Įtartinai tylūs, susigūžę, išblyškusiais veidais ir užtinusiomis akimis – šiuos dvasinės kančios ženklus atpažįsta ir Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas režisierius Antanas Markuckis, kuris daug nuveikė, kad ukrainiečiai aktoriai neleistų užgesti šiam teatrui.
Niekas nesitikėjo, kad Ukrainoje prasidės karas, kad per pandemiją Panevėžyje repetuojamo spektaklio „Skani istorija“ autorė ir režisierė ukrainietė Marina Bogomas turės slapstyti savo dvejų metų dukterį Rusijos pajėgų atakuojamame Sumų mieste Ukrainoje, kur gyvena jos tėvai.
Šioje pjesėje pasakojama apie seną vilką, kuris liūdi dieną naktį, nes yra alkanas, bet kiškio padovanota morka jam neskani. Jis nori suėsti avelę, tačiau vėliau apsigalvoja ir su ja susidraugauja. Spektaklis, kurį neseniai žiūrėjo Panevėžio darželinukai, baigėsi laimingai, todėl mažieji žiūrovai pakilo nuo kėdžių plodami.
Ši pasaka tapo savotiška alegorija, kurioje iš popieriaus pagamintas vilkas galėtų simbolizuoti piktavalį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Laimingos karo pabaigos tikisi ir joje vaidinantis ukrainiečių aktorius Stanislavas Alochinas (27 m.).
Praėjus daugiau kaip savaitei nuo karo Ukrainoje pradžios Panevėžyje gyvenantis aktorius neranda atsakymo į klausimus „Kodėl? Už ką? Kas toliau?“
Nežinia dėl ateities, beviltiškumo jausmas, nerimas dėl tėvų, gyvenančių prie Azovo jūros Mariupolyje, Stanislavą kamuoja nuo vasario 24-osios ryto, kai sužinojo apie Rusijos pradėtus karo veiksmus jo tėvynėje.
Tiesioginių transliacijų vaizdai iš įvairių televizijos kanalų, internete plintantys sprogimų, apdegusių pastatų ir slėptuvėse esančių sutrikusių žmonių veidai aktorių tarsi suparalyžiavo.
„Sėdėjau nepaleisdamas iš rankų telefono, spoksojau į kompiuterio ekraną, verkiau, pykau, vėl verkiau iš bejėgiškumo, iš baimės, pagaliau verkiau dėl to, kad civilizuotas pasaulis skandavo „Šlovė Ukrainai“, – pasakojo S.Alochinas.
Laisvalaikiu mėgstantis piešti vyras nė nepajuto, kaip atsirado piešinys, vaizduojantis mirusį Putiną, o tada jam palengvėjo.
Kai telefonu tarėmės dėl interviu, lietuviškai puikiai kalbantis Stanislavas neslėpė susijaudinimo. Bet žodžiai jam strigo ne tik dėl to, kad daugeliui užsieniečių lietuvių kalba yra sunki. Daugiau nei prieš trejus metus iš Charkovo į Panevėžį persikėlęs dirbti ir gyventi aktorius prisipažino, kad vengia kalbėti rusiškai, nes jam tai yra okupantų kalba.
Savo architektūra primenantis Vienos miestą Austrijoje Charkovas smarkiai apgriautas, jame gyvenęs vyras nerimavo dėl studijų draugų likimo.
„Sunku dvasiškai. Panevėžyje patogiai ir ramiai gyvenu, čia subrendau kaip laisvę mylintis žmogus, bet ką gali padaryti lėlininkas? Negaliu padėti nei savo tėvams, nei draugams, negaliu jų apsaugoti, jei koks beprotis siunčia kolonas tankų, grasina branduoliniu ginklu, galiu nebent įžiebti viltį gyventi“, – prisipažino Stanislavas.
Pirmosiomis karo dienomis bendraudamas telefonu su savo tėvais aktorius nežinojo, ką jiems patarti. Ar trauktis iš Mariupolio į Charkovą, o gal tiesiai į Kijevą – nė vienas pasirinktas kelias karo pabėgėliams nebuvo saugus, o po kelių dienų suintensyvėjus Mariupolio apšaudymams šio miesto gyventojams prieglobsčiu tapo tik slėptuvė.
Prieš kelias dienas Stanislavą pasiekė žinios, kad Mariupolyje dėl karo veiksmų sutriko elektros ir šilumos tiekimas, sudėtinga įkrauti mobiliųjų telefonų baterijas, todėl paskambinti savo tėvams aktoriui vis sunkiau.
Stanislavo tėvai yra tikintys, malda jiems šiek tiek padeda. Tačiau guosdamas savo motiną aktorius jos balse girdi nusivylimą. Stanislavo motina dažnai jo klausia: „Kur žiūri Dievas? Kodėl leidžia Putinui pralieti nekaltų žmonių kraują?“ Atsakymo niekas nežino.
Ne tik Stanislavui antraisiais namais tapo Panevėžys, suteikęs būstą. Panevėžio lėlių vežimo teatre dirba devyni ukrainiečiai – du dailininkai ir septyni aktoriai.
Čia Stanislavas sutiko ir širdies draugę Mariją Patokovą (25 m.), aktorę iš Kijevo. Marija tikino, kad jei ne išmanusis laikrodis, karo pradžią tikriausiai būtų pramiegojusi.
Vos tik pramerkusi akis ji negalėjo suprasti, kas atsitiko laikrodžiui, kuris tarsi springo nuo žinučių lavinos. Tai buvo Marijos draugų įspėjimas, kad Ukrainai gresia rimtas pavojus.
Marijos tėvai su senele gyvena Kijeve, nuo jų daugiabučio iki Maidano – vos pusvalandis kelio. Pirmosiomis karo dienomis jie galėjo nusipirkti maisto produktų mokėdami banko kortele, bet vaistinėse jau trūko medikamentų.
Suintensyvėjus Kijevo apšaudymams Marijos artimieji negali iškelti kojos iš namų, nes įvesta komendanto valanda. Negali palikti bute ir sunkiai vaikštančios Marijos senelės, kuriai 85-eri, ir nusileisti į slėptuvę.
Bendraudama telefonu su tėvais Marija vengia kalbėti apie žuvusius civilius gyventojus.
„Mes kalbame tik apie buitinius dalykus, nedrįstu klausti, ar kas nors iš mano draugų ir pažįstamų žuvo, nes mirtis yra baisus dalykas“, – sakė Marija.
Kijevo universitete lėlių teatro aktorės diplomą įgijusiai M.Patokovai pažintis su panevėžiečiu režisieriumi A.Markuckiu buvo lemtinga.
Prieš ketverius metus pakviesta dirbti į Panevėžį Marija nedvejodama sutiko. Ukrainoje lėlininkų, priešingai nei Lietuvoje, yra gerokai daugiau. Tačiau atlygis labai skyrėsi, todėl Ukrainos scenos žmonės buvo priversti ieškotis papildomų darbų.
Dėl šios priežasties dailininkei scenografei Oksanai Rosol (35 m.) ir jos bendraamžiui sutuoktiniui dailininkui Aleksandrui Sergijenkai Panevėžys taip pat tapo antraisiais namais. Prieš dvejus metus iš Lvovo į Lietuvą atvykę menininkai stengiasi kuo mažiau kalbėti apie karo siaubą Ukrainoje.
Į Lenkiją pavyko pasitraukti tik Oksanos pusbroliui, o tėvas, motina, sesuo, brolis ir kiti giminaičiai liko Nikolajevsko apskrityje Pietų Ukrainoje.
Oksanos sesuo su sūnumi norėjo atvykti į Lietuvą, bet prasidėjus bombardavimui liko atkirsti, vienintelė viltis – kreiptis į Raudonąjį Kryžių, kuris galbūt jiems padės išvykti. Bet kol kas tai yra sudėtinga.
Prie Rivnės miesto gyvenantiems dailininko A.Sergijenkos artimiesiems taip pat neramu. Jo brolis ir tėvas užsirašė į savanorius, kurie jungiasi į teritorinę gynybą. Yra sudaromi sąrašai, statomos barikados iš smėlio maišų, ruošiami „Molotovo kokteiliai“.
„Bombos šią savaitę krito Kijeve, Charkove. Negaliu patikėti, kad tai vyksta Europoje XXI amžiuje. Mano artimiesiems trūksta maisto produktų, vaistų, degalų“, – pasakojo dailininkas.
Mintys, kad reikia grįžti į Ukrainą ir imti šautuvą į rankas, vyrą graužia kaip kirminas. Kita vertus, jis puikiai supranta, kad be lietuviško atlyginimo, kurio dalį siunčia tėvams, jie neišsiverstų.
Oksana su savo vyru Aleksandru yra patenkinti darbu, jie neskaičiuoja valandų ruošdami premjeroms scenografiją, eskizus, dirbtuvėse kurdami lėles ir rekvizitą, be kurio negalėtų gyvuoti nė vienas spektaklis.
Įvairioms akcijoms skirti plakatai, raginantys paremti Ukrainą, taip pat yra jų užduotis. Nė vienas jų nemanė, kad bus tokių sunkių akimirkų, kai teks kalbėti ne apie darbą, meną, o apie karo dramą, kurios akiratyje atsidūrė jų artimieji.
Neapykanta okupantams netgi pakeitė jų žodyną. Oksana prisipažino, kad anksčiau tiek daug nesikeikdavo, bet dabar negalėdami suvaldyti pykčio juodu su vyru keikiasi kaip gatvės chuliganai ir, žinoma, rusiškai.
Menininkams teikia jėgų tik tikėjimas Ukrainos pergale, nes daugelis valstybių daro viską, kas ši šalis neliktų viena.
Nė vienas ukrainietis aktorius, dirbantis Panevėžyje, nesėdi be darbo. Jie dalyvavo ne vienoje akcijoje, skirtoje Ukrainai paremti. Stiprų balsą turinti aktorė Daria Lysohor giedojo Panevėžio aikštėje himną, kartu su bendradarbiais dalyvavo Raudonojo Kryžiaus organizuotoje labdaros akcijoje, kur buvo renkami drabužiai, avalynė nukentėjusiems nuo karo Ukrainos gyventojams.
Imtis visuomeninės veiklos kolegas ragina ir Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas, režisierius A.Markuckis.
Prasidėjęs karas Ukrainoje jaunuosius aktorius smarkiai prislėgė, jiems trūksta psichologinės pagalbos.
„Iš papilkėjusių veidų matau, kad per naktis jie stebi įvykius Ukrainoje, nes ten tėvai, draugai, kuriems gresia mirtinas pavojus. Mano aktorius iš vidaus graužia nerimas, kad patys yra sotūs, bet niekuo negali padėti artimiesiems.
Aš juos raminu, patariu įsivaizduoti, kad kartu su savo artimaisiais sėdi slėptuvėje ar rūsyje, bet ar nuo to kas nors pasikeistų“, – sakė režisierius.
Šią savaitę ukrainiečiai aktoriai kasdien rinkosi Panevėžio miesto aikštėje, dalijo praeiviams skrajutes, raginančias aukoti, taip pat iš kartono pagamintus atminimo žetonus, kurie forma primena metalines plokšteles, kokias ant kaklo turi pasikabinę Ukrainos kovotojai.
Režisierius A.Markuckis išreiškė viltį, kad karas artimiausiu metu turėtų baigtis, nes V.Putino surengtas spektaklis užsitęsė pernelyg ilgai.
„Neįmanoma viso pasaulio šiurpinti karu ir visus laikyti nežinioje, o V.Putinas mėgaujasi tuo, juk normalus žmogus taip nesielgtų“, – svarstė režisierius.
Jo nuomone, besirutuliojant karo veiksmams kiekvienas profesionalas turi atlikti savo pareigą – taip pat ir lėlininkai, nes meno kalba ir humoras turi gydomąjį poveikį.
„Esame klajojantis teatras, galime bet kada išvykti į fronto liniją, jei karas kiltų net ir Lietuvoje. Kai pasaulyje daug bjaurumo, žmonės pasiilgsta grožio. Kiekvienas lėlių spektaklis virpina ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų širdį, esame reikalingi“, – įsitikinęs A.Markuckis.
Jis priminė, kad jei ne ukrainiečiai, Lėlių vežimo teatras Panevėžyje jau būtų užsidaręs, nes lėlių valdymas neįmanomas be talentingų menininkų. Aktorių stygius itin pasijuto, kai pasikeitė Darbo kodeksas, – pagal naują tvarką teatre gali dirbti tik specialistai, o tokių lėlininkų Lietuva neruošia.
O Ukrainoje lėlių teatro tradicijos labai senos, aktorius ruošia ne viena aukštoji mokykla. Todėl buvo paprasčiau pasikviesti į Lietuvą Ukrainos aukštųjų mokyklų absolventų. Šią iniciatyvą parėmė ir Panevėžio savivaldybė, skyrusi ukrainiečiams būstus.
Lietuvių kalbos barjeras užsieniečiams nebuvo didelė kliūtis. Scenoje aktoriai kalba lietuviškai ir beveik be akcento. Jiems padeda lietuvių kalbos mokytoja, prieš kiekvieną spektaklį tekstai yra tobulinami.
Niekas nesitikėjo, kad pakviesti dirbti į Lietuvą ukrainiečiai aktoriai dėl prasidėjusio karo bus atskirti nuo savo artimųjų, likusių Ukrainoje.
A.Markuckis jaudinosi ir dėl savo kolegės likimo. Panevėžio lėlių vežimo teatro aktorė Margarita Kiseliova prieš pat prasidedant karo veiksmams Ukrainoje pasiėmė nemokamų atostogų ir išvyko operuotis nosies į Dnieprą. Operacija pavyko, ji turėjo jau grįžti, tačiau tai padaryti sutrukdė karas. Jos vaidmenys kurį laiką yra patikėti kolegoms.
Lėlių teatro kalba irgi galima daug ką pasakyti. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras gūdžiais sovietiniais laikais buvo sukūręs lėlę vilką iš kareiviškos milinės, o trims paršiukams parinkęs po geltoną, žalią ir raudoną spalvą – kaip tautinėje trispalvėje. Laimė, tokia drąsa niekam neužkliuvo, todėl spektaklis nebuvo uždraustas.
Poteksčių būta ir daugiau. Pavyzdžiui, vilniečių spektaklyje apie Raudonkepuraitę pagrindinė herojė lėlė atrodė kaip tautiniais drabužiais aprengta lietuvaitė, o vilkas – kaip suvargęs raudonarmietis.
Mediniai žetonai su Ukrainos herbu
- Šią savaitę Panevėžio lėlių vežimo teatro dirbtuvėse buvo gaminami atminimo ženklai su Ukrainos herbu ir užrašu: „Mums labai reikia jūsų pagalbos.“ Jie primena kareivių nešiojamus žetonus su jų asmens duomenimis. Žetonus aktoriai dalijo praeiviams.
- Taip ukrainiečiai aktoriai siekia atkreipti Lietuvos valdžios dėmesį, kad Ukrainai reikia padėti.
