Pirmieji pandemijos metai buvo nelengvi daugumai menininkų, nes užsidarė šalies teatrai, o daugiau kaip 40 vaidmenų juose sukūrusiai Auksinio scenos kryžiaus laimėtojai A.Tamulytei šis laikas buvo kone nepakeliamas.
Po skyrybų su fotografu Raimundu Švilpa (56 m.) ji liko be išpuoselėtų erdvių namų, scenos, daugelio draugų. Aktorė prisipažino, kad buvo laikas, kai puolė į didelę depresiją.
Tačiau pamažu skausmingos žaizdos užsitraukia kietais randais, ir A.Tamulytė kaip feniksas ėmė kilti iš pelenų. Tiesa, po neseniai įvykusios nelaimės dabar jai dar teks tiesiogine prasme kilti iš pelenų.
Vasario 12 dieną Aurelija važiavo iš pajūrio namo, kai telefonu jai pranešė nerimastingą žinią – dega namai. Paspaudusi greičio pedalą ji netrukus pasiekė savąjį kiemą Vilniaus Užupio rajone. Vaizdas atėmė žadą: „Pilnas kiemas buvo mano nuotraukų, drabužių, mano tapytų paveikslų, mėtėsi daugybė kitų daiktų. Susmukau, atrodė, kad žemė išslydo iš po kojų.
Laimė, namai nesudegė, tik šalimais esančiame sandėliuke saugoti daiktai. Užsidegė šalia esantis butas, gaisras persimetė ir į mano valdas. Stojuosi vėl. Sunku, bet jaučiu, kad gyvenimas vėl prasideda iš naujo ir tuoj pradės žydėti alyvos.“
Pasikalbėti su žavia ir talentinga aktore susitikome Užupyje, jos nedideliame jaukiame bute, kuris pulsuoja magiška atmosfera ir labiau primena teatro užkulisius. Gaisras šios vietos nepasiekė.
Kadaise šias patalpas Aurelija su vyru įsigijo paėmusi banko paskolą ir planavo jose įrengti biurą. Bet vieną dieną, kai prasidėjus skyrybų procesui teko išeiti iš bendrų namų, jai beliko glaustis tuščiose šaltose biuro patalpose ir prieglobsčiu dalytis su praėjusias epochas menančiais teatro kostiumais.
„Kai čia įėjau, atsiguliau į teatrinių suknelių krūvą ir kelias paras pragulėjau susisukusi į kamuoliuką kaip šuo. Galvoje spengė. Bet teko susiimti“, – liūdnai šyptelėjo aktorė.
Jai teko iš naujo įsigyti viską nuo arbatinuko ir šaukšto. Per porą metų negyva patalpa virto išpuoselėta buveine. Vieni bičiuliai padovanojo atliekamus tapetus, kiti – plyteles voniai, treti parūpino krėslus ar užuolaidas. Aurelija visus interjero įrengimo darbus atliko savo rankomis.
„Man tai labai artima ir suprantama. Tai dariau visą gyvenimą. Ir dabar padedu draugams kurti restoranų, namų interjerus. Turiu kabintis į tai, ką moku, kitaip mirčiau iš bado. Kurti gražią aplinką – man malonumas, niekada nesupratau, kaip galima gyventi bute, kurį tau įrengė svetimas žmogus“, – kalbėjo Aurelija.
Pagrindiniame kambaryje ypatingą vietą užima iš senelių paveldėtas antikvarinis bufetas, stovi senovinė kanapa, krėslai. Ant sienų kabo didelės portretinės nuotraukos, spektaklių afišos, veidrodžiai dekoratyviuose rėmuose. Jaukią prieblandą sukelia įjungti staliniai šviestuvai.
Jos virtuvė tame pačiame kambaryje – bufetas su raižiniais. Jame viskas integruota. Aktorė labai bijo nuogos buities. Koridoriuje stovi manekenas su užvilkta ilga aristokratiška Aurelijos mamos teatrine suknia su krinolinais. Po žemę siekiančiu sijonu paslėpti valikliai, šluostės.
Dar vienas išskirtinis įrenginys Aurelijos bute – kino teatras. Ant nedidelio medinio stovo aktorė yra pasistačiusi projektorių, nukreiptą į virtuvinį bufetą. Vakarais moteris nuleidžia virš bufeto pakabintą drobinį ekraną ir eina žiūrėti laiko patikrintų kino filmų. Ekrano šonuose – sunkios užuolaidos lyg teatre.
Televizoriaus Aurelija niekada neturėjo. Keturkampį aparatą ji prisimena tik iš vaikystės tėvų namuose. Ant akmeninės kolonos stovi vaza su tūkstančiu ar daugiau sudžiovintų rožių. Milžiniška puokštė – per ilgus metus surinktos į sceną atneštos gerbėjų gėlės. Kad nesutrupėtų, visos apdengtos peršviečiamu tinkleliu.
„Kai kuriems draugams esu pasakiusi, kad jei iškeliausiu anapilin, tegu prie urnos padeda tą ant sienos kabančią nuotrauką ir puokštę gerbėjų suneštų rožių. Nes tai turbūt brangiausia, ką turiu“, – sakė A.Tamulytė.
Miegamajame ant sienos kabo jos piešiniai. Aktorė prisipažino, kad kartais per repeticijas išsitraukdavo pieštuką ir popieriaus lapą. Režisieriai ją pabardavo, kad neužsiimtų šalutine veikla. Bet talentas piešti padėdavo sukurti personažo įvaizdį: „Nupiešdavau portretą, kaip noriu atrodyti scenoje. Tai padėdavo ir režisieriui, ir scenografui.“
Paradoksalu, bet po skyrybų Aurelija su vyru liko gyventi kaimynystėje – vienos durys beveik liečiasi su kitomis.
„Ilgą laiką praeidavome vienas pro kitą lyg svetimi. Bet laikas visagalis – nugludina kiečiausių uolų ašmenis. Pastaruoju metu vienaip ar kitaip jis stengiasi pakalbinti. Pavyzdžiui, sako: „Na, va, sninga.“ Atsakau: „Na, taip, sninga.“ Ir einame savais keliais“, – kalbėjo Aurelija.
Atsigavusi po skyrybų A.Tamulytė šiuo metu išgyvena kūrybinę pauzę. Tačiau moteris jaučia, kad likimas jau augina kūrybinius sparnus.
– Koks dabar etapas jūsų gyvenime?
– Turbūt pats filosofiškiausias. Pavadinčiau jį sodybų tuštėjimo laikotarpiu kalbant apie žmones. Niekada tiek daug apie viską nemąsčiau, susidėliojau taškus, analizavau padarytas klaidas. Manau, kad visiškai pasikeičiau. Nukrito išpuošti fasadų kandeliabrai, išryškėjo tikri žmonių veidai. Jei pieščiau savo šaržą, stovėčiau su šluota rankose ir stumčiau nuo savęs nereikalingas šiukšles, tuštybę, netikrus draugus.
Skyrybos suteikė daug skausmo, bet prieš pandemiją jaučiausi atsigavusi. Kai atrodė, kad vėl pradėsiu gyventi, išsitiesiu, atversiu švarų lapą, buvau priverstinai sustabdyta. Dar spėjau nuskristi į Austriją, pasižiūrėjau operą „Madam Baterflai“, ir visos sienos užsivėrė. Ir štai po keleto mėnesių žmogus, kurį laikiau draugu, sulaužė man ranką. Taigi laiką leidau absoliučiai viena namuose su sugipsuota ranka.
– Sakėte, kad pastarųjų metų įvykiai greitai atsijojo netikrus draugus?
– Labai gerai supratau tuštybės mugės niuansus. Kai nebesi viešumoje, nešvyti prabangiuose vakarėliuose, kai tiesiog dingsti, greitai subyra butaforiniai fasadai. Anksčiau būdavo tokių draugų, kurie renginyje norėdavo kartu nusifotografuoti. Dabar aš jų nebeprisimenu. Gal dalis žmonių nuėjo į užmarštį ir dėl manęs pačios, nes pradėjau matyti dirbtinumą, o santykiuose negaliu to pakęsti.
Esu žmogus, kurio šūkis – viskas arba nieko. Nenoriu, kad geriausi draugai taptų tik praeiviais. Geriau tegu lieka vienas, bet artimas. Nebuvo nuoskaudų, nes su kiekvienu praradimu, su kiekviena išdavyste jausdavau savotišką apsivalymą.
Aš puikiai sutariu su vienatve, turiu savo knygas, filmus, ilgus metus kurtą mielą pasaulėlį. Kadangi neturiu nei brolių, nei seserų, esu pratusi tartis su savimi. Blogiau jaučiausi, kai tų vadinamųjų draugų buvo pribyrėję lyg iš gausybės rago.
Užsidarymas mestelėjo kūrybinių idėjų. Sumaniau Palangoje kurti profesionalaus teatro trupę.
– Kodėl ten? Kaip kilo tokia mintis?
– Esu visiškas jūros vaikas. Net būdama Vilniuje savo namuose kiekvieną vakarą mintyse matau jūros krantą ir saulėlydį horizonte. Buvau penkių mėnesių, kai tėveliai mane atnešė prie jūros kranto. Tėtis grojo Kauno muzikiniame teatre, o kai baigdavosi spektaklių sezonas, Palangoje dirbdavo gelbėtoju. Visos mano vaikystės vasaros ten pralėkė. Ir dabar, kai vykstu į pajūrį, jau nuo Kryžkalnio pradedu kitaip kvėpuoti, atsigauna vidus, juk ten su buvusiu vyru turėjome namus, kur planavau praleisti savo antrąją gyvenimo pusę.
Prie jūros atsiveria kūrybiniai klodai. Jūra man tarsi namai, tarsi mamos rankos. Tris kartus esu joje skendusi. Antrą kartą tėtis vos išgelbėjo, teko daryti dirbtinį kvėpavimą. Tada visi manė, kad dėl patirto šoko daugiau nebrisiu į jūrą. Bet po trijų dienų lyg niekur nieko vėl nėriau į bangas. Štai kokią žvėrišką jūros trauką jaučiu.
Prieš porą metų jau per pandemiją sėdėjau kavinukėje priešais kurhauzą, gurkšnojau kavą ir prie manęs priėjo kaimynė iš tų namų, kuriuos praradau skyrybų metu. Ji džiugiai pasisveikino, paklausė, kada atvyksiu į Palangą gastrolių. Tada susigraudinu ir pasakiau, kad turbūt niekada.
Bet ji ėmė įtikinėti, kad kaip nors grįžčiau, nes palangiškiai manęs pasiilgę. O kur man grįžti? Tada ji pasakė, kad kurhauze įrenginėjama teatro salė. Akimirksniu užvaldė idėja, kad galėčiau ten įkurti profesionalių aktorių trupę.
Mintis taip ėmė vytis viena kitą, kad iš kavinės išbėgau nesusimokėjusi už kavą. Padavėjui teko vytis.
Pirmiausia pagalvojau, kad būtų gerai įgyvendinti savo didžiąją svajonę – teatro scenai pritaikyti amerikiečių psichologinės dramos „Atidarymo naktis“ („Opening Night“) medžiagą. Dažnai pagalvoju, kad jei nesuvaidinsiu šiame kūrinyje pagrindinio Myrtle Gordon vaidmens (filme jį atliko Gena Rowlands), kam tas gyvenimas iš viso buvo gyventas. Su dramaturge ėmėme rašyti kūrinio adaptaciją.
Senais laikais esu nemažai sėdėjusi prie istorinių archyvų ir skaičiau, kad grafas Juozapas Tiškevičius norėjo turėti profesionalių vaidilų trupę, kuri Palangoje gyvuotų tiek žiemą, tiek vasarą.
Viskas ėmė palankiai dėliotis. Teatro kūrimo idėją palaikė Palangos miesto taryba, pažįstami aktoriai žadėjo prisidėti. Buvau sugalvojusi, kad žiūrovams rodysime pripažintų autorių klasikinius kūrinius.
Teatrą norėjau pavadinti Mažuoju Baltijos teatru.
Taip pat buvau sumaniusi, kad kiekvieną ketvirtadienį ant didžiojo tilto vyktų poezijos skaitymai. Šią erdvę norėjau pavadinti Hemingway teatru.
Projektui atidaviau dvejus metus, skyriau nemažai asmeninių lėšų. Iš miesto savivaldybės prašėme dviejų etatų, buvome pasirengę dirbti už minimumą, kol įsivažiuosime ir įrodysime, ką galime. Savo butelį Užupyje būčiau išnuomojusi arba pardavusi ir išvykusi gyventi į Palangą.
Pernai rugpjūčio 25 dieną turėjome tvirtinti projektą. Bet Palangos meras į susitikimą neatvyko, o jo sekretorė paaiškino, kad mūsų projektas padėtas pirmoje eilėje, tačiau kažkodėl jo nagrinėjimas perkeltas į 2024 metus. Buvo labai skaudu, nes tiek darbo ir širdies įdėjau. Bet viltis dar lieka, kad projektą įgyvendinsiu.
– Kiek laiko nesate teatrinėje veikloje?
– Beveik pustrečių metų. Viskas su karantinu ir baigėsi. Tam įtakos turėjo ir asmeniniai išgyvenimai.
– Iš ko dabar gyvenate? Kokia kita veikla užsiimate?
– Kuriu interjerus, pradėjau tapyti, fotografuoju. Taip pat nusifilmavau serialo „Moterys meluoja geriau“ keturioliktame sezone. Dar fondams įrašinėju Janinos Degutytės poeziją.
Visą gyvenimą buvau teatro žmogus, dirbau su žymiausiais režisieriais, kurie gerai žinojo mano, kaip aktorės, galimybes. Visi daugiau kaip keturiasdešimt vaidmenų buvo emocionalūs, apnuoginta širdimi, galima sakyti, palikę scenoje meilės ir kraujo pėdsaką.
Dešimt metų vienu metu dirbau penkiuose teatruose: Kauno nacionaliniame dramos teatre, Vilniaus nacionaliniame dramos teatre, Vilniaus jaunimo teatre, „Domino“, Idioteatre, Kitokiame teatre. Miegodavau po kelias valandas, gyvenimas tekėjo mašinoje ir grimo kambaryje. Buvau įpratusi automobilyje valgyti, pasidaryti makiažą. Po to vaidmenų pradėjo mažėti. Labai dėl to išgyvenau.
Kai kurie režisieriai man sakydavo: „Suvok, kad turi ir taip didžiulį vaidmenų kraitį. Turi pailsėti, nes nieko gero nebus, kai išsikvėpsi.“
Kai sulaukiau skambučio iš serialo kūrėjų ir perskaičiau scenarijų, net silpna pasidarė iš malonumo. Personažas Marta – geležinė moteris, be jokios šypsenos, be sentimentų, stipri, aštri. Paskutinėje sezono scenoje savo bendraklasiui, kurį yra įsimylėjusi, Marta ištaria: „Dabar aš sugrįšiu, kada norėsiu, ir mylėsiu taip, kaip norėsiu.“ Tada ryžtingai apsisuka ant savo aukštakulnių ir išeina – palikdama daugiau klausimų nei atsakymų.
Niekada nieko panašaus nesu vaidinusi. Kadaise buvau sakiusi, kad serialuose nevaidinsiu, o tada netikėtai gavau svajonių vaidmenį.
– Ar norėtumėte realybėje būti panaši į Martą?
– Jeigu likimas būtų suteikęs progą gimti tokia moterimi, nebūčiau patyrusi tiek skausmingų išgyvenimų. Tas vaidmuo man leido bent šiek tiek prisiliesti prie tokios moters ir pamilti racionalios moters grožį, iki šiol nepažintą.
Kita vertus, prasidėjus šiems metams jaučiuosi esanti nuliniame taške. Nugyvenau pusę amžiaus ir vėl nežinia. O ateitis – tai loterija. Liksiu žaidėja iki galo.
Kelis kartus per savaitę važiuoju į Kauną, nes turiu ligoniuką. Mano mama (operetės karaliene tituluojama Kauno muzikinio teatro solistė Danutė Dirginčiūtė) neseniai staiga prarado regėjimą. Kai atsitiko ši nelaimė, mamytės žodžiai įstrigo tarsi šukė širdyje.
Verkdama ji ištarė: „Nespėjau tavęs pamatyti, nes nežinojau, kad tai paskutinis kartas. Nesuspėjau įsidėmėti kiekvieno savo dukrytės apgamėlio ir mirktelėjimo.“
Žinoma, tėvelis (Kauno muzikinio teatro muzikantas Albinas Tamulis) mamą laiko savo patikimose rankose tarsi pirmą pažinties dieną.
O aš vis esu priversta skubėti gyventi. Daug laiko praleidžiu mašinoje, vairuodama patiriu didelį malonumą. Mėgstu greitį, garsią muziką. Esu decibelų apsėstas žmogus.
– Ar pati mokate pašalinti smulkius mašinos gedimus, pasikeisti padangas?
– Taigi aš esu moteris karys. Nuo pat vaikystės mašinėlė buvo svarbiau už lėlę. Viską moku. Atsidarau variklio dangtį ir žinau, kas, kur ir kaip veikia. Nuvairuoju automobilį į servisą ir meistrams paaiškinu problemą. Kai kurie būna nustebę dėl tokio mano išmanymo, jiems keista, kad blondinė tiek nusimano apie techniką.
– Jūsų tėvai buvo ilgamečiai scenos žmonės, maudėsi šlovės spinduliuose, bet senstant daugelio žmonių likimas būna skausmingai panašus. Stebint savo tėvus kokios apninka mintys apie save, gyvenamą laiką, aplinkinius?
– Jauniems žmonėms norėčiau pasakyti, kad reikia išgyventi kiekvienos sekundės kvapą. Norėčiau pacituoti savo mylimos Marlene Dietrich žodžius: „Mylėk, kol gali. Mylėk, kol nori, nes artinasi ta diena, kai verksi prie kapo viena.“
Mano tėveliai buvo atsidavę savo profesijai, jiems teatras buvo šventovė. Gal dėl to dar skaudžiau, kad atsidavusius menui, kultūrai, garsinusius savo šalį žmones likimas paliko skurde. Kadaise jie buvo reikalingi, o vėliau tarsi išmesti į šiukšlyną, tarsi jų niekada ir nebūtų buvę. Gaila, kad tie žmonės negali oriai senti.
Ir man darboholizmas buvo tiek įaugęs į kraują, kad atrodė, jog nieko daugiau nereikia. Po kurio laiko kaukštelėjo: „O Dieve, aš juk dar noriu nuo olos į jūrą nušokti.“ Susiorganizavau kelionę į Italiją, iki tol keliaudavau tik su teatro gastrolėmis.
Išvykome su drauge, o vėliau ji pasakė, kad ta savaitė jai buvo košmariška. Ji likdavo kaitintis paplūdimyje, o aš užsimaukšlindavau kepurę su snapeliu, brisdavau į jūrą ir irdavausi tolyn. Vandenys nepažįstami, aplinkui uolos. Nuplaukdavau kelis kilometrus, draugė per tą laiką kokius du pakelius cigarečių sutraukdavo. Gulėdavo pusiau pasisukusi į jūrą, stebėdavo, kada vėl mane pamatys. Kai išvysdavo už kokio kilometro šviečiančią kepurytę, nurimusi apsiversdavo ant kito šono.
– Sakėte, kad visą gyvenimą tėvų santykiai buvo ypač šilti.
– Mes visi trys – tarsi vienas organizmas, išaugęs iš to paties kraujo lašelio. Tėvų meilės istorija ypatinga. Jie susipažino 1966 metais Kauno muzikiniame teatre ir vienas kitą įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Po metų susituokė, iš didelės meilės gimiau aš. Kaip susikibo, taip ir ėjo per gyvenimą. Ir pati labai troškau tokių darnių santykių.
– Apklausus šalies vyrus daugelis pasakytų, kad jiems buvote ar esate svajonių moteris, prisipažintų, jog buvo įsimylėję. Ar tai paglosto širdį, ar kaip tik gaila, kad iš tolo galėjo žavėtis daug vyrų, o šalia buvo ne tie, apie kuriuos norėtųsi svajoti?
– Daug kartų girdėjau sakant, kad ant rankų nešiotų, jei mane turėtų. Kartais pagalvodavau, kad jei koks vyras būtų paglostęs man galvą, apkabinęs ir pačiūčiavęs lyg vaiką, paėmęs už rankos ir paklausęs: „Kaip tu gyveni?“, viską jam būčiau atidavusi. Bet jis ko nors nuoširdaus turėjo klausti ne manęs, mano kūno, o mano sielos.
– Atrodytų, visko užteko – ir šlovės, ir garbės, ir grožio, ir dėmesio. Kodėl nebuvo asmeninės laimės?
– Manau, pagrindinis veiksnys yra charakteris. Mes dažnai užsimerkiame, save teisiname ir vis tiek save pametame. Jeigu esi labai valingas, tai netgi gali pakreipti likimą. Vis dėlto manau, kad mes susiformuojame iki septynerių metų.
Aš visada vaikystėje už viską atsiprašydavau. Net kai dar niekas niekuo nekaltindavo. Augau gatvėje, raktas ant kaklo, nebuvo jokių lepinimų. Sovietmečiu spektakliai prasidėdavo pusę aštuntos vakaro. Tėvai namo grįždavo tiktai pusę pirmos nakties. Nuo mažens atrodė ir dabar atrodo, kad didžiausia nuodėmė yra ne kam nors suduoti, o meluoti, gudrauti, būti nejautriam, abejingam. Nemanau, kad blogai yra atviras kovingumas. Jei vaikystėje kas nors apspjaudydavo, pastumdavo, be žodžių trenkdavau į nosį.
Vaikystėje buvau apkirpta ežiuku, avėjau gerokai per didelius batus, toks savotiškas raupsuotosios tipažas. Vaikai dažnai mane skriausdavo, bet aš niekam nesiskųsdavau. Žinojau, kad mamos negalima jaudinti, nes jos laukia svarbūs spektakliai. Visa laimė, kad namuose turėjau savo kambariuką, ten įlįsdavau ir išsilaižydavau žaizdas.
Taigi man susimušti būdavo paprasta, nebuvau iš tų, kuriuos lengvai pastatysi į kampą. Bet vis tiek tapau ta, į kurią daug kas kojas valėsi. Sulaukiau begalės apkalbų. Juokaudama sakydavau, kad rytais pasiimu kinišką šakutę, nusikrapštau nuo savęs kaip plutą vakarykštes apkalbas, išsitiesiu, pasidažau ir einu į gyvenimą.
Kai turėjau daug vaidmenų, dirbau kaip darbinis arklys, bet nė vieno vaidmens nesu gavusi nei per lovą, nei per prašymus. O siautėjo apkalbos, kad Tamulytė miega su visais režisieriais. Nieko panašus nebuvo.
Šios profesijos išskirtinis garbės kodeksas – teatras yra šventas, jeigu nori, miegok, su kuo nori, už jo ribų. Nes jei permiegojęs su režisierium gausi vaidmenį, negalėsi žiūrėti į žiūrovą iškėlęs galvą, atviru žvilgsniu.
– Ar pagalvojate apie naujus santykius?
– Kol kas dar bijau apie tai galvoti. Man vyras pirmiausia turėtų būti draugas.
– Ar gailitės, kad ko nors neįgyvendinote savo profesijoje?
– Esu labai neorganizuota. Nesugebėjau net aktorių atrankoms pasidaryti savo gyvenimo aprašymo. Manęs nerasite jokioje aktorių agentūroje. Juk atvažiuoja kino žmonės kažką statyti, o aš tarsi neegzistuoju.
Vienas žmogus kadaise siūlėsi rūpintis mano karjera, bet atsisakiau. Gal išsigandau, kad kažkas svetimas rūpinsis vaidmenimis, siūlys mane režisieriams. Dabar gailiuosi, kad nesutikau. Dar gailiuosi, kad atsisakiau filmuotis amerikiečių kino režisieriaus Quentino Tarantino filme. Buvau pakviesta važiuoti į Ameriką ir be atrankos atlikti vieną vaidmenį.
Tada daug dirbau teatruose. Kaip pranešti režisieriams, kad išvažiuoju? O tuometis vyras pasakė – jei išvažiuosiu, į namus nepriims, galiu važiuoti į oro uostą be jokių raktų. Tai atrodė baisu.
Į tą filmą buvau pakviesta dėl lemtingo atsitiktinumo. Į Kauno modelių agentūrą „Modilinos“ atvyko stilistė, dirbanti su Q.Tarantino, ir dar būrys žmonių. Buvo šeštadienis ir modelių agentūros darbuotojai nežinojo, kaip užimti svečius, tad nuvedė į teatrą. Tą dieną aš vaidinau spektaklyje „Karčios Petros fon Kant ašaros“.
Nežinojau, kad apsilankys svarbūs asmenys. Jiems patikau, jie pradėjo mane filmuoti. Kažkaip nutiko, kad vėliau jie parodė filmuotą spektaklio medžiagą Q.Tarantino. Jis iškart pareikalavo mane atsiųsti į Ameriką. Tačiau neišvykau. Visko atsisakiau iš baimės, galvojimo apie kitus.
– Ar liūdna dėl bėgančių metų?
– Labai liūdna. Tiksintis laikrodis kuo toliau, tuo labiau tavo širdyje išspaudžia vis didesnius kraujo lašus. Žinoma, su metais tampi laisvesnis, mažiau kompleksuoji, tampi lengvesnis fiziškai ir filosofiškai.
