Pažįstantys Neringą drąsiai galėtų pasakyti, kad jei ji nebūtų pasirinkusi aktorės profesijos, galėtų tapti papuošalų kūrėja. Bet Vilniaus mažojo teatro pažiba sugebėjo suderinti dvi mėgstamas veiklas, kurios jai labiau pašaukimas nei darbas, – atsidavimą scenai ir žongliravimą mineralais bei tauriaisiais metalais.
Išskirtinių rankų darbo papuošalų ženklo „Akmenų kalba“ įkūrėja yra papuošusi nemažai Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių moterų, o neseniai atidarė pirmąją internetinę savo kūrinių parduotuvę.
– Kada susidomėjote mineralais ir tauriaisiais metalais?
– Paauglystėje. Kažkada kraustydama daiktus vienoje dėžutėje radau užslėptą ir pamirštą saują natūralių mineralų. Prisiminimai nukėlė į praeitį ir sušildė sielą. Vėliau jau būdama studentė Vilniuje užklydau į akmenukų parduotuvėlę. Mane pakerėjo įvairių formų ir spalvų mineralai.
Tuo metu kilo idėja pačiai susikurti auskarus, nes tai, ką mačiau papuošalų parduotuvėse, buvo toli iki mano įsivaizduojamų tobulų auskarų.
Žinių apie mineralų savybes dar neturėjau, patinkančius akmenis rinkausi pagal spalvą, formą, tekstūrą. Man norėjosi tokių auskarų, kurie plazdentų vėjyje, turėtų vandens atspalvį, būtų lengvi. Pirmuosius savo kurtus auskarus su pasimėgavimu nešiojau ilgai.
Rimčiau užsiimti papuošalų kūrimu mane paskatino draugės prašymas. Ji ruošėsi savo vestuvėms ir svajojo apie prie baltos suknelės derančius, vienetinius, specialiai tik jai sukurtus dailius papuošalus.
Tai buvo pirmas sudėtingas užsakymas. Draugė tiksliai žinojo, ko nori. Papuošalams naudojau ametistą ir sidabrą. Nuotakos suknelės nugara buvo atvira, tad reikėjo, kad kaklo vėrinys gražiai atrodytų tiek iš priekio, tiek iš nugaros.
Sukūriau vėrinį, auskarus ir kojų papuošalus. Kai vestuvių svečiai pamatė tokį komplektą, ėmė klausinėti, kieno tai darbas. Papuošalai iš tiesų atrodė puikiai, nuotaka buvo dėkinga. Sulaukiau daug pagyrų, todėl draugai padrąsino nesustoti.
Vis labiau pradėjau įsitraukti į kūrybą ir gaminimo technines subtilybes, kol galiausiai mano pomėgis virto verslu. Smagu, kad atvėriau naują nišą ir man sekasi. Žmonės iš akmenukų gali sudėlioti įvairias kompozicijas, bet nebūtinai jos bus patrauklios daugeliui.
Džiaugiuosi, kad mano papuošalais susižavi įvairios moterys, nepaisant jų amžiaus, profesijos, padėties visuomenėje. Mano kūriniai pasižymi nepriekaištinga kokybe, subtilumu ir, pasak atsiliepimų, gera energetika. Moterys nori ir individualių, jų trokštamų papuošalų, ir matytų nuotraukose mano socialinėje erdvėje.
Kadangi mineralais domiuosi daugiau kaip dešimtmetį, lengvai atskiriu, kuris akmuo tikras, o kuris dažytas ar kaitintas.
Mano papuošalų stilius – minimalistinė prabanga. Gebėjimas pajusti kitus man padeda vykdant individualius užsakymus. Taip pat turiu aiškų pajautimą, kaip sudėlioti kompoziciją, kad akmenukai tobulai derėtų tarpusavyje ir maksimaliai atskleistų savo grožį mano sukurtoje kompozicijoje.
Jei laukia rimtesnis darbas, susitinku su užsakove, išklausau jos pageidavimus, pasiūlau savo variantus, papasakoju būsimo papuošalo viziją.
Ne viena moteris yra sakiusi, kad mano sukurtas papuošalas tampa lyg antra oda, nes taip gera jį nešioti. Patiriu prasmės jausmą ir dar didesnį įkvėpimą, kai matau moterį, kuri nuoširdžiai džiaugiasi mano kūriniu. Beje, internetinėje parduotuvėje bus papuošalų, skirtų vyrams ir vaikams.
– Kaip gaudote įkvėpimą?
– Didžiausias įkvėpimas yra mano vidinė būsena ir vaizduotė – ten neišsenkami lobiai. Taip pat gamta ir jos nepakartojami peizažai su mažiausiomis detalėmis skirtingais metų laikais: vandens lašeliai, vingiuojančios lapų gyslos, samanos, augalų paviršiai, vandens suplautos žemių bangelės, sušalusio sniego ornamentai. Stebint gamtos lobių vandenyną įkvėpimas tiesiog kunkuliuoja.
Kai kuriu vieną papuošalą, jau audžiu mintis apie daugybę būsimų. Kad nepamirščiau sumanymų, nusipiešiu eskizus. Papuošalus dažniausiai veriu ant nerūdijančiojo troselio, dedu pagrindines papuošalo medžiagas, tvirtinimo detales, grandinėles. Naudoju sidabrą ir paauksuotą sidabrą.
– Iš kur semiatės žinių?
– Iš savęs. Dažnai žmonės klausia ir man pačiai smalsu, iš kurgi tas mano talentas? Neturiu konkretaus atsakymo. Mano šeimoje nėra žmonių, užsiimančių panašia veikla. Jei esi labai atidus, smalsus, tobuliniesi, vidiniuose savo kloduose rasi ne vieną talentą, kurį gali pradėti ugdyti. Ir gal vieną dieną tavasis talentas nustebins ne tik tave.
Lietuvoje moterys domisi mineralų savybėmis ir žino jų ezoterinį poveikį. Aš esu tos nuomonės, kad tikėti reikia Kūrėju, o ne mineralų poveikiu, bet mineralogijos žinios gali praversti.
Net neturėdami šių žinių galime įsiklausyti į pojūčius, pavyzdžiui, kai paimame gintarą į rankas, pajuntame sklindančią šilumą. Jei paimame perlą, jis skleidžia vėsą, nes yra iš vandens stichijos.
Nors gintaras kai kur kasamas iš jūros dugno ar renkamas, kai jį išplauna jūros bangos, tai juk medis, susidaręs po vandeniu sustingus spygliuočių augalų sakams. Susilietęs su oda jis turi šilumos efektą, sakoma, kad išskiria šiek tiek gintaro rūgšties, jei natūralus, neapdirbtas.
– Ar sunku atsisveikinti su savo kūriniais?
– Jau praėjau etapą, kai sukūrusi papuošalą gailėdavau su juo atsisveikinti. Kurį laiką sukurdavau vieną gaminį sau, kitą tokį pat – klientei.
Bet visų papuošalų juk nesukaupsi. Dabar ramiai ir su džiaugsmu savo kūrinius išleidžiu į platųjį pasaulį.
Turiu nemažai savo kurtų papuošalų. Jie minimalistinio stiliaus, dera prie įvairių drabužių. Auskarus visada segiu, o visa kita priklauso nuo nuotaikos.
– Ar kūryba užsiimate kasdien tam tikru metu, ar laukiate įkvėpimo?
– Kai sūnus Pranciškus iškeliauja į mokyklą, aš sėdu prie stalo, įsijungiu darbines lempas, susidedu priemones ir kimbu į kūrybą. Man tinkamiausias yra rytinis laikas nuo septintos valandos iki kokios dešimtos.
Tuo metu būnu pailsėjusi, neįsisukusi į kasdienybės reikalus. Vėliau ruošiuosi į teatro repeticijas. Laisvi nuo spektaklių vakarai skiriami poilsiui, tad vakarais dažniausiai negaminu papuošalų, nebent turiu užbaigti užsakymą.
– Kokių profesijų atstovės yra jūsų papuošalų gerbėjos?
– Pačių įvairiausių. Viena garbaus amžiaus moteris yra ištikima mano papuošalų gerbėja. Niekada jos neklausiau, ar įsigyja juos sau, ar kam nors dovanoja. Papuošalai keliauja į įvairius Lietuvos miestus, taip pat į užsienį pas ten gyvenančius lietuvius. Pradžia yra Lietuva, o vėliau norėčiau plėstis ir į kitas šalis. Turėjau įdomų užsakymą pagaminti vienodas apyrankes su nedideliais išskirtinumais kiekvienoje vienos šeimos visų kartų moterims.
– Ar egzistuoja papuošalų mada?
– Egzistuoja ir papuošalų stilių, ir mineralų mada. Vienu metu karaliavo labradoritas – pilko atspalvio mineralas, žėrintis violetine ir žalsva spalva tarsi Šiaurės pašvaistė. Jis gražus, laikomas stipriu apsaugos akmeniu.
Mėgstamas ir Mėnulio akmuo. Kartais jis painiojamas su sintetiniu stiklu – opalitu. Rožinis kvarcas visada madingas. Tai labai švelnios energetikos mineralas, tinka vaikams.
Šiuo metu karaliauja perlai. Tai natūralūs gamtos stebuklai, kuriuos mums dovanoja kriauklės. Kadaise perlų papuošalais puošėsi tik aristokratai, jie buvo neįkandami daugumai. Dabar turime didelį pasirinkimą ir pigesnių perlų, traukiančių akį.
– Kokių mineralų nemėgstate?
– Mano kūryboje beveik nepamatysite juodų ar itin tamsių spalvų mineralų. Man patinka šviesios spalvos. Ryškiausia spalva mano kurtuose papuošaluose yra karneolio ar raudonojo jaspio raudonumo, tamsiai mėlyni arba ryškiai žali akmenys.
Tamsūs mineralai pasižymi stipria energetika, dažniausiai jie tinka trumpam nešiojimui.
– Ar kurtumėte papuošalą su rubinais ar safyrais?
– Jei gaučiau tokį užsakymą, be abejo, su malonumu jo imčiausi.
– Kur renkatės mineralus?
– Turiu kelias mėgstamas vietas, kuriose lyginu mineralų kokybę, akmenėlių dydį, formą ir kainą. Jei mineralas nėra lygios rutuliuko formos, jis turės tam tikrą kritimo kampą papuošale.
Į papuošalą akmenėlį reikia įmontuoti taip, kad iš tos pusės, iš kurios mato žmogaus akis, jis būtų gražiausias. Tad įvertinu mineralo kokybę, svorį, dydį, formą.
Esu kūrusi sudėtingos kompozicijos papuošalą istoriniam filmui. Reikėjo atkurti autentišką senovinį slavišką papuošalą pagal nuotrauką. Tai buvo ilgos juostos, sudarytos iš dar smulkesnių juostelių. Techniškai tai buvo sudėtingas, bet labai įdomus projektas. Reikėjo kelių dienų, kol įgyvendinau užsakymą nepriekaištingai.
– Ar kolegės aktorės turi jūsų papuošalų?
– Mūsų teatre yra kelių kartų aktorės, ir aš įtinku visų amžiaus grupių skoniams. Kartais kolegės pirmosios pamato mano kūrinius prieš juos įkeliant į viešąją erdvę. Yra buvę, kad kolegės pasimatavo ant kaklo visus vėrinius išsyk, pasidžiaugė, kad visi labai gražūs, dera tarpusavyje ir visus juos norisi įsigyti.
– Kaip sūnus vertina jūsų dirbinius?
– Kai Pranciškus buvo mažesnis, kartais abu verdavome akmenėlius. Suvėręs savo sumanymą jis prašydavo, kad jį įamžinčiau. Sūnui esu suvėrusi berniukiškus karoliukus, juos mielai kurį laiką nešiojo. Prie lovos jis turi kartoninę spintelę su stalčiukais – lobių skrynelę, kurioje galima rasti didesnių ir mažesnių mineralų. Pranciškus didžiuodamasis sako, kad mama yra aktorė ir dar kuria papuošalus.
– Gal paprašo kokiai mergaitei pagaminti dovanėlę?
– Šiuo metu ne, bet yra buvusi istorija darželyje, kai jam patiko viena mergaitė. Tada jis paklausė, ar galėtų jai padovanoti gražią apyrankę. Bet labai nedrįso padovanoti tos apyrankės, tad ją teikiant aš stovėjau sūnui už nugaros ir jį drąsinau. Pranciškui dabar 11 metų. Kažkada, matyt, ateis metas, kai paprašys: „Mama, man reikia padovanoti patį gražiausią vėrinį.“
Gamindama papuošalą turiu būti susikaupusi, nes dirbant su įrankiais ir lankstant metalą reikia paslėpti visus aštrius metalo kraštelius, atlikti darbą kruopščiai.
– Ką jums pačiai suteikia papuošalų kūrimo procesas?
– Aš pailsiu, nes susitelkimas yra tam tikra ramybės forma, kai aiškiai susidėlioja mintys, būsimi planai. Būnu visiškai panirusi į darbą tarsi medituojant. Jei blogai jaučiuosi ar neturiu nuotaikos, nesiliečiu prie mineralų.
Kūryba – tai šviesioji, džiaugsmingoji mano dalis, kurią ir jaučia moterys, nešiojančios mano kurtus papuošalus. Kai būsena slogesnė, einu tvarkytis namų.
– Tad karantinas, kai teatrai buvo uždaryti, jums nekėlė grėsmės finansine prasme?
– Turėjau kuo užsiimti, bet pandemijos metu žmonės nelabai kur ėjo iš namų, moterys mažiau domėjosi papuošalais. Kita vertus, draugė juokavo, kad kai atlaisvėjo suvaržymai dėl pandemijos, vos susilaikė neapsirengusi vakarinės suknelės net važiuodama apsipirkti į parduotuvę.
Manau, kad natūralus moterų noras puoštis egzistavo visais laikais, visose tautose, visomis aplinkybėmis, – ir kai slėgė nepritekliai, ir, be abejonės, laimingiausiais moters gyvenimo etapais bet kuriuo amžiaus tarpsniu.
