„Pinigai nebėra mano varomoji jėga – kai pasiekiau tam tikrą patogumo lygį, darbe motyvuoja kiti dalykai“, – sako Domas Dargis (37 m.), nekilnojamojo turto plėtros ir valdymo įmonės „Eika“ generalinis direktorius.
– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Kelionė. Su šeima turime tradiciją sausio pabaigoje ar vasario pradžioje išvykti ten, kur šilta.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos?
– Ir versle, ir asmeniniame gyvenime stengiuosi mėgautis tuo, ką darau, tad mano išlaidas nemažai lemia emocijos. Investuoju į keliones, su žmona vertiname kokybišką maistą – ir namie, ir restorane.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdami?
– Domiuosi automobiliais, bet nežinau, ar tai silpnybė. Renkantis automobilį nemažai lemia emocijos, bet vis dėlto tai nėra nepamatuota investicija. Prieš penkerius metus įsigijau „Tesla Model S“ elektromobilį. Lietuvoje tokių automobilių tada nebuvo daug, kaip nebuvo ir normalaus jų aptarnavimo – dar nėra ir dabar. Pirkau, nes man labai patiko to automobilio technologijos, kad jis tylus, neteršia gamtos.
Kita vertus, nenorėjau permokėti, tad pirkau nenaują, trejų metų senumo. Tad, sakyčiau, perkant emocijos susipynė su racionalumu.
Neseniai įsigijau naują automobilį – vėl varomą elektra. Šįkart jau pirkau naują, bet stengiausi rinktis ne prabangų prekės ženklą, o praktišką „Audi“. Elektromobiliai man įdomūs dėl technologijų, nes tuo apskritai domiuosi – į jas investuojame, bandome pritaikyti ir versle.
Elektromobilį smagu vairuoti, nes jis labai greitai įsibėgėja, tad važiavimas yra sportiškas. Be to, elektromobiliu dažnai gali važiuoti viešajam transportui skirtomis juostomis, o tai padeda sutaupyti laiko. Nereikia ir rūpintis dėl mokėjimo už stovėjimą, nes daug kur stovėjimas elektromobiliams yra nemokamas.
Nuolat lankausi automobilių parodose, muziejuose, bet pats neperku labai išskirtinių mašinų – vis dėlto nugali racionalumas. Tačiau turiu 20 metų kabrioletą „Mercedes-Benz SL500“.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Dėl didesnių pirkinių tariamės su žmona Gintare. Su ja kalbėjausi ir prieš pirkdamas „Tesla“: žmona buvo kritiškai nusiteikusi, nes prieš penkerius metus elektromobilių infrastruktūra Lietuvoje nebuvo išplėtota. Galiausiai vis dėlto nusprendžiau pirkti elektromobilį, o žmonai jis visai patiko.
Gintarė šiek tiek praktiškesnė nei aš, bet ir ji labai mėgsta keliauti, tad, galima sakyti, taip pat pasiduoda emocijoms. Keliaudami visada stengiamės rinktis kokybę, ne kainą.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Manau, kad pinigai turi dirbti, o ne gulėti banko sąskaitoje, tad investuoju. Laikausi principo, kad dalį pinigų galima investuoti rizikingiau, kai investicijos priklauso nuo ekonomikos ciklo. O dalis pinigų turėtų būti investuojama saugiai, kai grąža uždirbama nepaisant ekonominių nuosmukių ar pakilimų.
Esu investavęs į daugiabučių ir komercinių pastatų priežiūros verslą. Šis verslas ir per COVID-19 pandemiją, ir per 2008–2009 m. pasaulinę ekonominę krizę nebuvo taip stipriai paveiktas kaip pagrindinis mūsų nekilnojamojo turto verslas.
– Kas turėjo daugiausia įtakos jūsų požiūriui į pinigus?
– Gimiau SSRS. Dar būdamas pradinukas ėmiau suprasti, kad šeimoje galime sau leisti šiek tiek daugiau nei kiti, – gyvenome ne bute, o turėjome namą, galėjome keliauti į užsienį. Tada ir suvokiau, kad žmonės, kurie užsidirba, gali gyventi geriau.
Baigęs devynias klases išvykau mokytis į Angliją. Tėvai apskaičiavo, kiek pinigų pragyvenimui pakaktų.
Mano galimybės Jungtinėje Karalystėje su tais pinigais buvo juokingos, tačiau neprašiau daugiau, nes tėvai ir taip daug pinigų skyrė mano mokslams. Tad gyvenau neišlaidaudamas.
Kai jau įstojau į universitetą Londone, ieškodavau darbo, kad užsidirbčiau papildomai ir bent kiek sutaupyčiau. Pavyzdžiui, dirbau padavėju.
Ta patirtis buvo labai įdomi, nes Lietuvoje galėjau sau leisti viską, o išvykęs į užsienį turėjau taupyti.
Net kai baigęs mokslus Londone pradėjau dirbti, didžiąją dalį atlyginimo išleisdavau buto nuomai, tad pinigų irgi likdavo nedaug – susitaupyti nepavykdavo. Drausmė padėjo suprasti, kad pinigai neateina lengvai.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo 7 metų ir 4 metų sūnums?
– Nuo mažens tėvai skatino užsidirbti. Šeimoje su dviem seserimis turėjome darbų, už kuriuos gaudavome atlygį. Pavyzdžiui, dažydavome tvorą, iš pievos rinkdavome kankorėžius. Žinojome, kad už gautus pinigus galėsime įsigyti norimą žaislą ar bilietą į kiną.
Tėvai perdėtai neišlaidaudavo – gyvenome kokybiškai, bet namuose nebuvo dirbtinės prabangos. Pinigai buvo leidžiami patogiam gyvenimui, nepamirštant, kad juos uždirbti yra sunku.
Būdamas paauglys jau padėdavau tėvui statybose, dirbau statybinių prekių parduotuvėje: kroviau prekes, klijavau kainas, maišiau dažus.
Mano sūnūs darbų dar negauna. Mažasis džiaugiasi, jei duodame kokį pinigą, – jau supranta, kad už jį galima ką nors nusipirkti. Tik dar vertės nejaučia – pinigus skaičiuoja pagal tai, kiek monetų turi. Vyresnėlis pinigus jau atpažįsta, tikrina, kiek kas kainuoja.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Gal ir teisinga neužpilti vaikų pinigais, kol jie dar nesuvokia jų vertės. Bet tada, kai jie supranta pinigų vertę, kodėl nepasidalijus ir nesuteikus jiems galimybės?
Jei jaunuolis ugdomas teisingai, gavęs pinigų verslo pradžiai jis gali sukurti didelę vertę. Manau, kad visai gerai turėti paramą, kaip aš turėjau kurdamas investicijų portfelį. Šeimos pagalba man suteikė galimybę investuoti ir užauginti kai kuriuos verslus.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Gadina tuomet, kai su pinigais elgiamasi neatsakingai. Elgiantis atsakingai galima nemažai pasiekti – žmogus gali bręsti panaudodamas pinigus. Pavyzdžiui, investuodamas į mokslus, tobulėjimą.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Pirmosios algos nepamenu, bet pamenu, kaip būdamas pirmokas ar antrokas sumaniau užsidirbti organizuodamas loteriją tėvų svečiams. Padariau bilietus su kažkokiais daiktiniais prizais ir uždirbau apie 10 litų. Labai jais džiaugiausi.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Pinigai nebėra mano varomoji jėga, nes kai pasiekiau tam tikrą patogumo lygį, darbe motyvuoja kiti dalykai. Man labai įdomu auginti verslus – daryti viską, kad jie nuolat plėstųsi. Man šis procesas įdomesnis nei per jį uždirbami pinigai.
Pinigai, matyt, labiausiai motyvuoja tada, kai jų trūksta, kai reikia juos skaičiuoti. Anglijoje tai ir darydavau, bet kai pradėjau daugiau uždirbti, tas atlygis nebėra toks skatinantis.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Visos įmonės, kuriose dirbu, teikia paramą. Ne tik grupė „Eika“, bet ir kitos įmonės, kurių akcininkas esu.
Asmeniškai taip pat skiriu tam dėmesio. Su žmona stengiamės plėtoti idėją, kai per šventes prašome nenešti dovanų, o paremti vieną ar kitą organizaciją – ir patys tai darome, ir skatiname tai daryti savo pažįstamus. Taip esame parėmę ne vieną organizaciją ir projektą. Kartais remiame ir atskiras šeimas, jei žinome, kad joms reikia pagalbos.
Bet jei kas nors pinigų prašo gatvėje, į tai žiūriu kritiškai. Kai neturi laiko įsigilinti, ranka nekyla duoti, nes man labai svarbu žinoti, kodėl tam žmogui reikia padėti. Todėl kai remiame konkrečius žmones, bandome apie juos išsiaiškinti kuo daugiau.
Kartais organizacijoms padedu ne tik pinigais, bet ir savo laiku. Pavyzdžiui, esu Krizių įveikimo centro valdybos narys ir padedu šiai organizacijai plėtotis.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Kai 2008 metų rugsėjį pradėjau savo karjerą Lietuvoje, „Eikos“ bendrovėje, pirmąją mano darbo dieną griuvo „Lehman Brothers“ – vienas didžiausių JAV investicinių bankų. Nuo to, galima sakyti, prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė.
Ši 2008–2009 metų krizė buvo lemtinga daugeliui statybų versle dirbančių įmonių. Bet mes niekada nekalbėjome apie tai, „kas būtų, jeigu“, nes manėme, kad vis tiek rasime išeitį.
Gal tai ir padėjo išvengti bankroto, nes neleidome sau mąstyti apie tai, kad mums gali nepavykti.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Stengiuosi nelaikyti daug pinigų. Pragyvenimui užtenka, bet nemažai investuoju į tokį verslą, kuris nuolat uždirba grąžą. Tai verslai, kurie kasmet gali mokėti dividendus, o iš tų dividendų galima gyventi arba juos toliau investuoti. Žiūriu, kad mano investicijos duotų nuolatinę grąžą.
Taip pat investuoju į kai kuriuos projektus. Tada pinigų negali paprastai susigrąžinti, nes strigtų įmonės veikla.
Dar turiu gyvybės draudimą tam atvejui, jei man kas nors nutiktų.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?
– Dovanoju simbolines dovanas, joms neišlaidauju, nes žmonėms, su kuriais bendrauju, netrūksta pinigų. Tai gali būti miela dovana, pavyzdžiui, kas nors skanaus. Mėgstu dovanoti knygas ir pats vertinu tokią dovaną.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Dalį dovanų perdovanoju, pavyzdžiui, pasiūlau kolegoms. Pasitaiko dovanų, kurių negaliu pritaikyti, bet gal jos džiugins ką nors kitą, tad atnešu į darbą ir tas, kam tai įdomu, dovaną priglaudžia.
Jei įmanoma, dovaną pakeičiu. Pavyzdžiui, jei gavau dovanų jau skaitytą knygą, gal ją galima pakeisti kita knyga? Jei vaikai gauna dovanų žaislą, kurį turi, gal irgi yra galimybė jį pakeisti kitu?
Džiaugiuosi, kad verslo dovanos tampa mažiau įpareigojančios, jos nebėra itin brangios ir išskirtinės – tampa tvarios ar paprastos, o joms skirtus pinigus aukojame labiau stokojantiems. Pavyzdžiui, „Eika“ prieš praėjusias Kalėdas verslo partneriams ir draugams dovanojo paukščių lesyklėles.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos?
– Turiu praktišką svajonę pastatyti sodybą, kurią, manau, įgyvendinsiu, nes jau turiu žemės sklypą. Tad iš lėto projektuoju.
Dar būtų labai įdomu plaukti kruiziniu laivu į Antarktidą. Tačiau šią svajonę atidedu, kol sūnūs paaugs.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Tinkamai naudojami pinigai leidžia atsipalaiduoti. Jei neturi santaupų, prarasti darbą labai baisu, o turėdamas šiek tiek pinigų tos įtampos nebejauti.
Laisvė turi labai daug dedamųjų dalių. Pirmiausia tai galimybė laisvai kalbėti, laisvai elgtis gerąja prasme, net laisvai leisti pinigus.
Turime pavyzdžių netoli, kad ir Baltarusijoje, kur yra žmonių, turinčių pinigų, bet jie neturi jokios laisvės ir gyvena auksiniame kalėjime.
