Kaune į banką ir mano vardu atidarė sąskaitą. Labai tuo didžiavausi. Tačiau išleisti tų pinigų pačiai neteko.
Po kiek laiko, jau gyvenant Vilniuje, tėtis ruošėsi pirkti pirmąją savo mašiną, pats su draugu važiavo į Sibirą, į Toljatį, kur gamino žigulius. Ir pirko juos iš paties vyriausiojo konstruktoriaus! Tada buvo sutelkti visi šeimos pinigai, o už maniškius išėjo vienas ratas.
Dėl to niekad nesigailėjau, nes tėtis nuo mažens sodino mane prie motociklo, vėliau prie automobilio vairo, mokė vairuoti kaime, tad anksti išsilaikiau egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti ir su malonumu vairuoju visą gyvenimą. Taigi pirmasis mano honoraras buvo išleistas naudingai.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Pats gyvenimas, žinoma. Ir veiklos prasmingumo jausmas.
Malonu, kai darai ką nors, kas patinka tau ir kitiems, džiugina ir gerai pavyksta, o už tai dar gauni pinigų. Kur kas maloniau uždirbti pinigus pačiai, nei jaustis kieno nors išlaikomai.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Taip. Tam, kas man atrodo prasminga. Nepritariu TV kanaluose vykstančioms labdaros akcijoms, ypač toms, kurių metu prašoma aukoti lėkštei sriubos seneliams. Manau, kad tai didžiulė gėda mūsų valstybei ir taip neturėtų būti!
Dideli pinigai, dažnai milijonai, iššvaistomi nesuvokiamiems dalykams, didelė dalis nusėda privačiose kišenėse, o vienišų senelių problema tarsi tampa visuomenės atsakomybe. Kasdieniame gyvenime plika akimi matome daug aplaidumo, neūkiškumo ir pinigų švaistymo pavyzdžių. Tai liūdina.
Pati esu neabejinga beglobių gyvūnų problemoms ir, kiek tik galiu, stengiuosi prie to prisidėti. Esu priglaudusi, šėrusi, gydžiusi ir radusi naujus namus nemažam būriui katinukų ir šunelių.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Bankroto patirti neteko, tačiau žinau, kas yra nemenkas finansinis praradimas. Ir šeimoje taip buvo nutikę dėl bankų griūties. Nors save laikau gana racionalia, esu geruolė, pasitikiu žmonėmis, nors ne visada tai pasiteisina.
Kartais tenka skaudžiai nudegti. Stengiuosi išmokti pamokas ir eiti į priekį. Negatyvias emocijas reikia paleisti ir pamiršti.
– Kiek pinigų reformų esate patyrusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Visos piniginės reformos, kurių jau teko patirti ne vieną, yra panašios – buvę pinigai praranda vertę. Mano močiutės pokariu pirktos obligacijos, tėvų santaupos pereinant nuo rublių prie litų, mano pačios santaupos. Išvada viena – jei turi svajonę ir lėšų jai įgyvendinti, daryk tai dabar, nes ateityje gali nepavykti.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Gal ir ne kas mėnesį, bet atidedu. Ir tai pasiteisina. Kai reikia, galiu būti labai taupi ir gyventi su itin mažomis sąnaudomis.
Dažnai sakau, kad patys geriausi dalykai pasaulyje nieko nekainuoja, – saulės šviesa, grynas oras, vanduo, smėlis, jūra, miškai, galimybė vaikščioti, judėti ir džiaugtis gyvenimu! Taip pat ir paprastas sveikas maistas, susitikimai su draugais, geri filmai, geros knygos, kurias mielai imu iš bibliotekos.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?
– Šiais laikais parinkti gerą dovaną yra sudėtingas darbas. Tais laikais, kai nieko nebuvo, žmones džiugindavo bet kokia dovana. Dabar, kai daiktų gausybė, visi tiek visko turi ir patys lengvai gali įsigyti, parinkti prasmingą dovaną darosi vis sunkiau, nebent tai būtų konkretus pageidavimas.
Pati nemėgstu gauti nereikalingų daiktų ir iš karto liūdnai galvoju, ką su jais reikės daryti. Todėl vertinu praktiškumą ir gerą emociją. Nuostabi dovana ir staigmena, kurią esu gavusi iš draugių vieno gimtadienio proga, buvo mano gimtadienio šventė vienos iš jų namuose. Pirmą kartą gyvenime man dėl nieko nereikėjo rūpintis ir nieko gaminti, nes draugės pačios paruošė stalą. O gera nuotaika ir visų nuoširdumas ilgam išliko atmintyje. Kita nuostabi dovana – skrydis oro balionu virš Vilniaus. Nepaprastas jausmas!
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Dažnai stengiuosi pritaikyti pagal paskirtį gerbdama dovanotoją. Tačiau yra ir tokių, kurios gula į lentyną ir laukia savo valandos.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Labai noriu nuvykti į Indiją ar kokį kitą tolimą egzotišką kraštą. Ir ne savaitei, o kur kas ilgesniam laikui. Apskritai vertinu keliones. Jau pats jausmas, kai kyli lėktuvu nuo žemės, įkvepia džiaugsmui.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Ne. Manau, kad tam labiau padeda protingas požiūris į pinigus. Gyventi pagal savo galimybes, džiaugtis šia diena. Sakoma, kad tikras turtas yra tai, ko negali nupirkti už pinigus.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Finansinę laisvę – taip. Tačiau ar tik tai yra laisvė? Galimybė keliauti, pirkti brangius daiktus, lankytis prabangiuose restoranuose, gyventi geruose viešbučiuose yra malonus dalykas.
Tačiau tikras laisvės jausmas kiekviename iš mūsų slypi kur kas giliau ir jo nenusipirksi už pinigus.
