Įtartinai tylūs, susigūžę, išblyškusiais veidais ir užtinusiomis akimis – šiuos dvasinės kančios ženklus atpažįsta ir Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas režisierius Antanas Markuckis, kuris daug nuveikė, kad ukrainiečiai aktoriai neleistų užgesti šiam teatrui.
Niekas nesitikėjo, kad Ukrainoje prasidės karas, kad per pandemiją Panevėžyje repetuojamo spektaklio „Skani istorija“ autorė ir režisierė ukrainietė Marina Bogomas turės slapstyti savo dvejų metų dukterį Rusijos pajėgų atakuojamame Sumų mieste Ukrainoje, kur gyvena jos tėvai.
Šioje pjesėje pasakojama apie seną vilką, kuris liūdi dieną naktį, nes yra alkanas, bet kiškio padovanota morka jam neskani. Jis nori suėsti avelę, tačiau vėliau apsigalvoja ir su ja susidraugauja. Spektaklis, kurį neseniai žiūrėjo Panevėžio darželinukai, baigėsi laimingai, todėl mažieji žiūrovai pakilo nuo kėdžių plodami.
Ši pasaka tapo savotiška alegorija, kurioje iš popieriaus pagamintas vilkas galėtų simbolizuoti piktavalį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Laimingos karo pabaigos tikisi ir joje vaidinantis ukrainiečių aktorius Stanislavas Alochinas (27 m.).
Praėjus daugiau kaip savaitei nuo karo Ukrainoje pradžios Panevėžyje gyvenantis aktorius neranda atsakymo į klausimus „Kodėl? Už ką? Kas toliau?“
Nežinia dėl ateities, beviltiškumo jausmas, nerimas dėl tėvų, gyvenančių prie Azovo jūros Mariupolyje, Stanislavą kamuoja nuo vasario 24-osios ryto, kai sužinojo apie Rusijos pradėtus karo veiksmus jo tėvynėje.
Tiesioginių transliacijų vaizdai iš įvairių televizijos kanalų, internete plintantys sprogimų, apdegusių pastatų ir slėptuvėse esančių sutrikusių žmonių veidai aktorių tarsi suparalyžiavo.
„Sėdėjau nepaleisdamas iš rankų telefono, spoksojau į kompiuterio ekraną, verkiau, pykau, vėl verkiau iš bejėgiškumo, iš baimės, pagaliau verkiau dėl to, kad civilizuotas pasaulis skandavo „Šlovė Ukrainai“, – pasakojo S.Alochinas.
Laisvalaikiu mėgstantis piešti vyras nė nepajuto, kaip atsirado piešinys, vaizduojantis mirusį Putiną, o tada jam palengvėjo.
Kai telefonu tarėmės dėl interviu, lietuviškai puikiai kalbantis Stanislavas neslėpė susijaudinimo. Bet žodžiai jam strigo ne tik dėl to, kad daugeliui užsieniečių lietuvių kalba yra sunki. Daugiau nei prieš trejus metus iš Charkovo į Panevėžį persikėlęs dirbti ir gyventi aktorius prisipažino, kad vengia kalbėti rusiškai, nes jam tai yra okupantų kalba.
Savo architektūra primenantis Vienos miestą Austrijoje Charkovas smarkiai apgriautas, jame gyvenęs vyras nerimavo dėl studijų draugų likimo.
„Sunku dvasiškai. Panevėžyje patogiai ir ramiai gyvenu, čia subrendau kaip laisvę mylintis žmogus, bet ką gali padaryti lėlininkas? Negaliu padėti nei savo tėvams, nei draugams, negaliu jų apsaugoti, jei koks beprotis siunčia kolonas tankų, grasina branduoliniu ginklu, galiu nebent įžiebti viltį gyventi“, – prisipažino Stanislavas.
Pirmosiomis karo dienomis bendraudamas telefonu su savo tėvais aktorius nežinojo, ką jiems patarti. Ar trauktis iš Mariupolio į Charkovą, o gal tiesiai į Kijevą – nė vienas pasirinktas kelias karo pabėgėliams nebuvo saugus, o po kelių dienų suintensyvėjus Mariupolio apšaudymams šio miesto gyventojams prieglobsčiu tapo tik slėptuvė.
Prieš kelias dienas Stanislavą pasiekė žinios, kad Mariupolyje dėl karo veiksmų sutriko elektros ir šilumos tiekimas, sudėtinga įkrauti mobiliųjų telefonų baterijas, todėl paskambinti savo tėvams aktoriui vis sunkiau.
Stanislavo tėvai yra tikintys, malda jiems šiek tiek padeda. Tačiau guosdamas savo motiną aktorius jos balse girdi nusivylimą. Stanislavo motina dažnai jo klausia: „Kur žiūri Dievas? Kodėl leidžia Putinui pralieti nekaltų žmonių kraują?“ Atsakymo niekas nežino.
Ne tik Stanislavui antraisiais namais tapo Panevėžys, suteikęs būstą. Panevėžio lėlių vežimo teatre dirba devyni ukrainiečiai – du dailininkai ir septyni aktoriai.
Čia Stanislavas sutiko ir širdies draugę Mariją Patokovą (25 m.), aktorę iš Kijevo. Marija tikino, kad jei ne išmanusis laikrodis, karo pradžią tikriausiai būtų pramiegojusi.
Vos tik pramerkusi akis ji negalėjo suprasti, kas atsitiko laikrodžiui, kuris tarsi springo nuo žinučių lavinos. Tai buvo Marijos draugų įspėjimas, kad Ukrainai gresia rimtas pavojus.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
