Klastingos ligos diagnozę po ilgų paieškų Brigita išgirdo prieš aštuonerius metus, prabėgus vieniems vedybinio gyvenimo metams.
Sužinojusi apie pirmos stadijos kiaušidžių vėžį šiaulietė po savaitės gulėsi ant operacinio stalo. Moteriai nebuvo kada apie tai galvoti ir nekilo kankinamų klausimų: kodėl vėžys nusitaikė į ją, kaip liga pakeis gyvenimą, gal net jį sužlugdys. Pesimistinėms mintims kelią užkirto ne tik staigi ir sėkminga operacija, bet ir artimųjų parama.
Ligoninėje prie moters lovos pasikeisdami budėjo jos mama, sutuoktinis Aivaras. Pakilusi iš ligos patalo Brigita jėgas atgavo sanatorijoje, tačiau po to laukė chemoterapija.
O po jos fotografė stengėsi ligą išmesti iš galvos – su vyru renginių vedėju planavo keliones, sukosi švenčių sūkuryje.
Pastaruoju metu Povilionių kuriami namų vaizdeliai užkariavo socialinį tinklą „TikTok“ – teigiamų emocijų pažerianti Brigita jame turi 103 tūkstančius sekėjų.
Vėžį įveikusi moteris sulaukia sekėjų klausimų ne tik apie smagią kasdienybę, bet ir apie ligos simptomus, išgijimą, požiūrio ir gyvenimo pokyčius.
Šiaulietė vos spėja atsakinėti, patarti, o dėl didelio laiškų srauto įstrigo elektroninis paštas. Tai rodo, jog kiaušidžių vėžio tema šiuo metu rūpi nemažai moterų, nes liga gali ne iškart pasireikšti, kaip nutiko ir Brigitai.
B.Povilionienė trejus metus juto skausmus skrandžio srityje ir į tai nenumojo ranka. Fotografė lankėsi pas gydytojus, tačiau skrandžio skausmai ir pacientę, ir medikus iš pradžių suklaidino. Tik atsitiktinai gydytoja pastebėjo, jog Brigitos negalavimų priežastis gali būti moteriškos problemos. Tad galiausiai buvo nustatytas kiaušidžių vėžys.
„Kai buvo nustatyta diagnozė, per savaitę buvo atlikti visi tyrimai, teko šalinti kiaušides. Operacija truko aštuonias valandas, dešimt dienų praleidau ligoninėje, o iš jos tiesiai dviem mėnesiams išvykau į sanatoriją. Tada prasidėjo pusės metų chemoterapijos kursas.
Per du chemoterapijos mėnesius priaugau keturiolika kilogramų svorio, man tai kėlė didelį stresą. Sunkiai sekėsi numesti papildomus kilogramus, ieškojau įvairių būdų, kol suradau asmeninį būdą“, – patirtus išbandymus vardijo B.Povilionienė.
Pirma reakcija išgirdus diagnozę Brigitai buvo tarsi šokas, o kadangi kelias nuo tyrimų iki operacijos buvo trumpas, moteriai nebebuvo laiko apmąstyti situacijos ar numatyti perspektyvų.
„Kai atsidūriau ligoninėje, operacija įvyko iš anksto neplanuojant. Nebuvo kada nei susitaikyti su liga, nei į ją įsijausti. Net ir gydytojai man sakė, kad pasveikimui 80 procentų reikšmės turėjo mano optimistinis požiūris į visą tą situaciją“, – prisiminė pašnekovė.
Be to, Brigita labai rūpinosi artimieji, todėl ji greičiau ir lengviau sveiko. Ji neabejojo, kad artimieji labiau dėl jos sveikatos išgyveno ir daugiau skausmo patyrė, nes tai turėjo ištverti žvelgdami iš šalies.
„O aš tarsi beveik nieko nejutau“, – tarstelėjo B.Povilionienė.
Nors Povilioniai, kaip ir daugelis jaunavedžių, planavo susilaukti atžalų, iki lemtingos žmonos ligos tam norui išsipildyti nebuvo lemta. Dėl vėžio diagnozės santuokai nekilo grėsmės, atvirkščiai, sutuoktinis labai palaikė žmoną, su kuria juodu pažįstami nuo studijų Šiaulių universitete (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija).
Aivaras ligoninėje buvo šalia Brigitos, ją padrąsino. Reanimacijoje vyras žmoną laikė už rankos. Po operacijos atsigavus palatoje sutuoktinis pagelbėjo pavalgyti ar apsimauti kojines.
„Mes labai greitai persiorientavome į mano situaciją, nes gydymo procesas, reabilitacija ir chemoterapija buvo įsibėgėję. Rūpinomės, kaip greičiau man pasveikti, atgauti jėgas, planavome keliones, kaip praskaidrinti kasdienybę. Susigyvenome su situacija, nebuvo kada per daug liūdėti, stresuoti“, – atvirai pasakojo ankstyvos stadijos kiaušidžių vėžį patyrusi B.Povilionienė.
Gydytojai Brigitą patikino, kad jai pasisekė, kad vėžys buvo diagnozuotas taip anksti ir neišplito. Šalyje pirmos stadijos kiaušidžių vėžį pavyksta nustatyti vos dviem procentams jauno amžiaus moterų. Tuo metu Brigitai buvo vos 27-eri. Dėl to, kad navikas buvo piktybinis, moters vaisingumo nepavyko išgelbėti.
„Visi tyrimai rodė, jog kiaušides buvo apėmę du dideli augliai. Kol nebuvo atlikta operacija, nebuvo matyti jų išplitimo ir piktybiškumo. Tačiau buvo numatyta, kad bus šalinama viskas, nebebuvo galima atlikti minimalių invazijų laparoskopu, nes lengvesni metodai nebūtų niekuo padėję“, – įsitikino fotografė.
Nors moters giminėje niekas anksčiau nesirgo kiaušidžių vėžiu, Brigitai buvo paskirtas ir genetinis tyrimas. Jis patvirtino, jog liga nėra genetiškai paveldėta, todėl jos priežastys nėra aiškios.
„Kadangi ligos priežastys nėra genetinės, priežiūra lengvesnė – profilaktiškai tikrinuosi kartą per metus. Man atliekami kraujo ir echoskopijos tyrimai. Pakitimų nerasta, sėkmingai gyvenu toliau. Jeigu būtų buvęs aptiktas paveldimos ligos genas, galbūt būtų reikėję dar daugiau tirtis, gal net ir šeimai, kad vėžys neplistų“, – pasakojo pašnekovė.
Tam tikra prasme liga nuskriaudė moterį, bet ji jaučiasi ir apdovanota, kad turi puikų vyrą, mylinčius ir mylimus artimuosius.
„Mes su vyru visada buvome pozityvūs, nuo draugystės pradžios dalyvavome humoristinėje veikloje, nes priklausėme universiteto studentų klubui. Kai atsirado „TikTok“ platforma, pradėjome kelti linksmus vaizdo įrašus. Pirmieji namų vaizdeliai, kuriuos įkėlėme prieš pusantrų metų, sulaukė daugybės peržiūrų, mus tai įkvėpė. Pagavo azartas, kasdien pradėjome kelti po įrašą“, – pasakodama nusijuokė Brigita.
B.Povilionienės kuriamų šmaikščių vaizdo įrašų sekėjai trokšta kaip gryno oro gurkšnio, todėl kaipmat juos užgriūva patiktukų lavina. Kadangi Brigita neslepia įveiktos ligos, socialiniame tinkle dalijasi ne vien teigiamomis emocijomis, bet ir patarimais.
Per socialinius tinklus pora sulaukia kvietimų įamžinti ir vesti šventes, todėl ši veikla fotografei ir renginių vedėjui taip pat papildomai suteikia gerų emocijų, kurios yra sveiko gyvenimo pagrindas.
Kadangi sutuoktiniai daugiausia dirba vasarą, nes kas savaitgalį vyksta vestuvės, krikštynos ar sukaktuvės, atsikvepia likusią metų dalį, kai gali daug laiko skirti sveikatai gerinti, kelionėms, pramogoms.
Nors dažnam gali atrodyti, kad šeimai iki visiškos laimės trūksta atžalų, ir kai kas poros klausia, ar neplanuoja įsivaikinti, Povilioniai gyvenimą priima tokį, koks jiems skirtas, ir semia iš jo džiaugsmingas akimirkas.
„Visi iš šalies į šią situaciją reaguoja labai jautriai, o mes negalvojame, kad galėtų būti kitaip. Juk ir auginant vaikus visokių bėdų nutinka, nežinau, kokie iššūkiai būtų kitu atveju.
Mano brolis turi du vaikučius, jie – mūsų su Aivaru krikšto vaikai, juos mylime, rūpinamės kaip savais. Jie dažnai lankosi pas mus, juos pasiimame atostogų. Turime kam meilę atiduoti, nejaučiame kokio nors trūkumo“, – šypsodamasi patikino Brigita.
